Урсула Познански - Erebas

– Pasirink savybes.

– Gebėjimas gydyti – mėšlas, – tuojau įsikišo Nikas. – Tatai darai savo gyvybinės jėgos sąskaita. Aš jį pasirinkau ir išties padariau klaidą.

Pelės rodyklė sukosi aplink žodžius: jėga, ištvermė, mirtinas prakeikimas, sėlinimas, gebėjimas uždegti ugnį, kopti, geležinė oda…

– Gebėjimas gydyti man atrodo geriausia savybė, – pasakė Emilė po valandėlės, gnomui šokinėjant tai į dešinę, tai į kairę ir klaikiausiai vaipantis. – Juk žaidi su kitais? Kartą aš ką nors pagydysiu, kitąsyk jis pagydys mane. Manau, tai labai praktiška.

– Bet taip nėra! – sušuko Nikas. – Visų pirma reikia stengtis prasimušti pačiai. Jei nusilpsi, iš to nieko nebus.

Gnomas kryptelėjo galvą.

– Ar tu viena, žmogmotere? Ar laikaisi antrosios taisyklės? Atsakyk!

– Aišku, viena. Kaipgi kitaip, – atsakė Emilė.

Ji staiga išblyško, nustėro ir Nikas. Kodėl gnomas to paklausė? Jis juk nei mato, nei girdi, be jokios abejonės. Žygūnas irgi nieko nepajuto.

– Aš per ilgai delsiu, – sumurmėjo Emilė. – Jeigu būčiau viena, pasirinkčiau greičiau. Todėl jis, manau, ir klausia.

Dabar ji ilgai nebesuko galvos. Pasirinko gebėjimą gydyti, greitį, gebėjimą užkurti ugnį, geležinę odą, šoklumą. Truputį pagalvojusi dar pridėjo toliaregystę, ištvermę, gebėjimą vaikščioti vandeniu, kopti ir sėlinti.

– Neblogai pasirinkta, – pareiškė gnomas. – Kaip žmogui. Gaila, kad ilgai negyvensi.

– Nuo likimo nepabėgsi, – atsakė Emilė ir sutelkė dėmesį į ginklus. Paėmė iš dėžės siaurą lenktą kardą su smaragdais papuošta rankena. Paskui mažą bronzinį skydą.

– Labai gražūs, deja, tik žaisliukai, – nusišaipė gnomas.

Paskutinė lenta. – Pasirink vardą.

– Neabejoju, kad pasirinksi bjaurų žmogišką vardą, – nerimo gnomas. – Kuo nori būti? Petronila, Batildė, Aldusa ar Bertegundė? Na? Aš laukiu! Mes laukiam! Juk kuris nors jų tau patinka!

Emilė akimirką dvejojo.

– Aš iš tikrųjų jau esu pasirinkusi. Žiūrėsim, ką jis pasakys. „Hemera“, – parašė ji.

Nikas truputį nusivylė. „Hemera“ atrodo nekaip. Niko manymu, toks vardas labiau tiko kokiam nors virtuvės prietaisui. Bet gnomui jis padarė įspūdį.

– Čia tau kas nors gudriai patarė, ką? Tik pamanyk, Hemera! Nesutepk jo prieš mano šeimininką, žmogeliuke!

Jis nušokavo ir nušlubčiojo prie bokšto durų. Nikas beveik neabejojo, kad išeidamas vėl iškiš savo neįsivaizduojamai ilgą žalią liežuvį, bet šįkart gnomas, rodos, buvo nekaip nusiteikęs, taigi be žodžių užtrenkė duris. Nuo bokšto sienų pabiro tinkas.

– Ką jis turėjo galvoje sakydamas „gudriai patarė“? – paklausė Nikas.

– Pats išsiaiškink. – Emilė išties smaginosi. – O aš visa kita norėčiau išsiaiškinti pati. Pasimatysim rytoj, gerai? Nuo šiol žaisiu viena.

Bet juk dabar ir prasideda pats įdomumas! Nusivylimas kaip švino luitas nusėdo Niko viduriuose.

– Klausyk, tu pervertini savo jėgas. Daug geriau sektųsi ir mažiau nukentėtum, jei aš padėčiau. Patikėk!

Emilė ištraukė iš savo iPod leistuvo ausines ir prijungė prie kompiuterio.

– Kaip tu patarei. Jei jos bus man ant ausų, negirdėsiu, ką tu sakai.

– Tačiau…

– Viskas, Nikai. Juk matai, koks įtarus buvo gnomas. Aš susidorosiu. Tiesiog nuo šiol kaip visi laikysiuosi taisyklių ir žaisiu viena.

Nikas pasidavė.

– Jei dabar rinksi uogas, būk atsargi, – pasakė jis. Šis paskutinis netiesioginis patarimas nepakenks. – O jei užstrigsi ir nežinosi, ką daryti, – aš mielai padėsiu. Tikrai.

– Malonu girdėti, – atsakė Emilė šypsodamasi. – Ačiū, Nikai.

Namie jis įsijungė Vikipediją. Pasirodo, Hemera buvo Erebo duktė, visiška jo priešingybė – dienos, ryto, šviesos deivė.

