Урсула Познански - Erebas

Nikas, iki šiol tik pasisveikinęs ir daugiau neištaręs nė žodžio, paprašė stiklinės vandens. Kodėl Emilė jį čionai pasikvietė? Ar ji irgi čia?

Jis nusekė paskui Spidį per stulbinamai prigrūstą virtuvę į didelę patalpą, pripildytą daugiabalsio dūzgesio. Nikas suskaičiavo dvylika kompiuterių, be Emilės nešiojamojo. Ji sėdėjo nišoje prie lango su ausinėmis ant galvos ir didžiai susikaupusi žiūrėjo į ekraną.

– Geriau netrukdyti, – pasakė Spidis. – Ten kaip tik dedasi beprotiški dalykai. Eikš, aš tave nuvesiu pas Viktorą.

Jis pravedė Niką pro milžinišką visokiausių įrenginių sangrūdą, už kurios visiškai pasislėpęs sėdėjo apkūnokas vien juodai apsitaisęs vyras. Nikas tik užmetė į jį akį ir tuoj pat įsispitrijo į mažiausiai dvidešimt dviejų colių ekraną, kuriame violetiškai mirguliuojantis driežažmogis kaip tik patiesė kirmino pavidalo baisūną. Jis neapsakomai mikliai švytavo kardu ir žaibiškai judėjo. Putlūs žaidėjo pirštai lakstė klaviatūra ir tiksliai kaip skalpelį valdė pelę. Milžiniškas kirminas buvo pasmerktas, nors ir turėjo smailius kaip adatos dantis. Čekšt, ir buvo padalytas perpus. Priekinė dalis, toji dantingoji, kovėsi toliau, kol driežažmogis nukirto jai galvą.

Spidis nutraukė tam vyrui ausines nuo galvos.

– Nikas atėjo!

– O, kaip tik laiku! Ar pakeisi mane?

– Žinoma. Beje, Nikas geria tik vandenį.

– Apie tai negali būti nė kalbos. – Vyras pakilo ir išsitiesė. Nikui jis siekė daugiausia iki smakro. – Turi bent jau paragauti mano arbatos. Aš esu Viktoras.

– Malonu.

– Dabar mes eisime į gretimą kambarį ir ramiai pasišnekėsime.

Jis užmovė jau besidairančiam kitų priešų Spidžiui savo ausines ir parodė į grafičiais išmargintas duris. Jau uždėjęs ranką ant durų bumbulo Nikas kai ką prisiminė.

– Išmėsinėk jį, – šūktelėjo jis Spidžiui. – Sukapok į kuo smulkesnes dalis, galbūt ką nors rasi.

Spidis parodė iškeltą nykštį ir pradėjo doroti nukautą priešą.

– Neskubėk, – pasakė Viktoras, – jie gali pastebėti skirtumą, turi laikytis mano tempo.

Spidžiui iš krūtinės ištrūko gilus atodūsis. Driežažmogis dabar kapojo lėčiau, bet vis dar greitai ir mitriai kaip japonas sušių virėjas.

– Eik pirmas, – pasakė Viktoras. – Atnešiu mudviem arbatos.

Už grafičiais išmargintų durų Nikas rado tris milžiniškas sofas ir tiek pat staliukų. Nė viena dalis nederėjo prie kitos. Nikas nebūtų kreipęs dėmesio, bet vien nuo spalvų jam ėmė suktis galva. Atsisėdo ant pačios bjauriausios sofos – žalsvos ir alyvinės spalvų su geltonais rožių žiedais ir mėlynais burlaiviais, – kad bent jos nereikėtų matyti. Po kelių sekundžių pro duris įėjo Viktoras su padėklu, iš kurio vaizdo Nikas galėjo spręsti, kad čia esama tam tikros stilių sistemos.

– Ką tu renkiesi, Viktorijos laikų žibučių spalvos porcelianą ar Simpsonus?

– Jei jau esi Viktoras, palieku tau Viktorijos porcelianą, – atsakė Nikas ir paėmė puoduką su Homerio atvaizdu, po kuriuo buvo parašyta: Trying in the first stepp towards failure.

Kol Viktoras palaimingai užmerktomis akimis siurbčiojo arbatą iš savo pilvoto puoduko, Nikas turėjo progą geriau jį apžiūrėti ir nusprendė, kad jam turėtų būti kokie dvidešimt dveji ar treji metai. Iš pirmo žvilgsnio atrodė vyresnis, matyt, dėl barzdos. Muškietininko ūsai užriestais galais ir smailus trikampis kuokštas ant smakro darė Viktorą panašų į Portą, Portą gotą, segintį auskarus su svaro monetos didumo kaukolėmis ir ant kiekvieno piršto mūvintį mažiausiai po vieną sidabrinį žiedą – ir čia parlamentinę daugumą sudarė kaukolės, skaičiumi šiek tiek pranokstančios gyvates. Pusiausvyrai palaikyti ant kaklo tabalavo vienišas angelas.

– Gerk arbatą, – pasakė Viktoras.

Nikas iš mandagumo paragavo ir nustebo, kad ji tokia skani.

– Emilė mums atgabeno kažką išties neregėta, – tarė Viktoras, nugėręs dar vieną gurkšnį. – Aš, žinok, truputį nusituokiu apie kompiuterinius žaidimus, bet tokio kaip Erebas tikrai nesu turėjęs rankose.

