Урсула Познански - Erebas

– Tai priešas, su kuriuo kovoja visi Erebo žaidėjai, – pasakė Nikas patenkintas, kad pagaliau žino atsakymą.

– Labai teisingai. – Viktoras pasuko pirštais ūsų galus ir dabar atrodė kaip fokusininkas, tuojau ištrauksiantis triušį iš skrybėlės. – Ar galiu tau parodyti ortolano nuotrauką?

Jis turi nuotrauką? – Aišku, parodyk, – atsakė Nikas.

Viktoras paėmė kitą nešiojamąjį kompiuterį.

– Šis visiškai neužkrėstas Erebu. Tai reiškia, kad juo galime laisvai naršyti po internetą, ir programa to nepastebės, netrinktelės mums per nagus. – Jis atvėrė kompiuterio dangtį. – Taip, o dabar paieškok ortolano, – pasakė jis.

Nikas paklausė apie jį per Google . Pirmą informaciją pasiūlė Vikipedija, jis ją įjungė.

– Kokia nesąmonė, – pasakė.

Ortolanu viso labo buvo vadinama sodinė starta, paukštis giesmininkas, Prancūzijoje ir Italijoje laikomas delikatesu.

– Labai glumina, ką? – sukikeno Viktoras. – Aš, deja, irgi neišsiaiškinau, ką ponas programuotojas mums tuo nori pasakyti. Bet neabejoju, kad nori. Pastebėjau ir dar kai ką, neabejoju, tau tai patiks. – Viktoras suplojo rankomis kaip vaikas priešais gimtadienio tortą, uždėjo kaukolėmis žieduotus pirštus ant klaviatūros, bet paskui apsigalvojo. – Ne, pirma tavęs kai ko paklausiu. Ar kada nors dalyvavai tose nelemtose arenos kovose? Rytoj naktį jos vėl vyks, visi herojai iš susijaudinimo jau myžčioja į savo grañdines kelnaites.

Nikas šyptelėjo.

– Taip, vienąkart dalyvavau. Antrąkart, deja, neteko. Velniškai įdomu, pamatysi!

– Puiku. Aišku, turėjai į jas užsirašyti, tiesa? Nagi pasakyk man, kur.

Viktoras mėgo mįslių žaidimėlius, to nenuginčysi.

– Antrąkart užsirašyti reikėjo pačioje arenoje, pas ceremonimeistrą. O pirmąkart pas kažkokį kareivį Atropės smuklėje.

Viktoro šypsenėlė virto žaismingai sutrikusia mina.

– Tu pasakei – Atropės?

– Taip. Tai ką?

– Kur mus tai nuves! – sušuko Viktoras su apsimestine neviltimi. – Vaikai mokyklose visai nieko nebeišmoksta! Pasakyk bent, koks tau pasirodė tasai ceremonimeistras?

– Jis nederėjo prie žaidimo. Atrodė kitaip negu visi kiti, lyg būtų… netikras. Aš jį visuomet vadinau dičkiu išverstakiu.

Viktorui tai labai patiko.

– Puiku, taikliai pasakyta. O tas išverstakis tau nepasirodė pažįstamas? – Jis pats išsprogino akis ir pabandė pamėgdžioti dičkio išraišką.

– Ne. Atsiprašau.

– Tai žvilgtelėk čionai.

Viktoras užrašė adresą peržiūriklio langelyje – atsivėrė Vatikano muziejų įvadinis puslapis. Dar kartą spragtelėjo pele ir pakreipė kompiuterį, kad Nikas geriau matytų ekraną.

– Štai tavo išverstakis, nutapytas paties Mikelandželo.

Truko kelios akimirkos, kol Nikas susivokė. Viktoras jam rodė milžinišką paveikslą, kuriame mirgėjo šimtai figūrų. Viduryje buvo Jėzus ir Marija, aplink ant visokių debesų stovėjo ir sėdėjo pusnuogiai žmonės. Apačioje keli angelai pūtė trimitą, kiti nešė žmones iš žemės į dangų. Palei žemutinį paveikslo kraštą žmonės raičiojosi purve, o truputį link vidurio… stovėjo jis. Ceremonimeistras, lygiai toks, kokį Nikas pažinojo Erebe. Juosintis vien strėnjuoste, su keistais plaukų kuokštais ant galvos ir ilga lazda – paveiksle buvo ją iškėlęs, lyg ketindamas mušti žmones, sėdinčius jo valtyje.

– Taip, tai jis! – sušuko Nikas susijaudinęs.

– Ar žinai, koks jo vardas?

– Ne.

Viktoras išsitiesė ir nutaisė reikšmingą veidą.

– Tai Charonas. Mitologinis senovės graikų keltininkas, per Siksto upę gabenantis mirusiuosius į mirusiųjų karalystę.

Nikas geriau įsižiūrėjo į paveikslą ir nejučia pašiurpo. Charonas kuldamas ginė mirusiuosius per upę.

– Manau, reikėtų paminėti tavojo dičkio išverstakio tėvus. Charonas yra nakties deivės Niksės ir… Erebo sūnus.

