Урсула Познански - Erebas

O draugystės džiaugsme šventas,

Kiek daug laimės tu žadi!

Mes į tavo šviesų krantą

Žengiam su liepsna širdy.

Išsklaidai tu tamsą niūrią,

Saulėtais vedi keliais.

Ir laimingi susibūrę

Mes po tavo spinduliais.

Kraipydamas galvą Nikas išjungė tinklalapį. Tie žodžiai jam buvo žinomi iš Bethoveno simfonijos. Čia jie išvis neturi jokios prasmės. Galbūt skirti vien atsitiktinai užklydusiems žmonėms? Nesvarbu. Ieškom toliau.

Nikas įjungė Google , paprašė informacijos apie varines lentas ir gavo visą krūvą varinių plokščių gamintojų adresų; tokios plokštės, rodos, turi kažką bendra su senųjų knygų spausdinimu. Tad labiau jomis domėtis, matyt, neverta.

Paskui pabandė, ką duos „gyvačių“ ir „graikų mitologijos“ derinys. Pasirodė, kad būta devyngalvės hidros, bet Viktoro gyvatės turėjo tiktai vieną galvą. Buvo gyvatė, apsivijusi Asklepijo lazdą, ir dar viena, sauganti Delfų orakulą. O tokių, kad šokinėtų iš žemės, – ne. Kuo toliau, tuo blogiau.

Kas dabar? Nikas žvilgtelėjo pro praviras gretimo kambario duris. Visi buvo įnikę į žaidimą, tiktai Keitė brazdėjo virtuvėje. Jis nuėjo pažiūrėti, ar nereikia padėti, bet ji kaip tik kišo į krosnį dvi skardas su pica.

– O kokia Viktoro pavardė? – paklausė jis.

– Lanskis. – Keitė per plauką padidino temperatūrą, atsiduso ir vėl sumažino. – Svetimos krosnys – košmaras, jose kepta mano pica būna arba beskonė, arba pajuodusi. Lieka vien tikėtis, kad tu mėgsti itališką kumpį ir daug svogūnų.

– O taip, ačiū. – Nikas grįžo ant savo sofos ir į Google paieškos langelį įrašė „Viktoras Lanskis“. Rado vieną Viktorą Lanskį Kanadoje ir vieną Londone. Valio! Kompiuterinių žaidimų aplinkoje Viktoras buvo žinomas asmuo. Jis netgi leido nedidelį žaidimų žurnalą, tiesa, išeinantį nereguliariai, bet turintį gerą vardą. Aha, o čia dar kai kas: toksai Cobolinas savo puslapyje rašo esąs geras liūdnai pagarsėjusio Viktoro draugas.

Viktoras ir aš turime brangių prisiminimų iš to meto, kai nuo mudviejų meno nebuvo apsaugota jokia siena, joks geležinkelio vagonas. Mums niekada nekildavo klausimo, purkšti ar nepurkšti. Buvome grafičių scenos dievai, ir jei nebūtume kartą įkliuvę, ir šiandien tebepuoštume Londoną savo kūriniais.

Nikas keliskart perskaitė tą tekstą. Čia buvo aiškiai rašoma, kad Viktoras turėjo reikalų su grafičiais ir kad buvo sugautas. Erebas mokėjo skaityti ir reikalavo, kad kiekvienas užsiregistruotų savo tikruoju vardu. Ir, matyt, pasidomėdavo kiekvienu naujoku. Čia tai bent!

Erebas renka informaciją internete, užrašė Nikas. Iki šiol mes į tai neatkreipėme dėmesio. Visame internete? Be jokios abejonės, patikrina standųjį diską, galbūt net seka, kokiais tinklalapiais domiesi. Tad jis, galima sakyti, visažinis.

Jeigu tai tiesa, jis, matyt, skaitė ir Niko kompiuterio MSN protokolą ir įvertino dialogą su Finu. Taip sužinojo, kad Nikas nori Hell Froze Over grupės marškinėlių.

Būtų mielai pasidalijęs savo atradimais su Viktoru, bet Skvamatas kaip tik dabar sėkmingai kopė į milžinišką sieną. Nikas nekantriai išgurgė du puodelius arbatos, jau spėjusios ataušti. Trečią apvertė, vėl čiupdamas bloknotą, kad patikrintų savo pastabas.

– Velnias! – Jis skubiai patraukė kompiuterį, penkis kilogramus kompiuterinių žurnalų ir savo užrašus – pastarieji, beje, gan smarkiai nukentėjo.

– O! Čia irgi esama bėdų? – Emilė su pavargusia šypsena veide stovėjo tarpduryje, jos akys buvo paraudusios.

– Taip, aš esu nugrubnagis, palauk, atnešiu skudurą.

Nikas nulėkė į virtuvę, rado popierinių rankšluosčių ritinį ir parkūrė atgal. Emilė tuo tarpu stengėsi popierinėmis nosinėmis užtverti kelią arbatai, kad nelašėtų ant grindų.

