Урсула Познански - Erebas

– Viktoras man labai padėjo. Jis mane priėmė kaip jaunesnę seserį.

– Jis nuostabus, – iš visos širdies pareiškė Nikas, daugiau nieko neįstengdamas pasakyti; jautėsi taip, lyg bet kurią akimirką galėtų pakilti ir nuskristi. Kad nuslėptų sumišimą, sriūbčiojo kavą – pagaliau ji ganėtinai atvėso.

– Keitė mums užkurs pirtį, – pareiškė jis po kiek laiko, – ji kepa picą, o mudu čia šlamščiame bandeles.

– O aš galiu kirsti ir pyragaičius, ir picą, – pasakė Emilė. – Viktoras, beje, irgi. Nesijaudink. Kita vertus, negalima gaišti. Pirma, šiuo metu ši vieta nekelia pasitikėjimo, antra, turiu įrašyti į Google savo aukos numerį.

Lauke Emilė, lyg tai būtų savaime suprantama, paėmė Nikui už rankos. Vieta visai netiko romantiškiems pasivaikščiojimams, bet Nikas būtų čia klajojęs visą naktį.

Juodviem grįžus į Viktoro butą, picos buvo likę tik keli kąsneliai.

Keitė apgailestaudama skėstelėjo rankomis.

– Viktoras. Jis sako, kad genijui reikia maisto. Daug maisto. Pusę picos dar turiu. Be to, galėčiau išvirti makaronų.

Jie tik numojo ranka, paėmė picos likučius ir atsidarė žemės riešutų dėžutę. Sofa su rožėmis ir laivais staiga virto gražiausia vieta pasaulyje. Nikas atvėrė nešiojamąjį kompiuterį ir įrašė į Google Emilės padiktuotą numerį.

– Deja, jokių duomenų.

– Aš to beveik tikėjausi, – tarė Emilė. – Matyt, numeris įslaptintas. Kaip negerai, kad jis neprisistatė, pasakė tik „alio“.

Žodis „įslaptintas“ Nikui kai ką priminė – jis privalo Emilei pasakyti vieną dalyką. Dabar. Reikia tikėtis, tada šypsena jos veide iškart neišnyks.

– Aš noriu tau kai ką prisipažinti. Jau keli mėnesiai skaitau tavo tinklaraščio įrašus DeviantART svetainėje . Ir eilėraščius. Jie puikūs kaip ir tavo piešiniai.

Ji ėmė gaudyti orą.

– Iš kur žinai mano slaptažodį?

– Kažin kas išplepėjo. Tik nepyk. Tu neturėtum dėl to jaudintis.

Ji dirstelėjo į jį iš šalies.

– Gaila.

– Ko gaila?

– Mat aš pati būčiau viską tau parodžiusi. Kada nors. – Ji pakreipė galvą į šoną ir nusižiovavo. Viduje iš palengvėjimo šokte šokantis Nikas tik dabar pastebėjo tarpduryje stovint Viktorą.

– Tenai, prie laužo, vyksta grupinis glaustymasis, – pasakė jis, – tad, sakau, pažiūrėsiu, kaip judviem sekasi. Bet čia irgi glaustomasi, tiesa? – Jis klestelėjo ant priešais stovinčios sofos.

Emilė papasakojo apie savo užduotį.

– Aš grasinau visiškai nepažįstamam žmogui. Kas žino, ką jis dabar mano. Gal net nežino, apie ką buvo kalbama.

– Ką tiksliai turėjai pasakyti? Ar dar prisimeni?

Emilė padavė Viktorui raštelį.

– „Niekas dar nebaigta. Jūs neturėsite ramybės. Jis jūsų nepamiršo. Jis nieko neatleido. Neišnešite sveiko kailio.“ – Viktoras ėmė tiesiog tirtėti iš susijaudinimo. – Virsk iš koto! Gerai, reziumuoju: kažkoks jis labai pyksta ant tavo pašnekovo, Emile. Galiu kirsti lažybų, kad mielai pasodintų į Charono valtį arba lieptų Atropei čekštelėti jo gyvenimo siūlą.

Emilė atrodė sutrikusi, ir tai leido Viktorui progą pasipuikuoti savo begaliniu išprusimu.

– Tas telefono numeris, deja, ne manojo garažo savininko, antraip būtume galėję perspėti jį švelniau. – Viktoras paieškojo arbatinuke arbatos, nerado ir nukorė savo užraitytus ūsus. – Jei manęs paklaustumėt, atsakyčiau štai ką: Erebo tikslas vienas – kai kam atkeršyti: Ortolanui, mūsų paukščiui giesmininkui.

– Hm, apipurkšti garažą ir kam nors paskambinti – kerštą aš įsivaizduoju kitaip, – įsiterpė Nikas.

– Labai nustebčiau, jei būtų pasitenkinama vien tuo, – atsakė Viktoras. – Kiek pamenu, tu man kai ką pasakojai apie pistoletą cigarų dėžėje.

Nikas pasijuto krečiamas šalčio, paskui mušamas karščio ir vėl šalčio.