– Ji jį tau tiesiog atidavė?

– Ką tu. Tik pagal visus trečiojo ritualo reikalavimus. Aš esu jos naujokas. – Jis suktelėjo ūsus į viršų ir išsišiepė. – Išties esu žalias žalutėlis, žaidžiu tik nuo šios dienos popietės. – Viktoras prisistatydamas linktelėjo. – Skvamatas, driežažmogis. Tiesą sakant, norėjau pasivadinti Brokoliu, bet tada žavusis bokšto gnomas man vos neužvanojo mano paties bronziniu skydu. Iš Erebo negalima šaipytis, paaiškino jis. Humoras šiame žaidime netoleruojamas, – jis pastatė puodelį. – Betgi, Viešpatie, koks interaktyvumas!

– Kalba su tavimi, žinau, – pasakė Nikas. – Paklausi, ir jis tau logiškai ir teisingai atsako. Ar nutuoki, kaip tai įmanoma?

– Nė kiek. Iš pradžių tikrai maniau, kad kas nors sėdi centriniame terminale ir vaidina žygūną bei tą negyvą tipą. Bet juk tai neįmanoma. Emilė sako, kad Erebą žaidžia daugybė žmonių. Kiek, manai, jų gali būti?

Nikas prisiminė arenos kovas. Jose dalyvavo netgi ne visi kovotojai.

– Maždaug trys keturi šimtai. Galbūt ir daugiau.

– Taigi. Tada reikėtų visos armijos žygūnų, įsimenančių visas užduotis ir tarpusavio sąsajas. Kompiuteris tokius dalykus įsidėmi dešimtis tūkstančių kartų geriau už bet kokį žmogų, bet nesugeba tuo pat metu su visais bendrauti.

Viktoro puodelis ištuštėjo, tad jis dar įpylė sau ir Nikui.

– Papasakok man ką nors apie užduotis. Emilė vakar turėjo sekti trylikametę, einančią pirkti mėtų arbatos. Tos mergaitės ji nepažinojo, kaip ir ana jos. Matyt, iš kitos mokyklos. Vis dėlto žygūnas parūpino Emilei jos nuotrauką ir pasakė vardą, pasakė, kada ji eis pirkti, nurodė parduotuvės adresą. Šakės, ką? O kokios buvo tavo užduotys? Ar pagal jas galima susidaryti bendrą vaizdą?

Nikas susimąstė.

– Deja, ne. Kartą turėjau nunešti medinę dėžę iš Toteridžo prie Dolis Bruko viaduko. Vėliau ta dėžė atsirado prie mūsų mokyklos, joje buvo pistoletas. Be to, kartą fotografavau vieną žmogų ir jo automobilį ir… buvau kai ką pasikvietęs į kavinę.

Viktoras smagiai prunkštelėjo.

– Lyg ir nelabai grėsminga. Ar bent nutuokei, kam viso to reikia?

– Ne. Tik dėl paskutinės užduoties esu gan tikras. Turėjau įpilti digitalio mūsų anglų kalbos mokytojui į arbatą. Jam atrodė, kad Erebas… na, pavojingas, mokytojas bandė nuo jo atkalbėti mokinius. Vienas gnomas kartą pasakė, kad su priešais turime elgtis kaip su priešais, ir man atrodo, kad žaidimas tai supranta tiesiogiai.

Viktoras nustebęs išpūtė akis.

– Į arbatą? – paklausė taip, lyg tai būtų smerktiniausia užduoties dalis.

– Taip. Bet aš nesiryžau ir dėl to buvau išmestas. – Nikas nustebo, kad apie tai kalbėti šitaip lengva. Staiga visa ėmė atrodyti nebe taip baisu.

– Ar tu kada pagalvojai, kodėl žaidimas reikalauja tokių dalykų? – paklausė Viktoras po pertraukėlės.

Ne, nepagalvojo. Rimtai – ne. Kartais, tiesa, galvoje šmėstelėdavo toks klausimas, ypač kai reikėjo eiti į pasimatymą su Brine ir fotografuoti tą žmogų. Kam iš to nauda? Tačiau greit vėl jį pamiršdavo. Tai buvo tiesiog užduotys. Kliūtys, kurias reikia įveikti, kad žengtum toliau, kaip skiaučių ieškynėse.

– Manau, užduotys reikalingos vien tam, kad žaidimas būtų įdomesnis, – atsakė jis ir dabar, garsiai tai ištaręs, suprato, kaip tai neįtikima.

– Jeigu neklystu, tasai žaidimas verčia dalyvius veikti darniai, lyg gerai suteptą mašiną, – susimąstęs ištarė Viktoras. – Vienas ką nors paslepia, kitas randa ir nuneša į kitą vietą. Vienas ką nors nuperka, kitas jį tuo metu paseka ir praneša, kad žaidimas galėtų numatyti tolesnius žingsnius. Kai šį tą išgirdau iš Emilės, man atrodo, kad jūs visi darote tai, ko niekas kaip reikia nesupranta, nes kiekvienas mato tik mažulytę dalį. Vieną ar du didžiulės dėlionės akmenėlius. – Viktoras dusliai sukikeno. – Ir dabar į tai įsivėliau aš, bet aš, po velnių, noriu matyti visą vaizdą!