Урсула Познански - Erebas

Jis apsidairė, pabandė žvilgsniu surasti Koliną. Nikas nieku gyvu neužkalbins Darlinės, jeigu jo persekiotojas bus greta. Tačiau to niekur nebuvo. Tad pirmyn.

Jis pasivėdėjo Darlinę į šalį nuo dviejų mergaičių, su kuriomis ji ką tik kalbėjosi.

– Klausyk, Darline, ar radai vakar raštelį savo palto kišenėje? Ar šiaip ką, pavyzdžiui, kokioje nors knygoje?

Ji pažvelgė į jį išsigandusi ir smalsaudama.

– Ne. Kodėl klausi?

– Šiaip sau. Jei ką nors rasi, neišmesk. Atiduok ponui Votsonui, bet taip, kad niekas nepastebėtų.

Ji prikando lūpą.

– Tokį raštelį, kokį gavo Mohamedas? Ar Džeremis?

Kas tie Mohamedas ir Džeremis?

– Kokie tai buvo rašteliai?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Aš gerai nemačiau. Ne ranka rašyti, o atspausdinti kompiuteriu, šitai tikrai žinau. Mohamedas po to pranešė, kad serga, ir jau dvi dienos nesirodo mokykloje. Ar tu žinai, kas juose rašoma?

Nikas papurtė galvą.

– Tik spėju. Ar galiu tavęs dar kai ko paklausti?

Ji viltingai šyptelėjo. Nikas tikėjosi, kad jos viltys sudėtos ne į jį, ir apsidairė.

– Vis dar? Ar jau nebe?

Ji ne iškart suprato. Nikas parodė kelis fechtavimo judesius.

– O! Jau nebe, deja. Bet tai neteisinga, aš bandžiau vėl gauti tą žaidimą, buvau keliose parduotuvėse, taip pat…

– Geriau pamiršk, – pasakė Nikas. – Viską. Elkis taip, lyg niekada nebūtum žaidusi.

– Betgi…

– Žinau. Vis tiek.

Ji pažvelgė į jį išpūtusi akis. Nikas pabandė įsivaizduoti Džemį ir ją ant parko suoliuko, kine, ant gėlėtos pievos. Gražus vaizdelis. Jis tikėjosi, kad Darlinė paklaus apie Džemį. Bet ji nepaklausė.

Vakare jis sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, ko nusitverti. Aišku buvo tik tiek, kad negali pakęsti nežinios. Iš tikrųjų Emilė jį ignoruodama elgėsi logiškai. Tai aišku. Tiktai… tiktai žaidimas ją tarsi nuteikė prieš jį. Jam prieš akis vėl iškilo vaizdas, persekiojęs visą dieną: žygūnas, pasakojantis Emilei, kad Nikas ją virtualiai šnipinėjo. Kad padėjo ginklui atsirasti mokykloje. Galų gale dar parodys jo ir Brinės nuotrauką, ir Emilės akyse jis bus žuvęs.

Visa tai nesąmonės. Emilė buvo dėl to šalta, kad rimtai žiūri į konspiraciją. Jis paskambins jai ir viską išsiaiškins. Dabar.

Bet Emilė nepriėjo prie telefono, neatsiliepė ir į žinutę. Po dešimties minučių Nikas vėl pabandė paskambinti, po pusvalandžio irgi. Rezultatas buvo tas pats.

Ką gi, tikriausiai žaidžia. Jis pats žaisdamas irgi niekada neidavo prie telefono.

Gal nuvažiuoti pas ją? Sukels triukšmą ir pažadins prislėgtą jos motiną, nes Emilė per ausines tikrai neišgirs durų skambučio. Kaip, matyt, negirdi telefono.

Jis atsisėdo priešais kompiuterį ir susimąstė. Įsijungė DeviantART svetainę ir patikrino Emilės puslapį, ieškodamas naujų įrašų. Tačiau po „Nakties“, jau skaityto eilėraščio, nieko naujo nerado.

Likusią vakaro dalį praleido su mama ir tėčiu prie televizoriaus. Jis negalėjo prisiminti, kada taip paskutinįkart sėdėjo, ir tėtis tuo išties džiaugėsi.

– Vien tiktai kalti irgi negerai, – pasakė jis ir paplekšnojo Nikui per pakaušį.

Naktį Nikas sapnavo, kad duodasi po Erebo kapines ir niekaip negali rasti Sarijaus paminklo, kad visi įrašai staiga virsta įmantriais nesuprantamais ženklais.

Kitą dieną Emilė išvis neatėjo į mokyklą. Nikas sėdėjo chemijos pamokoje, spoksojo į tuščią jos vietą ir vos valdė ašaras. Jis žinojo, kas vyksta. Žaidimas ją užvaldė kaip ir daugelį kitų.

Man reikėjo nepalikti jos vienos. Kodėl kaip tik Emilė turėjo atsispirti Erebui? O dabar jau vėlu. Nikas nebepadės, ji nesikalbės su juo, neprisileis jo, kad tik atliktų gaunamas užduotis. Reikėjo daugiau jai papasakoti apie tą žaidimą, o ne paleisti beginklę prieš nuogus ašmenis.