– Kaip sekasi Hemerai? – paklausė Nikas, karštligiškai šluostydamas.

– Jai sužeistas pilvas ir koja. Ausinėse taip cypė, kad vos galėjau ištverti. – Emilė griuvo ant antros pagal bjaurumą sofos ir nusižiovavo. – Man skubiai reikia kavos, bet Viktoras jos čia neturi. Mat šiandien dar turiu įvykdyti vieną užduotį, laimė, nesunkią. Vis dėlto ne tokią, kad man patiktų. – Ji vėl nusižiovavo.

– Aš nueisiu į Starbuksą ir atnešiu kavos, – pasiūlė Nikas.

– Kad labai toli, – suabejojo Emilė ir tuo pačiu atsikvėpimu pridūrė: – Ir aš eisiu. Man vis tiek reikia pakvėpuoti grynu oru. Ir telefono būdelės.

– Užduočiai?

Ji linktelėjo.

– Bet kokios telefono būdelės. Taigi neteks važiuoti per visą Londoną.

Nikas dėl visa ko jau pirmiau pasižiūrėjo pro langą, bet nepastebėjo nieko įtartina; paskui prie namo durų vėl atidžiai apsidairė aplink.

– Jei mus kas nors seka, tai gerai slepiasi.

Jie patraukė Kremerio gatve ir įsuko į Greis In gatvę – tokiu dienos metu joje dar nebuvo labai gyva; Emilė vis dairėsi per petį, kaskart praeinant būreliui jaunuolių. Nerimas abu vertė eiti sparčiau. Jie pasiekė Kings Kroso stotį, pasirodė pirmosios telefono būdelės, ir Emilė prie pat jų stabtelėjo.

– Aš negaliu, – blaiviai konstatavo ji.

– Ko?

– Paskambinti ir pagrasinti. – Ji maldaujamai žvilgelėjo į Niką tarsi tikėdamasi, kad jis padės rasti išeitį. – Negaliu net žmoniškai kalbėti, nes man nurodyta, koks turi būti tekstas.

– O, išties nemalonu, – pasakė Nikas puikiai suprasdamas, kaip lėkštai kalba. – Bet įsivaizduok, kad tai tyrimo tikslams. Juk pati taip nemanai. Tu sieki, kad mes atskleistume Erebo užmačias.

– Betgi mano auka to nežino, – sumurmėjo Emilė.

– Galvok apie Viktorą ir Konfucijaus citatą.

– Mano užduotį sumanė ne Konfucijus. Tikrai. – Emilė rūsčiu veidu patraukė prie pirmos telefono būdelės. – Dabar viską padarysiu, – sumurmėjo ji išsitraukė iš krepšio su diržu smulkių pinigų, i’Pod leistuvą ir raštelį.

– Kam tau leistuvas?

– Man reikia užrašyti pokalbį. Ir, tarsi to būtų negana, dar įkelti į kompiuterį.

Nikas žiūrėjo, kaip ji renka numerį, nutaisiusi nevilties kupiną veidą įjungia leistuvą ir prikiša prie ragelio. Vos tik pasigirdo signalas, Emilė užmerkė akis. Nikas išgirdo, kad kitame laido gale kažkas atsiliepė.

– Niekas dar nebaigta, – pasakė Emilė tarsi iš karsto sklindančiu balsu. – Jūs neturėsite ramybės. Jis jūsų nepamiršo. Jis nieko neatleido. Neišnešite sveiko kailio.

– Kas čia? – išgirdo Nikas kitame laido gale pratrūkusio rėkti vyro balsą. – Aš ant jūsų visų užsiundysiu policiją, prakeikti valkatos! – Ir viskas, vyras dar tyliai ištarė „po velnių“, ir telefonas ėmė pypsėti. Emilė drebančia ranka pakabino ragelį.

– Fu, man darosi bloga, – ištarė sausai. – Kas per mėšlas? Daugiau niekada to nedarysiu. O dabar turiu išgerti kavos.

Pentonvilio gatvės Starbukse juodu rado ramų kampą. Emilė užsisakė dvigubą kapučino su ekstra ekspreso porcija. Nikas pasekė jos pavyzdžiu, dar paėmė dvi bandeles su šokoladu ir pasijuto be galo laimingas, kad ji leidžiasi vaišinama.

– Iš kur pažįsti Viktorą? – paklausė jis, kai juodu suvalgė po pusę bandelės ir pūsčiojo į kavą, nes ši vis dar tvilkino burną.

– Jis buvo Džeko draugas. – Ji susimąsčiusi šyptelėjo. – Viktoras sako tebesąs Džeko draugas ir kad kažkoks prigėrimėlis tikrai draugystei nekenkia.

Dar gerai nesuvokdamas, ką daro, Nikas uždėjo delną Emilei ant ant plaštakos. Ji neatitraukė jos ir net sunėrė pirštus su jo pirštais.