Урсула Познански - Erebas

Visas vaizdas . Akimirksnį Nikui prieš akis blykstelėjo vaizdas, spalvingas, pažįstamas vaizdas, bet tuoj pat išnyko, jam net nespėjus suvokti, ką matė.

– Žinai, kas padėtų? Jei išgirsčiau daugiau tokių istorijų kaip tavo. Jei žinotume, kokių dar užduočių žaidimas yra davęs. Tada galėtume visą turimą informaciją sudėti į krūvą, ir ką gali žinoti? – Viktoras pasitrynė rankas. – Gal imtų ir paaiškėtų, kad ieškome šventojo Gralio ar ko nors tokio, cha, cha!

Gera Viktoro nuotaika užkrėtė Niką.

– Jeigu nori, pabandysiu paklausinėti kelis buvusius žaidėjus, – pasiūlė jis. – Kai esi išmetamas, gauni nurodymą tylėti.

– Pabandyti verta. O mes tuo tarpu čia įkursime mažą savo tyrimų laboratoriją. Tikiuosi, netrukus būsiu žaidimo pakeltas. Mano puikusis Skvamatas, deja, dar tik pirmalygis.

– Turi užtraukti jam kokią nors bėdą. Kai bus bepakratąs kojas, pasirodys žygūnas, išgelbės ir duos kokią nors užduotį, ją įvykdęs gausi aukštesnį lygmenį.

Viktoras plekštelėjo delnu sau per kaktą. – Taigi aš žaidžiu per gerai, kad pakilčiau? Tai bent naujiena.

Palauk, pasakysiu Spidžiui, kad susimautų…

Viktoras išsmuko pro duris ir po minutės kikendamas grįžo.

– Spidis dabar kuliasi su milžinišku skeletu. Ar nori pažiūrėti?

Pažįstamas jaudulys vėl suėmė Nikui paširdžius. Taip, nori, aišku, kad nori.

Jie atsistojo kiek atokiau Spidžiui už nugaros. Tas kaip tik neapdairiai paleido Skvamatą prieš patį didžiausią kaulėtąjį karį, kurio galvą puošė karūna. Jie negirdėjo, kas vyksta, – ausinės leido girdėti vien Spidžiui, – bet matė, kad Skvamato diržas darosi vis pilkesnis. Vienas blogai atmuštas skeletų karaliaus smūgis, kitas… ir jis jau guli su vos regimu gyvasties likučiu, aplink tebesiaučiant mūšiui.

Nikas suleido nagus sau į delnus. Daugelio mūšyje dalyvaujančių karių jis nepažinojo arba buvo matęs tik arenoje. Stop! Juk ten Sapujapas! Išeina, kad jis dar gyvas, tai gerai. O tolėliau kaunasi Lelantas – čia jau blogiau. Nikas vis naršė akimis po ekraną ir sugavo save ieškant Sarijaus. Kaip kvaila. Kvaila ir tai, kad jam iki šiol taip skaudžiai trūksta savo antrojo aš.

Po kelių minučių kova baigėsi, pasirodė žygūnas. Nikas nejučia atsitraukė žingsnį, mintyse išvadino save idiotu ir vėl atsistojo už Spidžio. Žygūno žodžiai sublizgo juodame fone pažįstamu sidabriniu šriftu.

– Lelantas kovėsi kaip didvyris, jis gaus didžiausią atlygį.

Ir įteikė tamsiajam elfui maišelį aukso bei skydą, švytintį kaip žvaigždė. Lengvai sužeistas Sapujapas gavo tris butelius gydomojo gėrimo – taigi labai daug – ir Nikas pasidžiaugė jo sėkme. Kiti buvo užganėdinti vidutinėmis dovanomis, tada žygūnas kreipėsi į Skvamatą.

– Iš pradžių koveisi meistriškai, o paskui visai ištižai. Man tai nepatinka.

– Va, – tarė Viktoras.

– Atsiprašau, aš sutrikau. Bet daugiau taip nebus.

– Tikiuosi. Tu, galima sakyti, jau negyvas. Jei liksi čia, mirsi. Jei josi su manim, aš tave išgelbėsiu. Ką renkiesi?

– Josiu su tavimi.

– Gerai.

Žygūnas užsikėlė Skvamatą ant arklio sau už nugaros ir juodu nušuoliavo. Nikas labai gailėjosi, kad negirdi muzikos, skambančios jiems jojant.

Paskui viskas vyko kaip visada: oloje žygūnas atskleidė savo kortas – Skvamatas liks gyvas ir pakils į antrą lygmenį, jei įvykdys tam tikrą užduotį.

– Nueik šiandien septintą vakaro prie paminklo kavalerijai Haid Parke. Už jo stovi balti suolai. Po trečiu iš dešinės rasi voką su adresu ir keliais žodžiais. Nuvažiuok tuo adresu ir išpurkšk grafičiu tuos žodžius ant garažo sienos. Tada nufotografuok savo darbą, ir Erebas tave vėl priims kaip antro lygmens karį.

– Čia tai bent, – sumurmėjo Nikas.

Spidis sureagavo labai natūraliai, apsimetė apstulbęs.

– Aš, rodos, kai ko nesuprantu. Juk tai neturi nieko bendra su žaidimu.