Per pertrauką Nikas jai paskambino, bet Emilė, aišku, neatsakė. Jei taip, po pamokų jis nuvažiuos pas ją.

Taip nusprendęs iškart pasijuto geriau. Jis pasikalbės su Emile, primins bendrą jųdviejų planą: suskaldyti Erebą. Vis dėlto tai buvo jos sumanymas.

Tokia nuotaika truko iki anglų kalbos pamokos, tada Nikas atsivertė knygą ir rado sulankstytą lapelį, kurio pats tikrai nebuvo įdėjęs.

Širdis ėmė plakti tankiau. Jis išskleidė lapelį.

„Greta Džemio dar yra laisva lova“, – buvo parašyta negrabiomis didžiosiomis raidėmis.

Nikas giliai atsikvėpė. Tikėjosi, kad niekas nepastebėjo, kaip jis išsigando. Šnairomis žvilgtelėjo, ar kas nežiūri, ar nelaukia jo reakcijos, bet visi sėdėjo lyg niekur nieko. Helena žiovavo ir vis kasėsi sprandą, Kolinas? Skaitė. Denas ir Aleksas kuždėjosi, gal tai jų darbas? Aleksas visuomet pabrėžtinai maloniai jam šypsosi, gal norėdamas ką nors nuslėpti?

Nikas sulankstė lapelį ir įsikišo į kišenę. Taigi šalia Džemio dar yra laisva lova. Kokie kiaulės. Tuo jie, galima sakyti, prisipažino. Nelaimė buvo suplanuota, kažkas sugadino Džemiui stabdžius. Dėl sušikto, sušikto, sušikto žaidimo.

Staiga pajuto jiems baisią neapykantą, norėjo pašokti ir užmauti ant ausų kėdę, kad suprastų, koks malonumas galvos smegenų trauma… Jis vėl pažvelgė į Koliną, ir staiga noras čiupti jam už gerklės tapo nebeįveikiamas. Nikas pašoko.

– Na? – paklausė ponas Votsonas. – Kas tau, Nikai?

Aš tuoj išeisiu iš proto.

– Prastokai jaučiuosi. Bijau, kažkas stuktelėjo man per skrandį.

Nikas neabejojo, kad ponas Votsonas suprato dviprasmiškus jo žodžius. Tai buvo matyti iš jo veido, bet mokytojas daugiau nieko neklausė.

– Tai gal verčiau eik namo.

– Gerai. Ačiū.

Nikui buvo nesvarbu, kad kas nors dabar būtinai pamanys, jog jis išsigandęs grasinamo laiško bėga iš mokyklos. Niekai. Svarbu Emilė, jam reikia su ja pasikalbėti, ji dar nespėjo taip giliai įklimpti, kad nebeveiktų jokie argumentai. Užteks vien papasakoti, ką mano apie Džemio istoriją, ir parodyti tą laišką. Tuojau pat. Kuo greičiau.

Jis išsitraukė iš kišenės telefoną – pabandys dar kartą paskambinti.

Gauta nauja žinutė , rodė ekranas. Jis paspaudė mygtuką.

Nesiųsk man daugiau jokių žinučių ir nebandyk susisiekti per skaipą ar kaip nors kitaip. Jei turi laiko, atvažiuok 16 valandą į Blumsberį, Kromerio 32, niekam nieko nesakyk ir įsitikink, kad tavęs niekas neseka. Emilė

Jis goktelėjo ir karštligiškai apsidairė. Vėl pažvelgė į ekraną. Nieko nerašyti, nebandyti susisiekti – kodėl? Ar Emilė sužinojo ką nors nauja? Jis giliai įkvėpė ir pabandė surikiuoti mintis. Žinutė nerodė, kad Emilė būtų kaip nors paveikta. Ir ji nori jį matyti. Iki ketvirtos dar beveik trys valandos. Nikas neišmanė, kaip galės šitaip ilgai ištverti.

Galų gale išnaudojo laiką tam, kad visiškai įsitikintų nesąs sekamas. Joks žmogus dar niekad tokiais aplinkkeliais nevažiavo į Kromerio gatvę ir šitaip nepersėdinėjo iš vieno maršruto į kitą.

25.

Priešais trisdešimt antru numeriu pažymėtą namą stovėjo itin keistos išvaizdos tipas su ugniaspalve barzda ir ilgais tokios pat spalvos plaukais. Barzda ir plaukai buvo supinti į kasas. Jis, matyt, laukė Niko, nes vos pamatęs kaipmat priėjo.

– Tu esi Nikas, taip? Ponia tave teisingai apibūdino. Aš esu Spidis. Eime.

Siaurais laiptais jis užvedė Niką į antrą namo aukštą. Tenai atidarė žalias medines duris.

– Prašom į vidų. Ką tu geri kolą, alų ar imbierinį limonadą? Viktoras sako, kad smegenims gerai arbata. Ji jam padeda.