Урсула Познански - Erebas

Ji gerokai sumišo.

– Juk tu pats sakei, kad elgčiausi taip, lyg apie tą žaidimą niekad nebūčiau girdėjusi.

Nikas vėl apsidairė.

– Tik dabar apie jį papasakok. Man vienam. – Jis išgirdo kažką ateinant, tad paėmė Darlinę už rankos ir nusivedė į tuščią klasę. Uždarė duris ir atsirėmė į jas.

– Ką norėtum išgirsti?

– Pavyzdžiui, kokias gavai užduotis. Kas jose buvo ypatinga?

Ji susimąstė ir šnairomis vis dirsčiojo į Niką tarsi dvejodama, ar galima juo pasikliauti.

– Ar dar prisimeni, kaip dingo kompai?

– Aišku.

– Aš prikišau prie to nagus. Saugojau. Kam nors artėjant turėjau perspėti telefonu. Tik tu niekam neprasižiok, jei pasakysi, aš tvirtinsiu, kad meluoji.

Nikas pabandė įterpti šią žinią į bendrą vaizdą.

– Ar žinai, kur pasidėjo tie kompai?

– Ne. Bet įsivaizduoju. Buvo atiduoti tiems, kurie norėjo žaisti, bet neturėjo savo kompo. Manau, vieną jų gavo Aiša.

Tatai logiška, bet Viktorui menkai tepadės kaip dėlionės dalis.

– Dar kas?

– Dieve, koks tu smalsus. – Ji atsiduso. – Aha, dar kopijavau kažkokius dokumentus, Kensington Gardene ištrauktus iš šiukšlinės. Tik neklausk, kas juose buvo. Kažkokie teisiniai paistalai, visa šūsnis. Aš nė žodžio nesupratau.

Nikas būtų daug davęs, jei būtų galėjęs mesti akį į tuos „teisinius paistalus“.

– Dar kas? Tu kam nors grasinai ar… ką nors sugadinai?

Jos žvilgsnis nuslydo į šalį.

– Ne. Bet žinau, ką turi galvoje. Kitos mano užduotys buvo nekaltos. Kam nors sukurpti rašomąjį, nupirkti telefono kortelę ir padėti nurodytoje vietoje, vieni niekai.

– O kodėl tu iškritai?

– Todėl, kad mano kvanktelėjusi mama tris dienas neleido prisijungti prie interneto. Tada žygūnas pasakė, kad aš nebereikalinga. Kokia nesąmonė, ką? Aš blioviau iš pykčio! Tarsi tai mano kaltė!

– Gerai. Ačiū, – tarė Nikas. – Labai man padėjai, bet manau, dabar tau reikia iš čia dingti, kol koks nors taisyklių sargas mūsų neužklupo.

Ji linktelėjo.

– Pašėlę dalykai, ką? Kaip manai, ar žaisdami mudu buvome kur nors susitikę?

Nikas šyptelėjo. – Nežinau. O koks buvo tavo vardas?

Iš pradžių ji padvejojo, paskui gūžtelėjo pečiais.

– Semira.

– O, tada mes pažįstami! Tu buvai katmoterė, tiesa? Mudu susitikome, kai aš pirmąsyk prisijungiau!

– Tikrai. O kas tu buvai?

Kažkur giliai viduje Nikui vis dar dilgsėjo, kad savo antrąjį aš jis vaizduojasi būtuoju laiku.

– Sarijus, – atsakė jis. – Aš buvau Sarijus.

27.

Pagaliau vėl savaitgalis. Ir pagaliau vėl pasikvietė Viktoras. Jie visi nakvosią, kaip jis pavadino, jo studijoje.

– Žaisime, plepėsime, gersime arbatą, – pasakė telefonu. – Turi būtinai ateiti. Išsiaiškinau keletą smagių dalykų!

– Gerai, kad vėl pabūsi tarp žmonių, – pasakė mama, kai jis supažindino ją su savo sumanymais. – Pastaruoju metu beveik neatsitrauki nuo rašomojo stalo.

Nikas iškeliavo apsirūpinęs miegmaišiu, čiužiniu ir didžiuliu kiekiu kramtomų dalykų. Matyt, atrodė keistokai. Ties kiekviena sankryža, ties kiekvienu kampu dairėsi, ar niekas neseka, ir vėl važiavo didžiausiais aplinkkeliais, kad atsikratytų nematomų persekiotojų.

– Sveikas atvykęs, brolau! – Viktoras atidarė duris ir padėjo nusimesti naštą. – Aš taip seniai nerengiau pižamų vakarėlio! Tikiuosi, sutiksi gukštelėti arbatos ir pasisveikinti su Emile!

Ši sėdėjo tame pačiame kampe kaip ir paskutinį kartą. Nikui įėjus, tik kilstelėjo galvą, atsiprašydama parodė į kompiuterį ir vėl įniko žaisti. Už jos pasienyje pūpsojo raudona iškylų kuprinė. Ir Emilė liks nakvoti?

