Урсула Познански - Erebas

– Teisybė. Bet noriu suprasti, kas jus visus taip žavi. – Ji susimąsčiusi žvelgė į šalį. – Džemis buvo įsitikinęs, kad tas žaidimas nėra vien tik žaidimas. Jis turėjo savo teoriją. – Ji vartė kompaktą rankose. – Džemis manė, kad už čia slypi kažkas daugiau. Tikslas, supranti? Visi tie dalykai, vykstantys tikrovėje, juk turi būti kam nors naudingi, kaip manai? Tai išsiaiškinti galėsiu tik pati pamačiusi, kas ten dedasi. Todėl vienam kitam užsiminiau, kad galų gale norėčiau gauti kopiją.

Nikas prisiminė. Jis pats perdavė tokią žinią žygūnui – aišku, tai padarė ir keli kiti žaidėjai.

– Vienintelis man žinomas to žaidimo tikslas – sunaikinti piktadarį, vardu Ortolanas, – pasakė Nikas. – O tai, kas vyksta tikrovėje, tarnauja vien tam, kad žaidimas būtų apsaugotas nuo tų, kurie jam trukdo.

– Nuo tokių kaip Džemis. Taigi mes turime bandyti padaryti tam galą.

Padaryti galą. Prisiminęs avariją ir kraujo klaną Nikas suprato, kad Emilė teisi, nors jis niekada daugiau nebegalės vaikščioti po Baltąjį Miestą ir dalyvauti arenos kovose. Jis atsiduso. – Aš nežinau, kaip tai padaryti. Bet pabandyti galima.

Bibliotekos durys atsidarė ir vėl tyliai užsidarė. Nikas davė Emilei ženklą tylėti – bet atėjo tik ponas Boltonas, tikybos mokytojas.

– Turime būti velniškai atsargūs, – sušnabždėjo Nikas. – Jeigu jie ką nors suuos, gali būti, kad… na, tada gali būti išties pavojinga. Tasai žaidimas pasiutiškai gudrus. Aš dar nesu visiškai tikras, kad jis norėjo pašalinti iš kelio Džemį, bet žinau, ką ketino padaryti ponui Votsonui. – Emilė klausiamai kilstelėjo antakius. – Kitąkart papasakosiu, – toliau kalbėjo jis. – Jį pergudrauti bus sunkiau, negu tu įsivaizduoji. Vos tik imsi atrodyti įtartina ar ko nors nepadarysi, išlėksi greičiau, nei spėsi suskaičiuoti iki penkių. – Jam prieš akis išskėtė sparnus akmeninis demonas. Nikas jį nubaidė.

Emilė šelmiškai šyptelėjo – tokio jos veido jis dar nebuvo matęs.

– Aš būsiu atsargi. Ir tikiuosi… – šįkart ji pati įdėmiai apsižvalgė ir pritildžiusi balsą, pašnabždomis pridūrė: – …kad galbūt tu man padėsi. Mat prastai išmanau kompiuterinius žaidimus, žaidžiu tik „Klondaiką“.

Nikui į galvą tuojau šovė antra taisyklė: žaisdamas žiūrėk, kad būtum vienas.

Kas atsitiks, jeigu jie bus dviese? Žaidimas tai pastebės? Nikas giliai atsiduso. Reikėtų pamėginti.

– Aišku, padėsiu, netgi mielai. Mano patariama tu greičiau darysi pažangą.

– Puiku. – Ji nušvito. – Ateik po arbatos pas mane. Pusę šešių, gerai?

Nikas buvo perdėm punktualus. Dešimt minučių prieš sutartą laiką jau stovėjo priešais Emilės namą Hisfild Gardene ir svarstė, kuris langas galėtų būti jos.

Jis laikėsi atsargumo. Po vakarykščio susidūrimo su Kolinu tikėjosi, kad kas nors jį seks, bet apsiriko. Nikas apsidairė – gatvė buvo beveik tuščia. Niekas nežinojo, kur jis yra.

Dar nenorėjo skambinti, kad neatrodytų persistengiantis. Tad apėjo ratą aplinkinėmis gražiomis ir gerai prižiūrimomis gatvelėmis.

Jam toptelėjo, kad nieko neatnešė, o juk mažutė dovanėlė būtų buvusi gera proga parodyti, koks jis originalus ir nepaviršutiniškas vyrukas. Deja, šaukštai buvo popiet, bet jeigu pernelyg kvailai nepasirodys, kitąkart galės pasitaisyti.

Jis paskambino lygiai pusę šešių, ir Emilė atidarė duris. Pasirodo, jos kambarys buvo palėpėje, ne rožinis ir pliušinis lėlės kamputis su minkštais žaisliniais žvėrimis prie lovos ir kino žvaigždžių plakatais ant sienų, o visai suaugėliška patalpa, pastebėjo Nikas. Dvi knygų lentynos, lovą atstojantis čiužinys ir sėdimasis kampas su staleliu, ant kurio taip pat kūpsojo knygos. Prie pasviros sienos stovėjo itin tvarkingas rašomasis stalas, ant jo buvo atvertas nešiojamasis kompiuteris. Jei Emilė kada pareikštų norą apsilankyti pas jį su atsakomuoju vizitu, Nikui tektų kaip reikiant apsitvarkyti ir apsišvarinti.