Nikui ėmė suktis galva.

– Ir ką visa tai reiškia?

– Sunku pasakyti. Bet galbūt daugiau paaiškės, kai pamatysime Mikelandželo šedevro pavadinimą. Žiūrėk! – Pelės strėlyte jis parodė žodžius po nuotrauka:

„Mikelandželas Buonarotis

Paskutinis Teismas

Siksto koplyčia“

– Per Paskutinį Teismą Dievas atskiria išganytuosius nuo prakeiktųjų, – pasakė Viktoras. – Vaizdas nekoks. O aš klausiu savęs, ar žaidimas nedaro ko nors panašaus? Jis atrenka. Dėl ko dar šitaip negailestingai šalintų visus nesugebančius susidoroti su užduotimis?

– Ar tai bent kiek nepanašu į beprotybę?

Viktoras keliskart spragtelėjo pele ir taip padidino paveikslą, kad juodu galėtų aiškiai įžiūrėti Charono veido detales.

– Gal ir beprotybė. Bet svarbiausia, apgalvota iki menkiausios smulkmenos. Ką tu pirmiau pasakei? Ta vieta, kur registravaisi į arenos peštynes, vadinasi Atropės taverna, tiesa?

– Iš tiesų ji vadinasi „Paskutinis čekštelėjimas“, – patikslino Nikas.

– Ak, vyruti, mano vargšas aklas vyruti! – teatrališkai sušuko Viktoras ir vėl kažką parašė. – Žiūrėk: Atropė yra viena iš trijų moirų, graikų likimo deivių. Vyriausia ir nemaloniausia, mat jos užduotis – perkirpti žmogaus gyvenimo siūlą. Paskutinįkart čekštelėti. – Viktoras atsidusęs užvertė kompiuterį. – Žaidimas mums duoda labai aiškių nuorodų. Programuotojas jaučia didelę silpnybę graikų mitologijai. Tai viena. Kiekvienas jo naudojamas simbolis susijęs su pražūtimi ir mirtimi. Tai antra. O programos genialumo ir paieškos veiksnio derinys toks, kad ojojoj! Jau verčiau sutikčiau sėdėti ant dinamito statinės.

Viktoras, beje, neatrodė sunerimęs, greičiau labai patenkintas. Jis vėl įsipylė į puodelį arbatos ir atsilošė.

– Viskas gražu ir gerai, – pasakė Nikas, juodviem kurį laiką patylėjus. – Bet ką darysime su tuo, ką sužinojome?

– Pirmiausia pasigėrėsime esantys tokie gudrūs, – atsakė Viktoras. – O paskui dairysimės kitų nuorodų. Kada nors pasitaikys tokia, kad ja bus galima pasinaudoti.

Kitą valandą Nikas stebėjo, kaip Spidis bokšte tapo barbaru Kvoksu. Viktoras aprūpino Niką bloknotu ir šratinuku, ir tas užrašinėjo bokšte pastebėtas detales. Plokštės varinės, ar tai ką nors reiškia? Jis fiksavo kiekvieną gnomo ištartą frazę ir ieškojo slaptų ženklų. Keitė jam padėjo, ji atkreipė jo dėmesį į brėžius bokšto sienoje. Nikas juo persipiešė. Gal už jų slypi koks nors paveikslas, planas, vardas – kas nors?

Viktoras sėdėjo prie savo kompiuterio ir vedė kardą iškėlusį Skvamatą per nykią dykrą. Kas keli žingsniai šalia jo iš žemės iššokdavo žmogaus ilgio gyvatės, mėgindavo įgelti ir vėl dingdavo po žeme. Viktoras, rodos, turėjo šeštą jausmą, kiekvienąkart išsisukdavo ir nesileisdavo įgeliamas.

Hemera tuo metu stovėjo prie laužo su keturiais kitais kariais, tarp jų Nureksu, ir kalbėjosi apie būsimas arenos kovas. Nureksas pareiškė numatantis prisidėti mažiausiai du lygmenis ir, jeigu viskas vyks pagal planą, galbūt net bandysiantis išsikovoti vietą Vidiniame Rate.

Emilė nerimo ant savo kėdės. Nikas spėjo, kad ją nervina tai, jog jis žiūri jai per petį. Tad grįžo su savo užrašais į gretimą kambarį, atsisėdo ant rožėmis ir burlaiviais padabintos sofos ir atsivertė kompiuterį, kurį Viktoras buvo apibūdinęs kaip švarų. Kėlė nerimą mintis, kad jo paties kompiuteris galbūt ne toks. Ar todėl Emilė andai sakė, kad jokiu būdu jai nieko nerašytų?

Jeigu šis kompiuteris Erebo nekontroliuojamas, kas bus, jei Nikas juo pasidomės per Google ?

„Erebas“ parašė jis ir rado tinklalapį „Erebas – žaidimas“, andai tėškusį asmeniškai Nikui skirtą perspėjimą. Dabar vėl jį įjungė – pasirodę žodžiai buvo visai kitokie.