Ant rėksmingai margų gretimo kambario sofų jau drybsojo Spidis ir mergina, kurios plaukai vienoje pusėje buvo nudažyti juoda kaip derva spalva, o kitoje nuskusti.

– Keitė, – pristatė ją Spidis. – Mano sužadėtinė.

– Malonu.

Mergina šyptelėjo parodydama dvi kalnų krištolu inkrustuotas iltis.

– Metas pradėti žaisti, Spidi, – pasakė Viktoras. – Tik žiūrėk, kad nežaistum pernelyg čempioniškai.

– Aš juk sveiko proto, – sumurmėjo tasai ir pakilo nuo sofos. Spidis atsisėdo ne prie to kompiuterio, kuriuo žaidė anąkart, o prie kito.

– Taip reikia, – paaiškino Viktoras, matyt, pastebėjęs Niko žvilgsnį. – Programa visų pirma įsidėmi IP adresą. Jei jį atpažins, neparodys net menkiausios pradinio vaizdo skiautės.

Taigi Nikas nelabai klydo ketindamas pasiskolinti kompiuterį iš Fino.

– Kaip tau sekėsi purkšti?

– Ak, galima sakyti, gerai. – Viktoras pastatė prieš Niką ant stalo aštuonkojo pavidalo puodelį su ąsele, kurią sudarė du paslaugiai sunerti čiuptuvai. – Radau raštelį, nuvykau nurodytu adresu, išpurškiau užrašą ir neįkliuvau.

Jis pastūmė į šalį kelis kompiuterinius žurnalus ir ištraukė fotografiją – ant sienos dailiomis juodomis raidėmis buvo užrašyta: „Kas vagia mūsų svajones, tas mus žudo.“

– Citata iš Konfucijaus, – paaiškino Viktoras. – Erebo programuotojas labai mėgsta cituoti.

Niko veidas, matyt, ištįso iš nuostabos, nes Viktoras šyptelėjo.

– Apsiprask su mintimi, kad Erebas pats savęs neišrado. Kas nors turėjo parašyti pradinį tekstą, kaip ir kiekvienai programai. Tiktai čia turime programų programą. Nesuvokiamai puikų gaminį.

Nikas būtų galėjęs prisiekti, kad Viktoro akys sudrėko.

– Ar žinai, kiek metų siekiama sukurti programą, kalbančią ir mąstančią kaip žmogus? Kiek, manai, kainuotų ši? Milijonus, Nikai! Milijardus! O mes ją gauname dykai, kaip traškučių pakelio priedą! Kodėl?

Šiuo požiūriu Nikas Erebo niekada nevertino. Žaidimas jam nuo pat pradžių atrodė kaip gyvas partneris, jis niekada negalvojo apie finansinę jo vertę.

– Todėl, kad… tuo ko nors siekiama? – pratęsė Viktoro mintį jis ir buvo už tai apdovanotas švytinčiu žvilgsniu.

– Kaip tik taip! Jis yra įrankis, brangiausias, išmoningiausias pasaulyje įrankis! Mintyse aš nuolankiai klaupiuosi prieš jo kūrėją ir jį garbinu. – Jis gurkštelėjo arbatos. – Tas, kuris sugeba sukurti tokį dalyką, nedarys atsitiktinių užuominų. Ką jis sako mums arba, kitaip tariant, tam nežinomam garažo savininkui?

– Kas vagia mūsų mintis, tas mus žudo.

– Kad nori jį nužudyti? Arba kad tas kitas grasina jam mirtimi?

– Taigi. Man tai atrodo lyg perspėjimas. Šiaip ar taip, čia ne bet kokia citata ir ne bet koks adresas.

Viktoras perlaužė sausainį, o Nikas tuo tarpu vos nesprogo iš nekantrumo.

– Ir ką? Kas ten gyvena?

– Deja, nieko įdomaus neišgirsi. Buhalteris, išsiskyręs, bevaikis, vidutinis maisto eksporto įmonės sraigtelis. Ką nors banalesnio sunku net įsivaizduoti. Bet asmeniniame gyvenime jis gali būti tikras velnias.

Buhalteris. Išties nieko įdomaus.

– O tu ar aptikai vertų dėmesio dėlionės dalių? – paklausė Viktoras.

– Bijau, kad ne. Radau tik vieną buvusią žaidėją, ji sutiko kai ką pasakyti. – Nikas papasakojo apie Darlinės užduotis – kaip ši dalyvavo kompiuterių vagystėje, kopijavo dokumentus, padėjo nurodyton vieton telefono kortelę.

Viktoras viską užsirašė.

– Ką žinai, gal kada nors ir pravers, – pasakė jis. – O dabar imkimės užuominų, vartojamų žaidime. Galbūt jos mums daugiau pasakys. Ar gerai išmanai meno istoriją?

Vaje. Nikas papurtė galvą.

– Tu kreipiesi ne tuo adresu.

– Ką gi, tada pradėsime nuo paukščių pažinimo. Ką tau sako žodis „ortolanas“?