Урсула Познански - Erebas

– Visi eina toliau, – atsakė Negyvėlis. – Suk į dešinę ir trauk palei upelį, kol atsidursi priešais tarpeklį, jį turėsi pereiti. Paskui… matysi.

Jis man sakė tą patį, prisiminė Nikas. Bet tai buvo dar ne viskas.

– Ir atkreipk dėmesį į žygūną geltonomis akimis.

Nikas perspėjo Emilę saugotis piktų rupūžių, taip įkyrėjusių jam pačiam, bet, jiems priėjus tarpeklį, priešas puolė iš viršaus. Maži, bet labai plėšrūs šikšnosparniai ėmė sukti aplink Bevardį ir kandžioti jį aštriais dantimis. Raudonas gyvybės stulpelis vis mažėjo.

– Panaudok lazdą! Paspausk kairį pelės klavišą! – Nikas turėjo susivaldyti, kad nepaimtų pelės Emilei iš rankos ir pats nepradėtų galabyti šikšnosparnių. – Paspaudusi „escape“ atsikratysi, o „space“ – užpulsi.

Emilė galų gale išmušė visus šikšnosparnius, bet tai truko ilgai ir kainavo daug Bevardžio kraujo.

– Mėsą gali pasiimti, – pasakė Nikas. – Vėliau parduosi mieste.

Gūžtelėjusi pečiais, Emilė susirinko negyvus šikšnosparnius.

– Kas dabar?

Bet į jos žodžius jau įsiterpė artėjantis kanopų bilsmas. Nikas nejučia susigūžė. Ką žygūnas pasakytų pamatęs jį čia? Ir po akimirkos papurtė galvą stebėdamasis savimi. Jis negali manęs matyti. Jis mato tik Bevardį. Aš išties kvanktelėjau.

Emilė toliau vedė savo figūrą palei tarpeklį. Priešais dunksojo uolų siena, jos viduryje žiojėjo ola; ant kyšulio priešais ją laukė pažįstama žygūno figūra ant šarvuoto arklio.

– Vaje, koks šiurpus, – sušnabždėjo Emilė.

Žygūnas nejudėdamas žvelgė į artėjantį Bevardį, jo arklys neramiai trypčiojo ir prunkštė.

– Sveikas, Bevardi. Iš pradžių visai neblogai kauniesi.

– Džiaugiuosi, – atsakė Emilė.

– Beje, turėtum toliau mokytis, antraip ilgai negyvensi.

Žygūnas nukreipė žvilgsnį nuo Bevardžio ir pasižiūrėjo į Emilę – ši nejučia atsitraukė su kėde atgal.

– Atėjo metas tau gauti vardą. Pirmojo ritualo metas.

– Ką turiu daryti?

Žygūnas kaulėtais pirštais parodė į olą sau už nugaros.

– Eik tenai. Visa kita paaiškės. Linkiu tau sėkmės ir gerų sprendimų. Mes dar pasimatysime.

Jis staigiai apgręžė arklį ir nušuoliavo siauru, vos įžiūrimu taku aukštai virš Bevardžio galvos.

– Manau, kad šie laiptai veda į viršų, juk taip? – paklausė Emilė.

– Taip. Į viršų ir į olą.

Bevardžiui dingus kalno tamsoje, kompiuterio ekranas aptemo.

– Dabar vėl teks palaukti, – pasakė Nikas. – Tik nereikia nervintis.

Emilė stumdė pelę šen ir ten, bet jos rodyklės nebuvo niekur matyti.

– Viskas beprotiškai tikra, – pasakė ji po kurio laiko. – Man pasirodė, kad tasai žygūnas išties žvelgia į mane. Tarsi būtų norėjęs parodyti puikiai žinąs, kad viskas priklauso ne nuo žaidimo figūros, o nuo to, kas ją vedžioja.

– Taip bus dažnai.

Juodu žiūrėjo į savo atspindžius ekrane.

– Ar sunkus tas pirmasis ritualas? Toks kaip kova su šikšnosparniais?

– Ne, visai kitoks. Tuojau pamatysi.

Tuktuk! Tuktuk!

– Panašu į širdies plakimą. Kas tai?

– Tai reiškia tik tiek, kad žaidimas vyksta. Spausk „enter“.

Juodame ekrane pasirodė raudonos raidės.

„Čia Erebas. Kas tu?“

Ar Emilė meluos? Prisistatys kitu vardu?

– Aš esu Emilė.

– Pasakyk savo vardą ir pavardę.

– Emilė Karver.

Pamėkliškas šnabždesys: Emilė Karver. Emilė. Emilė. Karver. Emilė Karver.

Taip jie tave pasveikina, o paskui nusviedžia į bedugnę, liūdnai pamanė Nikas. Emilė sugavo jo žvilgsnį, ir Nikas jai šyptelėjo. Viskas, girdi, kaip reikia.

