Урсула Познански - Erebas

Priešais ligoninę praleista popietė lyg ir nepakeitė Niko ir Emilės bendravimo. Per pamokas juodu nesėdėjo greta ir kartu nevalgė valgykloje. Vis dėlto buvo vienas skirtumas. Jis pasireiškė trumpais žvilgsniais, truputį ilgiau trunkančiomis šypsenomis ar drąsinančiais linktelėjimais. Tokių ženklų Emilė Nikui pirmiau niekada nerodydavo. Jam tai buvo vieninteliai spalvoti švytintys taškai niūrioje, rodos, begalinėje laukimo jūroje.

Antradienį pagaliau jie sulaukė naujienų, ponas Votsonas jas paskelbė per anglų kalbos pamoką.

– Skambino Džemio tėvai, pavojus jo gyvybei nebegresia. Bet jis ir toliau bus laikomas dirbtinės komos būklės. Kiek ilgai, gydytojai dar negali pasakyti. Vis tiek tai labai gera žinia. Aš jums net negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi.

Palengvėjimas kaip vėjo gūsis pasijuto visoje klasėje. Kai kas paplojo, Kolinas stryktelėjo iš vietos ir truputį pašoko. Nikas įmanydamas būtų puolęs Emilei ant kaklo, bet pasitenkino tik pasikeitęs su ja ilgu žvilgsniu. Kupinu džiaugsmo, bet ir truputį neramiu. Ponas Votsonas nieko nepasakė, ar Džemis galutinai pasveiks, ar liks pasekmių.

23.

Per kitą laisvą pamoką Nikas vienas sėdėjo klasėje ir stengėsi įsiminti chemijos formules. Durys į koridorių buvo praviros; kai jis vienu metu pakėlė akis nuo knygos, pro jas praėjo Kolinas. Labai tyliai, labai atsargiai. Taip atsargiai, kad Nikui iškart pasidarė smalsu. Jis atitraukė kėdę ir atsistojo, bemaž be garso. Pamatė koridoriumi toliau tykinant Koliną. Dabar jis pasuko į kairę. Nikas nusekė iš paskos. Turbūt eina į kokį slaptą susitikimą?

Kolinas nulipo laiptais žemyn. Rodos, ėjo į drabužines. Nebloga vieta susitikti tokiu metu. Nikas sekė paskui jį laikydamasis deramo atstumo, vienu metu beveik pametė iš akių, bet ir vėl pamatė, kaip ir spėjo, prie laiptų į mokinių drabužines. Pamatė, kad Kolinas ieškodamas eina per paltų ir striukių eiles, pagaliau sustoja. Iš savo vietos Nikas gerai neįžiūrėjo, ką jis daro tarp visų tų drabužių, o arčiau prieiti nesiryžo, kad nebūtų pastebėtas. Jis primerkė akis ir pamatė sujudant žalią medžiagą. Visai trumpai. Po kelių akimirkų Kolinas patraukė atgal, ir Nikas kuo greičiau pasišalino, pasislėpė arčiausiame tualete ir suskaičiavo iki penkiasdešimties. Dabar Kolino tikrai nebus.

Nikas tuojau rado žaliąjį drabužį. Tai buvo kokios nors mergaitės apsiaustas. Ką Kolinas čia veikė?

Prieš kišdamas ranką į apsiausto kišenę Nikas atidžiai apsidairė. Kišenėje užčiuopė tvarkingai sulankstytą popieriaus lapą. Meilės laiškas? Jei taip, Nikui nederėtų jo skaityti. O galbūt žinia? Vis tiek kas, jam buvo pernelyg smalsu, kad viską mestų. Ištraukė popierių ir išskleidė.

Paminklo akmuo:

Darlinė Pember,

mirusi dėl įžvalgos trūkumo.

Tesiilsi ramybėje.

Nikas pasijuto, tarsi jame kas nors būtų perjungęs pavarų svirtį. Tokį laišką gavo ir Džemis. Galbūt… Nikas tuojau nuvijo tą mintį, bet ji vėl grįžo kaip oro balionas, kurį norima panardinti po vandeniu.

Galbūt Džemis nesustojo sankryžoje ne iš pykčio ir neatsargumo? Galbūt vis dėlto stabdė arba bent jau bandė stabdyti? Jis parodė Nikui tą laišką su paminklo akmeniu. Grasinimą, kurio Nikas rimtai nepriėmė. O Džemis priėmė. Ir dabar…

Sugadinti dviračio stabdžius arba įmaišyti mirtiną dozę digitalio – juk tai beveik tas pats.

Kolinas. Kolinas dalija tuos grasinimus. Ar jis juos ir įgyvendina?

Ilgai negalvojęs Nikas užlėkė laiptais į viršų ir pasileido koridoriumi, vedančiu į kavinę – priešais jį lyg niekur nieko pėdino Kolinas.

– Tu, šunsnuki! – Nikas puolė jį iš užnugario ir išmušė iš pusiausvyros. Abu pargriuvo ant grindų.

– Nikai! Išprotėjai, ar ką?

Užuot atsakęs, Nikas prikišo Kolinui prie veido laišką, ėmė juo trinti skruostus, nosį, akis.

