Урсула Познански - Erebas

– Aš atnešiau tavo daiktus, tikiuosi, visus.

Iš kur staiga atsirado Eidrianas? Jis laikė atkišęs purviną krepšį. Nikas nieko nesuprasdamas žiūrėjo į jį. Jam nereikėjo to krepšio, jis nebenorėjo gerti. Troško tik vieno dalyko: grąžinti laiką atgal ir darsyk pasikalbėti su Džemiu. Neleisti jam užsėsti ant dviračio. Nebūti tokiu sumautu šūdžiumi.

– Ačiū, – vietoj Niko padėkojo Emilė ir paėmė krepšį iš Eidriano.

– Ar žinote, kas nutiko Džemiui? – sušnabždėjo jis. – Ar kas nors ką sakė?

Nikas neištarė nė žodžio. Tik pajuto, kad Emilė šalia jo papurtė galvą.

– Priekyje stovi policija ir ieško liudytojų, – tarė Eidrianas. – Jei matėte, kaip viskas vyko, policininkai tikrai apsidžiaugs.

– Aš nieko nemačiau, – sušnabždėjo Nikas. – Tik išgirdau, o tada… – Daugiau nieko nepasakė, vėl sukilo ašaros.

Eidrianas linktelėjo. Buvo sunku perprasti jo žvilgsnį, jis buvo supratingas ir kartu… dalykiškas kaip psichologo.

– Aš irgi nieko nemačiau, – tyliai ištarė Emilė, – bet manau, kad visai netoli tos vietos stovėjo Brinė. Policininkai negalėjo jos apklausti, nes jai suleista raminamųjų ir su ja beveik neįmanoma susikalbėti.

Aš taip bijau. Taip bijau. Nikas užsidengė rankomis veidą ir suleido nagus į galvos odą. Skausmas ramino, jis buvo geriau už kitą skausmą, kurio beveik neįmanoma tverti. Gerasis skausmas pakišo gerą mintį.

– Ar kas nors žino, kur nuvežtas Džemis?

– Atrodo, į Vitingtoną, – atsakė Emilė. – Kažkas minėjo Vitingtoną. Bet gali būti, kad tai nesąmonė.

Nikas netaręs nė žodžio pašoko, susverdėjo, nes pasidarė tamsu akyse, ir pajuto remiančią Emilės ranką.

– Važiuoju pas Džemį, – greičiau sugergždė negu ištarė jis. – Man reikia žinoti, kaip jis jaučiasi.

Emilė jį lydėjo. Arčvėjaus stotyje juodu išlipo iš metro traukinio. Niką krėtė šaltis, kelias iki ligoninės atrodė begalinis. Jis džiaugėsi, kad Emilė nieko nesako ir nieko neklausia; reikėjo sutelkti visas jėgas, kad galėtų paeiti. Sulig kiekvienu žingsniu Nikas vis labiau bijojo. Jie ateis į ligoninę, ir kas nors pasakys, kad Džemio, deja, nepavyko išgelbėti. Kad jis mirė greitosios automobilyje. Nikas staiga pajuto užimant kvapą, sustojo priešais stiklinį įėjimo fasadą ir įsirėmė rankomis į kelius. Jam sukosi galva.

– Jie bus jį nuvežę į pirmosios pagalbos skyrių, – pasakė Emilė. – Ten, toliau.

– Bet informacija tikrai bus čia. Einu paklausti.

Nikas įžengė į vestibiulį. Eidamas prie informacijos langelio jautėsi taip, lyg artėtų prie budelio trinkos. Liesa šviesiaplaukė ten dirbanti moteris nuspręs tolesnį jo likimą. Nuo tos minties suko skrandį.

– Laba diena. Ar čia atvežtas Džemis Koksas?

Ji nužvelgė jį pro siaurus akinių stiklus.

– Jūs jo giminaitis?

– Džemis Koksas. Jis pakliuvo į avariją. Man reikia žinoti, kaip jis jaučiasi, suprantate?

Šviesiaplaukė šykščiai šyptelėjo.

– Galime informuoti tik šeimos narius. Ar esate pono Kokso giminaitis?

– Mes draugai. Geriausi bičiuliai.

– Jei taip, niekuo negaliu padėti.

Nikas greičiau išsivilko negu išėjo iš ligoninės.

Nuosprendis jam atidėtas. Kaip tai ištverti? Ar galima tikėtis, kad ištvers?

Emilė nuvedė jį į pievelę atokiau nuo ligoninės. Žemė buvo šalta, drėgnoka; Nikas patiesė savo striukę, kad juodu turėtų ant ko atsisėsti.

– Negaliu eiti namo, – pasakė jis, – kol nesužinojau, kas atsitiko Džemiui.

Jie valandėlę tylėjo ir žiūrėjo į važiuojančius pro šalį autobusus.

– Galėtume paskambinti į mokyklą, – pasiūlė Emilė. – Tenai jau galbūt pranešta.

– Ne, tik ne į mokyklą. – Nikui vėl suėmė skrandį. – Kažin, ar jo tėvai jau žino.