– Turi, Skvamatai. Daugiau, nei tu įsivaizduoji.

– Taigi jūs turite galvoje tikrą paminklą kavalerijai ir tikrą Haid Parką?!

– Taip.

– O jei aš ten, po tuo suolu, nieko nerasiu? Kas tada?

– Tada grįši atgal ir praneši man. Tik nemeluok. Aš tai pastebėsiu.

Spidis susižvalgė su Viktoru – šis atrodė nemaloniai nustebintas žaidimo eigos.

– Ta užduotis ne visai legali, – parašė Spidis. – O kas, jei mane nutvers?

Žygūnas užsismaukė ant veido gobtuvą, dabar jo geltonos akys žibėjo iš tamsos.

– Iki šiol buvai nutvertas tik kartą. Pasistenk mikliai apsisukti ir neverkšlenk. Pasimatysim, kai įvykdysi užduotį.

Ir Erebą apgaubė sutemos.

– Kad jį kur, – burbtelėjo Viktoras. Jis pasikvietė Niką ir Spidį į gretimą kambarį, nes Emilė, rodos, atsidūrė sunkioje padėtyje. Galėjai girdėti, kaip trata jos spaudomi klavišai.

– Ką jis turi galvoje sakydamas „buvai nutvertas tik kartą“? – Nikas buvo nuoširdžiai nustebęs. – Nutvertas ką darant?

– Prieš daugelį metų aš kurį laiką aktyviai reiškiausi kaip sienų tepliotojas. Vis dėlto neišmanau, iš kur geltonakis… tai žino. Velniava. Jau mieliau vežiočiau po Londoną medines dėžes negu rizikuočiau gauti baudą už turto gadinimą.

– Ar supratote? – įsiterpė Spidis. – Jis nepastebėjo, kad aš žaidžiu vietoj Viktoro. Tik suirzo, kad pabaigoje susimoviau.

– Taip, mums pavyko jį apgauti. Vis dėlto daugiau šitaip nerizikuosime. Tas žaidimas kraupiai protingas. Kol nesužinosime šiek tiek daugiau, reikia nieko nepažeidinėti. Be to, tu nuo šiol mano naujokas. Ar viskas aišku?

Spidis persibraukė ranka rudą galvą.

– Manau, kad taip. Paskambink, kai reikės pradėti, o dabar aš einu. Keitė, matyt, jau laukia.

Spidžiui išėjus, Viktoras ėmė raustis savo spintose – ieško senų dažų, spėjo Nikas. Emilė kaip ir anksčiau sėdėjo savo nišoje ir buvo visą dėmesį sutelkusi į žaidimą.

Gal jau eiti? O gal palaukti Emilės? Nikas nesiryždamas vartė kompiuterių žurnalus, išmėtytus ant visų stalų. Jis niekaip neperprato Viktoro. Kas čia – jo butas, jo studija? Ar ir viena, ir kita? Kokia jo profesija?

Dabar negalėjo to paklausti, nes Viktoras kaip tik grūmėsi su popierių kalnais, besibaudžiančiais iškristi iš spintos į kambarį. O su kuo grumiasi Emilė?

Nikas priėjo artyn, labai tyliai, kad netrukdytų, ir metė žvilgsnį jai per petį. Hemera bėgo kažkokiu tuneliu. Buvo trečialygė, jau turėjo neblogą krūtinšarvį ir padorų kardą.

Priešais ją ir už jos skuodė pažįstamos figūros: Dricelis, Fenielė ir Nureksas. Hemera buvo pakliuvusi į tą patį ratą, kuriame anksčiau sukosi Sarijus.

Šlumšt! Popierių segtuvai pažiro ant grindų. Viktoras pažeidė netvirtą prikimštos spintos pusiausvyrą, ir ant jo užgriuvo visas jos turinys. Iš suplyšusios batų dėžės ant galvos pasipylė tuščios spaustuvės dažų skardinės.

Emilė trumpai pakėlė akis, bet paskui vėl sutelkė dėmesį į žaidimą. Buvo jau išlindusi iš tunelio į šviesą ir dabar stovėjo po milžinišku medžiu su auksinių lapų karūna. Po juo degė laužas ir pamažu mezgėsi pokalbis.

Ar buvo kokių naujienų? Ne, kalba sukosi vien apie tai, kaip sunku rasti norų kristalų.

Žvilgtelėjęs į laikrodį Nikas pamatė, kad tuoj bus šešios. Metas namo. Viktoras irgi tuoj pasišalins, kad laiku spėtų prie paminklo kavalerijai.

Paskutiniai dienos spinduliai žaidė Emilės plaukuose. Nuo tada, kai Nikas atėjo, jie dar nepersimetė nė vienu žodžiu, bet tai nesvarbu, jai negalima trukdyti. Vis dėlto Emilė atrodė tokia graži, kad Nikas negalėjo išeiti be atsiminimo. Jei tai nebus žodžiai, išsineš bent vaizdą. Jis išsitraukė iš kišenės telefoną ir nufotografavo prie kompiuterio palinkusią Emilę. Ji to nė nepastebėjo. Nikas atsargiai įsikišo telefoną į kišenę lyg kokį lobį. Nuo šiol visada jį nešiosis.