Урсула Познански - Erebas

Viktoras pagaliau rado savo dažus.

– Tikiuosi, dar ne visai uždžiūvę, – pasakė jis ir papurtė skardinę su žalia etikete.

– Aš jau einu, – tarė Nikas.

– Gerai. Nepamiršk, kad negali siųsti įmantrių žinučių nei man, nei Emilei. Aš nesu visai tikras, bet nustebčiau, jeigu tas žaidimas negalėtų kontroliuoti ir tavo pašto. Ir žinok, jis supranta, ką mes rašome.

Nikas pažadėjo apie tai pagalvoti. Po velnių, jis vien apie tai ir galvoja. Žygūnas skaito jo paštą?

Važiuodamas namo traukiniu vis žiūrėjo į Emilės nuotrauką. Būtų labai norėjęs ją čia pat pabučiuoti, bet nusprendė palūkėti, kol liks vienas.

26.

– Atstok nuo manęs, – pasakė Gregas. Nors nuo tada, kai nudardėjo nuo laiptų, jau buvo praėjusios dvi savaitės, jo veide dar buvo aiškiai matyti nubrozdinimų žymės.

– Papasakok tik apie užduotis, – darsyk paprašė Nikas. – Man nerūpi, kas buvai, bet svarbu žinoti, ką žygūnas tau skyrė.

– O kam? Juk tu jau išlėkęs. Ir niekaip negrįši, kad ir ką darytum, patikėk.

Nors pasikark! Nikas nuo pat savaitės pradžios ieškojo buvusių žaidėjų ir bandė juos iškvosti, bet iki šiol beveik nieko nepešė. Gregas kaip tik bandė sprukti, bet Nikas jį sulaikė už rankovės.

– Būk geras! Juk mūsų niekas nemato. Ir aš tau atskleisiu savas užduotis. Nagi, sakyk.

– O kas man iš to? Ten buvo tokių dalykų, kokiais aš nelabai didžiuojuosi, tad nejau tau pasakosiu, Danmorai. O dabar paleisk mane. – Jis ištraukė rankovę ir dingo vienoje iš klasių.

Nikas garsiai nusikeikė, apsigręžė – ir pamatė nudulkant Eidrianą. Lyg įsikūnijusią nešvarią sąžinę. Kaipmat nulėkė paskui jį.

– Ei! Stok! Tu mus šnipinėjai?

Eidrianas atgręžė į jį išblyškusį veidą.

– Aš nieko negirdėjau. Ko Gregas nenorėjo tau pasakoti?

Aišku, negražu išlieti pyktį ant Eidriano, bet daugiau nieko greta nebuvo.

– Liaukis šniukštinėjęs! Pamatysi, kada nors taip gausi per kepurę, kad nežinosi, kas tau darosi.

– Nelįsk prie to mažiaus, – pasigirdo duslus balsas Nikui už nugaros.

Helena. Dabar jis jau visai nebesuprato, kas dedasi.

– O koks tavo reikalas? – vamptelėjo jai.

– Nelįsk, pasakiau. Jeigu darsyk išgirsiu, kad jam grasini, kitądien nepažinsi veidrodyje savo marmūzės.

Nikas apstulbęs žiūrėjo tai į Eidrianą, tai į Heleną.

– Aš jam negrasinau, – išpoškino jis. – Tik kai ką pasakiau. Tai tu man grasini.

– Gerai supratai. O dabar dink.

Buvo matyti, kad Eidrianas, kaip ir Nikas, liko apstulbintas Helenos elgesio.

– Viskas gerai, Helena, jis man nieko nepadarė.

– Hm, – tarė Nikas, – tu tai žinai ir aš žinau, bet Helenai, matyt, atrodo, kad tau reikia auklės. – Ir nuėjo palikęs juodu.

Kita pamoka vėl buvo anglų. Jis stebėjo poną Votsoną beveik nesiklausydamas, ką šis kalba apie Elžbietos laikų teatrą. Jau kelios dienos negirdėjo jokių naujienų apie Džemį – tai buvo geriau už blogas naujienas. Tik ar šias jis išvis jiems praneštų?

Pasibaigus pamokai Nikas visiems matant priėjo prie pono Votsono stalo – tegu niekas nemano, kad slapukauja.

– Ar žinote ką nors apie Džemį? – Niko burna buvo išdžiūvusi. – Norėjau paskambinti jo tėvams, bet neišdrįsau. Todėl pamaniau, galbūt jūs galėtumėt pasakyti…

– Jam vis dar nesibaigia dirbtinė koma, – atsakė ponas Votsonas. – Bet padėtis nebloga. Klubas jau gyja. Daugiausia rūpesčių kelia galvos trauma. Ji gali turėti pasekmių, bet tu ir pats tai žinai.

Taigi nieko naujo. Nikas padėkojo ir išėjo iš klasės, metęs žvilgsnį į Emilę, bet ši neatsakė tuo pačiu. Plepėjo su Glorija, mojo Kolinui ir nekreipė dėmesio į Niką. Jau kelios dienos jie nebuvo persimetę nė žodžiu, nerašė ir Viktoras. Nikas vis įsijungdavo telefoną tikėdamasis rasti jo žinutę, kviečiančią į Kramerio gatvę, bet veltui.