– Sveika atvykusi, Emile. Sveika atvykusi į Erebo pasaulį. Kol nepradėjai žaisti, supažindinsiu tave su taisyklėmis. Jeigu jos tau nepatiks, galėsi bet kada liautis žaidusi. Sutinki?

– Aš to nesitikėjau, – sumurmėjo Emilė rašydama „taip“. – „Bet kada“ atrodo gan sąžininga.

– Puiku. O štai pirmoji taisyklė: Erebą gali žaisti tik vieną kartą. Jeigu jį praleisi, viskas bus baigta. Jeigu tavo žaidėjas mirs, viskas bus baigta. Jeigu pažeisi taisykles, viskas bus baigta. Sutinki?

– Taip.

– Antroji taisyklė: žaisdama žiūrėk, kad būtum viena. Žaisdama niekada neminėk savo tikrojo vardo. Nežaisdama niekada neminėk savo žaidėjo vardo.

Emilė atitraukė pirštus nuo klaviatūros ir pažvelgė į Niką.

– Ar tai reiškia, kad dabar turėčiau tave išvaryti?

– Parašyk „gerai“, ir viskas, – tarė Nikas. – Šiokia tokia pagalba tau dar pravers. – Ar ji tikrai jį išvarytų? Jam dar nesinorėjo išeiti. Norėjo pabūti šalia per jos pirmąjį ritualą. Galbūt net per pirmąją kovą.

Emilės, rašančios „gerai“, lūpos mažumėlę šypsojosi.

– Puiku. Trečioji taisyklė: žaidimo turinys slaptas. Su niekuo apie jį nekalbėk. Ypač su neprisiregistravusiais. Žaidimo metu gali pasikalbėti su žaidėjais prie laužo. Neskleisk jokios informacijos savo draugams ar šeimai. Jokios informacijos internete.

– Man kai kas po truputį aiškėja, – pasakė Emilė.

– Ketvirtoji taisyklė: Saugok Erebo kompaktą. Jo tau reikės žaidimui pradėti. Nieku gyvu jo nekopijuok, nebent lieptų žygūnas.

– Gerai.

Ekraną nutvieskė šviesa, kone išsiliedama už jo ribų. Bevardis sėdėjo saulėtoje laukymėje, už jo niūksojo apgriuvęs bokštas, kuriame įvyks pirmasis ritualas.

Vos tiktai Emilė nukreipė pelės rodyklę į savo žaidėją, šis pakilo, nusilupo veidą ir įžengė į bokštą.

– Dabar tavęs laukia svarbūs sprendimai, – tarė Nikas. – Todėl neskubėk. Aš tau padėsiu.

Bevardis stovėjo priešais pirmą varinę lentą.

– Pasirink lytį.

– Šis pasirinkimas nelabai svarbus, nors vyrai būna truputį stipresni…

Emilė jau buvo paspaudusi pelę ties žodžiu „Moteris“. Bevardžio kūnas pasikeitė, sulieknėjo, išryškėjo krūtinė ir klubai.

– Atsiprašau, Nikai, bet šis žaidėjas bus mano , – pasakė ji.

– Pasirink gentį.

– Gerai, aš nesikišiu, bet barbarai klasiški, – tarė Nikas. – Tiesiog stiprūs ir išties ištvermingi. Jei darsyk galėčiau rinktis, būčiau barba…

Bet Emilė buvo jau apsisprendusi.

Žmogus? Jis nusivylęs pažvelgė į ją iš šono. Kodėl ji taip pasirinko?

– Matai, savo gentį pažįstu geriausiai, – atsakė ji į jo nebylų klausimą. – Man patinka būti žmogumi.

– Pasirink išorę.

Emilė prikergė savo moteriai trumpus rudus plaukus, kuokštais styrančius ant galvos, ir aptaisė vien juodai: batais, kelnėmis, marškiniais ir striuke. Tiktai diržas buvo raudonas, bet tokį turėjo visi.

Su veido bruožais užtruko ilgiau, padarė juos švelnius, malonius ir protingus, o akis rudas, išlenkė antakius.

– Pasirink pašaukimą.

– Atrodo nelabai viliojamai, – pastebėjo Emilė. – Jeigu nuspręsčiau būti barde, ar man reikėtų dainuoti?

Nikas nežinojo. Jis buvo riteris, bet žaisdamas niekada negaudavo riteriškų užduočių.

– Man atrodo, kad pašaukimas ne itin svarbu, – atsakė jis, ir Emilė nusprendė būti barde.

Tada į bokštą įžengė gnomas. Nikas buvo visai pamiršęs nemalonų jo vizitą per pirmąjį ritualą.

– Žmogus, kaip sąmojinga. Ir juokinga – ar tau taip neatrodo? – ištarė tasai, užuot pasisveikinęs.

– Ne, anaiptol.

– Ak, ak, ak! Ir dar bardė. Matyt, nemėgsti kautis? Tau labiau patinka plėšti daineles?

Emilė ignoravo gnomo žodžius ir priėjo prie kitos varinės lentos.