– Turime stengtis nekelti triukšmo, nes mano mama prieš pusvalandį atsigulė. Gali būti, kad šiandien jau nebeišeis iš savo kambario.

Nikas nieko neklausė, nors jam pasirodė keista, kad suaugusi moteris pavakarę eina gulti. Kad ir kaip ten būtų, bendrai jų veiklai tai itin pravertė.

– Mes nekelsime triukšmo. Iš pradžių žaidimas esti tylus. Vėliau reikės užsidėti ausines. Dėl įvairių priežasčių. Aš mačiau, kaip vienas kovotojas mirė, nes kažko neišgirdo.

– Ausines. – Emilė linktelėjo. – Gerai. Galim pradėti?

Ji išėmė kompaktą iš krepšio ir įkišo į kompiuterį.

– Aš įdiegsiu žaidimą normaliai, į savo programų skiltį. Ar turiu į ką nors atkreipti dėmesį?

– Ne. Dar ne.

Pasimatė įdiegimo langelis. Tai jis buvo jau matęs: apgriuvęs bokštas, išdegusi sausa žemė. Joje styrojo įsmeigtas kardas su raudona medžiaga ant rankenos. Danguje švytėjo raudonas užrašas: Erebas.

Niko skrandis ėmė nervingai trūkčioti. Jis nusišluostė drėgnus delnus į kelnių klešnes.

– Galiu? – paklausė Emilė.

– Na taip.

Ji davė komandą įdiegti. Mėlynas stulpelis ėmė slinkti į priekį, kaip visada tingiai.

– Tai užtruks, – pasakė Nikas, nenuleisdamas akių nuo kompiuterio. Kas ten turi pasirodyti? Miškas. Taip, teisingai, tuojau jį pamatys. Kiekvienas stulpelio trūksnis artino jį prie Erebo. Tarsi sėdėtų traukinyje, vežančiame namo.

Emilė pažvelgė į jį iš šalies.

– Tau lyg ir neramu?

– Ką? Ne. Aš… man įdomu, koks jis tau pasirodys.

– Kol kas atrodo lėtas, – atsakė Emilė ir parėmė rankomis smakrą.

Kurį laiką juodu laukė tylėdami. Nikas žiūrėjo tai į puodelį su rašikliais ant rašomojo stalo, tai į kompiuterio ekraną, tai į Emilės profilį. Kambaryje nebuvo nė vieno jos piešinio. Gaila, juodu galėtų apie juos pasikalbėti.

– Ar tavo mama visuomet eina gulti taip anksti? – paklausė jis, kai tyla pernelyg užtruko. Ir iškart pasijuto nemandagus, panoro atsiimti savo klausimą.

– Jai dabar sunkus periodas. Daug miega, mažai valgo ir dar mažiau kalba. – Emilė dar įdėmiau įsispitrijo į mėlynąjį stulpelį. – Taip yra nuo tada, kai mirė Džekas. Kartais jai pagerėja, kartais pablogėja, aš prie to jau pripratau kaip prie metų laikų kaitos.

– O tavo tėvas?

– Jis antrąkart vedęs, turi du vaikus, Dereką ir Rozę. Naujas žaidimas, nauja laimė. – Ji pajudino pelę lyg tikėdamasi, kad įdiegimas paspartės. – Suprask, aš nepykstu. Daugiau nebuvo galima tverti, ir jis neištvėrė. Be galo džiaugiuosi, kad jis turi tuos vaikus. Tik norėčiau, kad ir pati galėčiau pasprukti – kaip jis.

Nikui reikėjo šiek tiek laiko šiai informacijai suvirškinti.

– Mokykloje niekada apie tai nekalbėjai.

– Su tavim ne, tai tiesa.

Bet, be abejo, su Eriku. Akimirką pabudo senas pavydas. Vis dėlto dabar Emilė čia sėdi greta. Kalbasi su juo.

– O tu? Ar turi brolių ir seserų? – paklausė ji.

– Taip. Vieną brolį. Jis penkeriais metais vyresnis už mane ir nebegyvena su mumis.

– Judu sutariate?

– Taip, puikiai. – Nikas pagalvojo apie Finą, pabandė įsivaizduoti, kas būtų, jeigu jo netektų, bet kaipmat liovėsi. Jis nežinojo, kaip Emilė galėjo tai ištverti.

– Deja, jis susipykęs su mano tėvais. Tiksliau tariant, su mano tėčiu. Juodu nesikalba.

– Kodėl?

Nikas giliai įkvėpė oro.

– Na, mano tėtis norėjo tapti gydytoju, bet jo tėvai neturėjo pinigų studijoms. Dabar dirba sanitaru Princesės Greisės ligoninėje. Nežinau, ar kada nors su tuo susitaikys. Šiaip ar taip, visada manė, kad bent jau Finas taps gydytoju.