– Be abejo. Jiems tikrai paskambinta. Jeigu tik jis gyvas. – Emilė išpešė žolės stiebą ir įsispitrijo į priešais esančią autobusų stotelę. – Patys darbuotojai atvažiuoja tik tada, kai kas nors miršta. Visada po du, matyt, vienam būtų per sunku. Paklausia, kas tu toks, ir tada pasako – kaip gaila…

Nikas tylomis žvelgė į Emilę iš šono. Ji liūdnai šypsojosi.

– Mano brolis. Bet tai buvo jau seniai.

– Ar jam irgi atsitiko nelaimė?

Emilės veidas sugriežtėjo.

– Taip. Nelaimė. Policija, tiesa, sakė, kad jis nusižudė, bet tai visiška nesąmonė.

Ji išrovė dar vieną kuokštą žolių. Nikas sukando lūpas. Nežinojo, ar dar ko nors klausti, ar verčiau patylėti. Ko gero, nereikėjo nei vienaip, nei kitaip.

– Jis puikiausiai mokėjo plaukti, – sušnabždėjo Emilė. – Nebūtų šokęs į vandenį, kad nusižudytų.

Nikas uždėjo jai ant pečių ranką nebijodamas būti atstumtas. Nė vienas neatstums kito. Juodu apsikabino, ne kaip įsimylėjėliai, o kaip du žmonės, kuriems reikia į ką nors įsitverti.

Emilė pamatė iš ligoninės išeinant Džemio tėvą. Atrodė toks išmuštas iš pusiausvyros, kad Nikas nedrįso jo užkalbinti, o Emilė manė, kad reikia. Prilėkė prie pono Kokso ir sustabdė jį. Nikas matė, kaip juodu šnekasi, bet negirdėjo, ką sako. Ponas Koksas keliskart nusišluostė akis ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis; Niko širdis nusirito į kulnis. Emilė vis linkčiojo ir atsisveikindama ilgai spaudė Džemio tėvui ranką, paskui grįžo pas Niką.

– Jis gyvas. Greitojoje jam buvo sustojusi širdis ir daktarams teko jį reanimuoti, bet dabar jo būsena daugmaž stabili, sako tėvas.

Žodžiai „sustojo širdis“ privertė stabtelėti jo paties širdį.

– Stabili, sakai. Tai gerai.

– Ne visai. Jie sukėlė jam dirbtinę komą. Jis labai sunkiai sužeistas, kairė koja lūžusi keliose vietose, klubas irgi. Dar sukrėstos smegenys. – Ji nukreipė žvilgsnį į šalį, pro Niką. – Gali būti, kad neišvengs pasekmių. Jeigu išgyvens.

– Kokių pasekmių? Ką turi galvoje?

Ji nusibraukė nuo kaktos plaukus.

– Džemis gali likti invalidas.

Palengvėjimo banga, kelias sekundes pakylėjusi Niką, staiga nuslūgo. Invalidas. Ne. Jokiu būdu. Jis vijo šalin tokią mintį. Taip nebus, nes taip neturi būti.

– Ar galime jį aplankyti?

– Deja, ne. Jis intensyviojo gydymo skyriuje ir yra be sąmonės, tad net nepastebės mūsų. Reikia tiesiog palaukti.

Nikas tą ir darė kitas dvi dienas, jausdamasis kaip pragare. Be perstogės. Kad ir ką veikė, – mokėsi, valgė, kalbėjo su kitais žmonėmis, – iš tiesų vien laukė žinios, kad Džemis atgavo sąmonę, kad visiškai pasveiks. Tiktai kartais jo mintys nukrypdavo į šalį ir blykstelėdavo vaizdai – arena ir išverstakis, Bladvorkas ir jo milžiniškas kirvis, dažniausiai – žygūnas. Toks, kokį matė paskutinįkart, kai geltonos akys buvo virtusios raudonomis. Tatai jį kamavo. Jam buvo nevalia galvoti apie Erebą, kai Džemis komos būklės. Vis dėlto anie vaizdai vis grįždavo.

Buvo savaitgalis, tad negalėjo prasiblaškyti net mokykloje. Išgirdęs telefono skambutį krūptelėdavo, klajodamas tarp panikos ir vilties. „Dink iš čia“ buvo paskutiniai žodžiai, jo sviesti Džemiui. Kiekvienąkart tai prisiminęs viduje susigūždavo . Nedink, Džemi, nedink.

Pirmadienį mokykloje visi tik ir kalbėjo apie Džemį, kurgi ne. Kiekvienas buvo ką nors matęs ar girdėjęs, norėjo apie tai papasakoti. Tiktai tie, kurie išties buvo netoliese, prislėgti tylėjo. Visų pirma Brinė – nepasidažiusi ji buvo sunkiai atpažįstama. Nelaimės dieną Brinė ir pati atsidūrė ligoninėje. Buvo šnabždamasi, kad jai prireikė psichologo pagalbos.

Niekas daugiau nekalbėjo apie Eriką ir Aišą. Nikui atrodė, kad Aišai labiau palengvėjo negu Erikui.