Kita pamoka buvo laisva. Šeštų mokslo metų pradžioje jis džiaugėsi tarp pamokų turįs tiek daug laisvo laiko, o dabar tai slėgė. Nebuvo nė vieno draugo, su kuriuo galėtų jį praleisti.

Kita vertus, gal jis ir klydo. Juk ir be Erebo yra tūkstančiai temų, kuriomis gali pasikalbėti su kitais, ar jie būtų žaidėjai, ar ne. Pavyzdžiui, su Džeromu – šis sėdėjo priekyje, sugniaužęs rankoje Red Bull skardinę.

– Sveikas, Džeromai. Kaip reikalai?

– Hm.

– Ar buvai paskutinėje krepšinio treniruotėje? Aš tai ne, bet šįkart parašiau Betaniui žinutę ir atsiprašiau, kad nesiustų.

– Gerai padarei. – Džeromas užsimerkė ir gurkštelėjo iš skardinės.

– O tu buvai?

– Aha.

– Na ir kaip?

– Gerai.

Nikas nuleido rankas. Kalbinti Džeromą bergždžias reikalas, jis visada toks užsiūtanasris. Tarsi kiekvienas žodis jam kainuotų pinigą.

– Tai iki, – tarė Nikas ir pasišalino. Laisvą valandą kaip nors praleis vienas.

Pakeliui į biblioteką jį sustabdė Erikas.

– Ar gali su manim šnektelėti?

Nikas neįstengė savęs pergalėti, vien Eriko vaizdas jam kėlė pavydą. Iškilni povyza, toks protingas, toks suaugęs…

– Apie ką? – paklausė Nikas.

– Man neramu dėl Emilės. Ar gali būti, kad ji dabar irgi žaidžia tą visų pamėgtą žaidimą?

Nikas šyptelėjo. Ji nepasisakė Erikui.

– Nežinau. Mat aš jau nebežaidžiu.

– Ak! – Erikas kilstelėjo antakius. – Ir gerai.

Nikas jau norėjo šiurkščiai atkirsti: Iš kurgi tu žinai? Bet susitvardė, nes Erikas, ko gero, galėjo jam padėti.

– Taip, dabar ir pats taip manau. Bet norėčiau pakalbėti su… keliais iškritusiais. Žinau, aš ne vienas toks, bet negaliu nė prie vieno prieiti.

Erikas papūtė lūpas.

– Tave tai stebina? Kodėl jie turėtų tavimi pasitikėti? Net negali įrodyti, kad jau nebežaidi.

Jo žodžiuose buvo tiesos. Tačiau…

– Jei tu jiems pasakytum, kad manimi galima pasitikėti, būtų kas kita.

– Galbūt. Bet žiūrėk, Nikai, – aš tavęs beveik nepažįstu. Džemis man sakė, kad tu labai pasikeitei. Taigi negaliu už tave dėti galvos.

Neįtikima! Erikas netgi atsakydamas sugebėjo išlikti malonus. Ir Nikas ryžosi dar kartą pabandyti.

– Aš norėčiau kai ką nuveikti prieš Erebą. Aš žaidžiau, žinau jo mechanizmus. Bent jau daugelį. Vis dėlto jame esama kažkokios paslapties. Aš noriu išsiaiškinti, kas tai, o tam reikia informacijos.

Erikas gūžtelėjo pečiais.

– Puikiai tave suprantu. Bet tiems, su kuriais kalbėjausi, esu prisižadėjęs niekam nieko nesakyti. Tad tenka laikytis žodžio, nieko nepadarysi.

Visi jie užsidarę kaip austrės, kad ir kieno pusę palaikytų, pamanė Nikas.

– Gerai, – tarė jis. – Tad veikite kiekvienas atskirai.

Jį slėgė mintis, kad pas Viktorą ateis tuščiomis rankomis. Į ką dar galėtų kreiptis? Į Darlinę. Ji iškritusi. Be to, yra minėjusi kažkokį Mohamedą ir Džeremį, jie taip gavo grasinamus laiškus, nors tai nieko nereiškia. Aiša taip pat gavo grasinamą laišką, bet, matyt, vis dar žaidžia. O Gregas tikrai iškritęs, bet nieko nesako.

Nikas bandys prieiti prie Darlinės. Toji neatrodo nei išgąsdinta, nei užsidariusi. Truputį paieškojęs rado ją kavinėje ir išsitempė, garsiai kikenant draugėms, į koridorių – čia buvo ramiau, galėjai stebėti padėtį. Aplink nei Kolino, nei Deno, nei Džeromo.

– Vėl tu, – pasakė ji ir išsišiepė. – Kelė ir Terizė jau pavyduliauja.

Darlinė tikrai labai tiktų Džemiui į porą, pamanė Nikas.

– Klausyk, Darline, – atsargiai prašneko jis. – Sakai, kad jau nebežaidi. Būk gera, papasakok man apie tai, ką patyrei, kol dar žaidei.