– Ar žinai, kas čia? Ką? Kada nors matei?

– Atstok, idiote! Kas čia?

– Tu, parše!

Juodu kėlė tokį triukšmą, kad iš kavinės ėmė eiti žmonės. Nikas nepaleido Kolino, abu sunkiai atsistojo.

– Darlinei Pember netrukus irgi kas nors atsitiks?

Kolinas spoksojo į laišką, matyt, viską jau supratęs.

– Tučtuojau atiduok!

– Nė nemanau.

– Tu negali jo paimti… man reikia…

Jis puolė Niką, bet tas buvo pasiruošęs ir atšoko į šalį. Mėgaudamasis perplėšė laišką perpus, sudraskė į smulkius skutelius ir įspraudė Kolinui į delną.

– Še. Įkišk dabar Darlinei į palto kišenę. Aš jai pasakysiu, nuo ko.

Kolino veide vienu metu atsispindėjo ir pyktis, ir sutrikimas.

– Tu to nepadarysi.

– Aha, išsigandai, ką? Tavo geltonakis sėbras neapsidžiaugs, tiesa?

– Užsičiaupk.

– Neteksi kelių lygmenų iškart. – Nikas akies krašteliu pastebėjo artinantis sesutes mezgėjėles – jas traukė kivirčas, kaip dvėsena traukia grifus. Denas plačiai šypsojosi, o Aleksas atrodė sutrikęs.

– Tu pakiaulinai Džemiui. Prisipažink. Jis guli tau ant sąžinės, mačiau tavo laišką jam. Ar bent apsimokėjo? Gavai dailius bačiukus, ką?

Kolino šnervės drebėjo. Jis žengė prie Niko. Kumščiai buvo taip sugniaužti, kad ant rankų iššoko gyslos.

– Dar pasigailėsi, – pasakė jis, apsigręžė ir nuėjo.

Grįžęs po pietų namo Nikas suprato padaręs didžiulę klaidą. Nesusitvardė ir oficialiai pasiskelbė esąs Erebo priešas. Nors negalėjo įrodyti, kad Džemio nelaimė susijusi su Erebu.

Paimk žnyples, kurias rasi po parko suolu prie mokyklos vartų, ir perkirpk tamsiai mėlyno dviračio stabdžių lyną. To su Manchester United lipduku ant rėmo.

Jis viską tiesiog matyte matė. Čekšt, čekšt, ir baigta. Dar vienas lygmuo. Gali būti, kad tai padarė ne pats Kolinas, taip pat gali būti, kad kenkėjas net nežinojo, kieno tas dviratis.

Tą vakarą Nikas sėdėjo prie kompiuterio, tikrino žinutes ir svarstė, ką pasakyti Darlinei. O gal išvis nieko?

Susimąstęs suko pelės rodyklę aplink tą vietą, kur anksčiau buvo raudonoji „E“. Ar dabar norėtų būti olose, prie laužo? Taip. Ne. Taip. Jis mielai pasikalbėtų su kitais. O labiausiai troško sukapoti kaulėtąjį žygūną į gabalus.

Trečiadienį per laisvą pamoką Emilė pasigavo Niką priešais biblioteką. Jie buvo, galima sakyti, vieni, nes daugelis kitų lauke mėgavosi paskutiniu gražiu rudens oru.

– Aš turiu naujienų, – pasakė Emilė.

– Apie Džemį?

– Ne.

Netoli jų pro šalį ėjo sesutės mezgėjėlės. Jie nesikalbėjo tarpusavyje ir greičiau atrodė taip, lyg patruliuotų. Pastebėjęs Niką Aleksas šyptelėjo ir sveikindamasis kilstelėjo ranką, o Denas piktai išviepė kiaulišką marmūzę.

Nikas nusivedė Emilę į biblioteką, ten juodu įsitaisė atokiausiame kampe. Emilė tiesiog virpėjo nuo energijos.

– Tai sakyk.

Ji šyptelėjo, atidarė savo krepšį ir ištraukė kompakto dėžutę, ant kurios kažkas apvaliomis raidėmis buvo užrašęs „Erebas“.

Niko viduje nuožmiai susikovė prieštaringi jausmai. Antipatija. Nerimas. Noras.

– Tu tikrai nori su juo prasidėti?

– Taip. Manau, dabar pats metas.

Nikas žiūrėjo į kompaktą, neseniai taip karštai trokštamą. Emilė pamatys Erebą, išnaršys visas keistas, šiurpiai gražias jo vietas, patirs nuotykių. Jo paširdžiai ilgesingai susitraukė. Nikas piktai papurtė galvą.

– Džemis sakė tiesą – tu tikrai nebežaidi?

Jis tik linktelėjo.

– Išlėkiau, – kimiai burbtelėjo.

– Hm. Gaila. Būtume galėję žaisti kartu.

– Ne. – Nikas prikando lūpą. Geriau nereikia. Jis žinojo, kad taip geriau. Tas jaudinimasis, įtampa, nervai… jam gana. – Kodėl… Dėl ko apsigalvojai? Juk iš pradžių nenorėjai apie tą žaidimą nė girdėti.