Урсула Познански - Erebas

Jis žvilgtelėjo į Spidį ir Viktorą.

– Klausyk, – pasakė, – galbūt pasiseks padaryti, kad tie plakatai nepasirodytų.

Spidis linktelėjo.

– Teisingai, – sušnabždėjo jis. – Kvoksas gaus lentelę kapinėse. Tikras herojus visuomet pasiaukos dėl damos.

– Taigi. – Nikas pasitrynė kaktą. – Dabar atidžiai manęs klausyk, gerai? Tu prisipažinsi. Policijai ar ponui Votsonui, kam nori. Ir, svarbiausia, Džemiui, kai atgaus sąmonę. Manau, taip tau pačiai bus geriau.

Brinė ilgai nieko nesakė, o kai prabilo, balsas buvo vos girdimas.

– Nežinau, ar sugebėsiu. Man reikia pagalvoti.

– Viena jau dabar žinau – pasakysiu Džemiui, kas atsitiko. Jeigu jo smegenys veiks taip, kad mane suprastų.

– Aha. Gerai. – Dabar ji vėl kalbėjo beveik protingai. – Kažkas ateina, rodos, Rašidas su Aleksu. Verčiau baigsiu kalbėti. Nikai!

– Ką?

– Aš viso to nenorėjau. Duodama tą žaidimą tikėjausi tave tik pradžiuginti.

– Žinau.

– Ar pasakysi man, kas tu buvai? Na, žaisdamas.

– O kam?

– Šiaip sau, man visąlaik tai rūpėjo.

– Sarijus.

– Nejau? Tikrai nebūčiau maniusi. – Ji darsyk trumpai sukūkčiojo. – Aš buvau Arvenos Vaikas.

Po dviejų valandų atėjo Emilė. Atrodė pavargusi, bet šyptelėjo, Nikui uždėjus ranką ant peties. Jis papasakojo visas naujienas apie Brinę ir apsidžiaugė, kad Emilė pripažino, jog jis gerai padarė.

– Aišku, gali būti, kad plakatų klijuotojo darbas bus paskirtas kam nors kitam, – pasakė ji. – Bet Brinė, šiaip ar taip, laimės laiko. Galbūt bus protinga ir iš tiesų nueis į policiją. Kodėl žaidimas ją išvis nusprendė pamokyti?

– Ji ryžosi kovoti su Erebu ir vakar tai ištrimitavo visai mokyklai.

– Vaje. Blogu laiku pataikė. Rodos, kažkas bręsta. Kai kurie veikėjai, pavyzdžiui, Aleksas, vis tauškia apie didįjį tikslą, esą šis jau čia pat. O Kolinas elgiasi itin paslaptingai. Šiuo metu gyvenimas man atrodo labai sunkus.

O Nikui nuo tada, kai atėjo Emilė, jis vėl atrodė nuostabus. Prieš atsisveikindami jie dar valandą pažiūrėjo, kaip žaidžia Viktoras.

– Pasakyk sudie Kvoksui, – atsiduso Spidis. – Jam buvo lemta anksti numirti. Kaip gaila, atrodė toks geras vyrukas.

– Rytoj vėl čia, taip? – pasitikslino Nikas jau iš tarpdurio.

– Kai tik atliksi namų darbus. Dėdė Viktoras nenori, kad paskui gautum valyti išvietes.

29.

Kitą dieną mokykloje nebuvo matyti nei plakatų, nei Brinės. Galėjai nesunkiai suprasti, kodėl ji ryžosi likti namie. Gal neiškrės kokios nesąmonės? Nikas pamanė, ar nereikėtų jai paskambinti, bet paskui nusprendė šį darbą užkrauti ponui Votsonui ir per pertrauką jį užkalbino.

– Brinė Farnhem pastaruoju metu prastai jaučiasi. Norėčiau, kad tai žinotumėte, galbūt pasikalbėtumėte su ja.

– Ką tu sakai, – Votsono veidas buvo rimtas ir netgi šiek tiek priekaištingas, tarsi jis būtų žinojęs, kad Nikas atskleidė tik dalį tiesos. – Brinės motina šįryt paskambino ir pranešė, kad dukters šią ir kitą savaitę mokykloje nebus. Kad jaučiasi labai sukrėsta psichiškai. Netgi, sako, norinti pakeisti mokyklą.

Tai, aišku, irgi išeitis, pamanė Nikas. Pabėgti. Kažin, ar ji pasakė motinai tikrąją priežastį?

Emilė šiandien atrodė išsiblaškiusi ir dar labiau pavargusi negu vakar. Ji vengė klausiamų Niko žvilgsnių, bet kiek vėliau jis rado savo telefone žinutę: Žaidžiau iki trijų nakties, gavau neįmanomą užduotį. Bijau, kad greit iškrisiu. Iki, džiaugiuosi tavimi! Emilė

Paskutiniuosius žodžius Nikas perskaitė mažiausiai dvidešimt kartų. Ji juo džiaugiasi!