Kai kas sako, kad reikia gimti laimėtoju. Kuo ilgiau apie tai mąstau, tuo labiau esu linkęs pritarti. Jau seniai susitaikiau su tuo, kad nepriklausau tiems išrinktiesiems, bet jaučiu, kad dar vieno pralaimėjimo nebeištverčiau. Jei galų gale triumfuosiu, manęs jau nebebus. Tatai visapusiškai apgalvota. Mano dalyvavimo finale nereikia, tada veikėjai bus jau kiti. Jie visomis savo jėgomis sieks mano tikslo.

Netrukus tam ateis laikas. Tada aš būsiu savo padaręs ir galėsiu pasišalinti. Pabaigoje vieni laimės, kiti pralaimės. Kas laimės, nesvarbu. Svarbu, kas pralaimės, ir aš meldžiuosi, kad pralaimėtų tie, kuriems reikia pralaimėti.

24.

Nikas prisiminė ryto deivę tuojau pat, kai tik sučirškė žadintuvas. Hemera. Jis vos galėjo sulaukti, ką papasakos Emilė. Ką ji patyrė, kaip jai sekėsi, ar jau gavo kokią užduotį? Jis jai padės ir netrukus vėl stebės, kaip ji žaidžia. Jei pats tiesiogiai nedalyvaus, gal bus lengviau suvokti Erebo paslaptis. Jo audinį. Nikas švilpiniuodamas nusiprausė ir dainuodamas apsirengė. Diena bus gera.

Emilė paprastai pirma jo ateidavo į mokyklą, stoviniuodavo kieme su draugėmis, – arba su Eriku, – bet šiandien jos niekur nebuvo matyti. O Erikas plepėjo su keliomis merginomis iš vienuoliktos. Atrodė smagesnis negu ankstesnėmis dienomis. Aišos sukeltas šokas, matyt, jau buvo praėjęs. Bet ar jis vėl išdrįs stoti prieš Erebą? Nikas abejojo. Erikas tikriausiai džiaugiasi, kad nebėra visų dėmesio centre.

Paskui pasirodė Emilė. Ji ėjo greitai, lyg labai skubėtų. Erikas jai kviečiamai mostelėjo, bet ji tik linktelėjo ir praėjo pro šalį. Nikas ją pasitiko prieš pat mokyklos duris.

– Sveika, Emile!

– Sveikas.

Buvo aišku, kad čia, visiems matant, apie Erebą juodu nesikalbės, bet mirktelėjimo, sąmokslininkiško šypsnio… kažko panašaus jis galėjo tikėtis? Nikas ieškojo viso to jos veide, bet šis atrodė bereikšmis kaip balta siena.

– Per ketvirtą pamoką? Bibliotekoje? – sušnabždėjo nejaukiai jausdamasis Nikas.

Emilė gūžtelėjo pečiais.

– Pažiūrėsim. – Ir daugiau nieko netarusi nuėjo.

Priekyje stovėjo Rašidas su Aleksu. Emilė patraukė ten link. Ko jai iš jų reikia? Nikas nieko nebesuprato. Netikėdamas savo akimis žiūrėjo, kaip Emilė neatitraukia akių nuo Alekso lūpų, šiam pradėjus plačiais mostais ir paslaptingu veidu kažką pasakoti. Neaišku, ką. Tiktai jau ne žaidimo detales.

Jis visą dieną stebėjo Emilę, o ši jo vengė, žvelgė į šalį arba kiaurai per jį – ir visada buvo ne viena.

Matyt, todėl, kad visą dėmesį buvo sutelkęs į Emilę, Nikas tik po pietų pastebėjo, jog paskui jį sekioja Kolinas. Kad ir kur Nikas atsidurdavo, Kolinas visuomet sukiojosi šalimais. Negalėjai pasakyti, kad stebi jį, bet visuomet buvo čia pat kaip tamsus šešėlis. Nikas pamanė, galbūt reikėtų prieiti prie jo, pakalbėti ir pamiršti vakarykštį kivirčą. Vis dėlto dar visai neseniai juodu buvo draugai. Bet prisiminęs, kad Kolinas pakišo Džemiui grasinamą laišką ir galbūt net sugadino jo dviratį, atsisakė to sumanymo. Jei tik Kolinas pasakys ką nors ne taip, Nikas sulaužys jam nosį.

Kuo ilgiau truko diena, kurios jis taip laukė, tuo labiau jautėsi vienišas. Jo geriausias draugas gulėjo be sąmonės, juodu su Kolinu vienas kito vengė, o Emilė elgėsi taip, lyg jis neegzistuotų. Tie, su kuriais vis dėlto šiek tiek bendravo, tarkim, Džeromas, žiūrėjo į jį piktai. O tie, kurie, Niko žiniomis, buvo iškritę iš žaidimo, stengėsi, kaip Gregas, būti nematomi ir nesileido į kalbas.

Tą popietę mokyklos kieme Nikui perėjo kelią žalias apsiaustas. Jį vilkinti mergina turėjo būti Darlinė Pember. Jis pažinojo ją tik iš matymo, bet prisiminė, kad ji buvo kritusi į akį Džemiui, kuriam Nikas buvo daug skolingas.