– Tu manai, Erebas nori, kad mes ką nors nušautume?

– Labai galimas daiktas. Jei neklystu, žaidimas siekia sudaryti elitinę grupę specialiai užduočiai atlikti. – Viktoras šyptelėjo, bet šįkart nelinksmai. – Būtų gerai sužinoti, kas tie Vidinio Rato nariai.

Tasai Vidinis Ratas paskui visą pusvalandį sukosi Nikui galvoje kaip degantis diskas. Elitinis būrys. Keršto komanda. Vis dėlto kokia jos užduotis?

Viktorui grįžus žaisti, Nikas su Emile nuėjo į virtuvę užkaisti vandens šviežiai arbatai.

– Tu netrukus vėl prijungsi, taip? – paklausė jis Viktoro. – Juk įvykdei užduotį.

– Užteks prisijungti rytoj. Noriu dalyvauti arenos kovose, gal tada galėsiu padaryti kokias nors išvadas. Kaip negerai, kad nežinome tikrųjų žaidėjų vardų.

Emilė užpylė verdančio vandens ant brangiosios Viktoro arbatos lapų.

– Beje, žaidime dalyvauja veikėjas, atrodantis kaip tu.

– Žinau. Mane tai visąlaik trikdė, bet ką padarysi!

Emilė šyptelėjo.

– O aš kiekvienąsyk apsidžiaugiu jį matydama.

Kai juodu grįžo į sofų kambarį, Nikas papasakojo Emilei apie Sarijų.

– Jis, žinok, buvo kietas. Pasiutiškai mikliai valdė kardą ir puikiai bėgiojo. Būdamas penktalygis aplenkdavo visus.

– O dėl ko tu iškritai?

– Per poną Votsoną ir jo arbatos termosą. – Nikas papasakojo apie savo užduotį ir apie tai, kaip vos jos neįvykdė. – Tikrai nedaug trūko, aš sunkiai įveikiau pagundą.

Emilė pasipurtė, lyg jai būtų šalta.

– Žaidimas išties puikiai tvarkosi su savo priešininkais. Kaip manai, ar ta Aišos ir Eriko istorija taip pat jo darbas?

Nikas dirstelėjo į ją iš šalies, bet nepastebėjo nieko, išskyrus nuoširdų domėjimąsi.

– Gali būti. Net labai.

– Mes turime saugotis, Nikai. Visų pirma tu. Kolinas andai pasakė keistą dalyką: „Metas Nikui išleisti orą“ – po to, kai judu susimušėte kavinėje. Nenuvertink jo.

Taip, pamanė Nikas, Kolinas linkęs paambryti.

Jis įpylė arbatos į Viktoro puodelį ir nunešė jam prie kompiuterio. Skvamatas kaip tik kalbėjosi su Beroksaru, kuo kirviai pranašesni už kardus.

Beroksaras. Nikas pasičiupo šratinuką ir popieriaus lapelį. Beroksaras buvo Vidiniame Rate, paskui jį išstūmė Bladvorkas, parašė jis.

Viktoras parodė jam iškeltą nykštį.

Užėjo naktis. Emilė išpakavo savo kuprinę ir susivyniojo į miegmaišį. Jie kalbėjosi apie mokyklos draugus, bandė atspėti, kurio koks slapyvardis žaidime. Abiejų nuomonės paprastai išsiskirdavo.

Tuoj po vidurnakčio įsvirduliavo Viktoras.

– Šiandien užteks. Esu gatavas. Ar kas turi kokio mitalo?

Emilė ištraukė iš kuprinės šokolado su riešutais plytelę, ir Viktoras, nutaisęs atsiprašomą veidą, pusę jos atsilaužė.

– Kažkas vyksta, – pasakė kramtydamas. – Aplink zuja gnomai, visi kažką kiauksi apie didįjį mūšį ir kad artėja išbandymų metas.

– Manau, rytoj vyks įnirtingos kovos dėl vietų Vidiniame Rate, – tarė Nikas. – Per andainykštes kovas irgi būčiau bandęs į jį pakliūti, jei nebūčiau iškritęs. Žygūnas sakė, kad įsivaizduoja mane kaip silpniausią Vidinio Rato karį. Taip ir būtų buvę, jei… būčiau atlikęs jo užduotį.

Viktoras linktelėjo pilna burna ir iškėlė pirštą.

– Labai teisingai! Jis būtų tau pataręs, kaip jame atsidurti. O dabar klausiu: kam jam tavęs reikėjo? Atsakau: nes būtum įrodęs, kad dėl Erebo ryžtiesi žengti per lavonus. Arba sėsti į kalėjimą.

Nikas ir Emilė susižvalgė. Kažkas vos neperžengė per Džemio lavoną. Ar rytoj jis stovės ant auksinio skydo?

– Beje, anoks čia žygdarbis žengti per mokytojo lavoną, – sumurmėjo Viktoras ir pasičiupo kitą pusę šokolado. – Kadaise nesyk to troškau, be jokių žygūnų užduočių.