Nikas stengėsi per likusį laiką nevaikščioti po mokyklą palaiminga šypsena, bet jam buvo lengva, taip lengva. Netruks ateiti popietė, tada gers pas Viktorą arbatą, galbūt aptarinės kokias nors naujas teorijas ir, svarbiausia, ten bus Emilė. Kartais gyvenimas esti tobulas, be aštrių kampų.

Vos pasibaigus paskutinei pamokai Nikas nukūrė į metro stotį. Šiandien truputį sutrumpins maršrutą, pavažiuos dvi stotis kiton pusėn, daugiausia tris, tada persės į kitą traukinį ir per Sitį kaip nors grįš į Kings Kroso stotį.

Viskas ėjo kaip sviestu patepta, jo niekas nesekė, jis labai kruopščiai patikrino. Ir persėdant sekėsi – beveik nereikėjo laukti traukinių.

Tuoj, galvojo jis, stovėdamas spūstyje Oksfordo aikštės stoties perone ir girdėdamas artėjant traukinį. Tuoj būsiu ten. Iki Emilės ir Viktoro arbatos puodukų kolekcijos tiktai trys sto…

Kažkas už nugaros smarkiai jį pastūmė. Akimirką Nikas nesuprato, kas atsitiko, tik pamatė artėjant apskritą metro ženklą ant priešingos sienos, išgirdo aplink stovinčių žmonių riksmą, pajuto iš po kojų slystant žemę. Paskui kaip sulėtintame filme pamatė savo koją, peržengiančią perono kraštą, išvydo bėgius. Suprato nukrisiąs ant jų. Išgirdo traukinį, mėgino atgauti pusiausvyrą, bet užčiuopė tik orą. Iš tunelio tamsos plieskė šviesos. Šaukė žmonės.

„Tuoj“, nuaidėjo ankstesnė mintis Niko galvoje, tik nauja baisia prasme.

Tada kažkas jį patraukė. Lokomotyvas? Ne, ranka. Trūktelėjo atgal, bloškė ant žemės, į stotį įdundant traukiniui.

Aplinkui spietėsi žmonės, daug balsų.

– Jį pastūmė!

– Ne, aš būčiau matęs!

– Ne, tyčia pastūmė! Tas bernas nubėgo!

Nikas ėmė sunkiai stotis ant kojų. Jam padėjo aukštas vyras mėlynu darbiniu kostiumu.

– Vos spėjau, – sunkiai pūtuodamas ištarė jis. – Viešpatie, jau mačiau tave po traukiniu.

Nikas neįstengė ištarti nė žodžio. Jis svyravo, vyro prilaikomas. Nikas buvo abiem rankomis įsikibęs jam į rankovę, ant mėlynos medžiagos matė baltas dažų dėmes.

Traukinys nuvažiavo toliau, daugelis žmonių įsėdo į jį. Paskui pasirodė policininkas su geltona liemene ir ėmė klausinėti. Nikas sunkiai atgavo balsą. Taip, manąs, kad jį kažkas pastūmė. Ne, nematęs, kas. Taip, vyras darbo drabužiais jį išgelbėjęs. Ne, gydytojo pagalba nereikalinga.

Policininkas viską užsirašė, taip pat liudytojų pavardes ir adresus – vienas jų sakė matęs nubėgant vaikinuką su užtrauktu ant veido gobtuvu ir pažadėjo ateiti, jei perono stebėjimo kameros bus ką nors naudinga užfiksavusios.

Nikas įsėdo į kitą traukinį. Beveik nejautė kojų ir atsargiai statė pėdą už pėdos. Dabar svarbiausia nieko negalvoti. Galvos paskui. Dabar geriausia tik kvėpuoti. Jis spoksojo į maršrutų planą, kabantį iš šono, ant vagono sienos. Jam viskas tiko, kad tik nukreiptų dėmesį. Pažįstamas vaizdas ramino ir priminė, kaip anksčiau važiuodami su tėvu juodu spėliodavo. Centrinis maršrutas? Raudona linija. Žiedo maršrutas? Geltona. Pikadilio? Tamsiai mėlyna. Viktorijos? Šviesiai mėlyna. Hamersmito–Sičio? Rožinė.

Jautė pulsą lėtėjant, kvėpavimą gilėjant. Jis gyvas. Jis neguli be sąmonės. Apie visa kita pagalvos vėliau.

– Kažkas bandė padaryti ką ? – Viktoras buvo atsitempęs Niką į sofų kambarį. Užraityti ūsai taip drebėjo, kad Nikas vos neprunkštelėjo.

– Nieko neatsitiko. – Jis pažvelgė į baltą kaip kreida Emilės veidą. – Bet man dar truputį sukasi galva. Ar galiu ko nors atsigerti? Ko nors šalto.

Viktoras nubėgo į virtuvę, ten jam, matyt, kažkas iškrito iš rankos ir sudužo. Buvo girdėti keikiantis, trankantis ir šluojant.

– Mums reikėjo važiuoti kartu, – pasakė Emilė. Ji atsisėdo greta ir apkabino Niką.

– Ne. Tu būtum išsidavusi. Džiaugiuosi, kad jie tavęs neįtaria.