Урсула Познански - Erebas

Paskui jis nuėjo į savo kambarį. Paskui Spidis liovėsi žaidęs ir įsitaisė su Keite ant milžiniško pripučiamo čiužinio kompiuterių patalpoje.

Paskui Nikas ir Emilė sustūmė dvi sofas į krūvą – atsirado aibė gulimo ploto, o sofų atlošai atskyrė juos nuo viso kito pasaulio.

– Labanakt, – sušnabždėjo Emilė ir įsegė Nikui į lūpas neįsivaizduojamai minkštą ir švelnų bučinį. Jos pirštai pakasė jam sprandą. – Labanakt, varne.

Tada padėjo galvą jam ant peties ir užmerkė akis. Nikas juto, kaip jos plaukai kutena jam kaklą, ir girdėjo ją vis giliau kvėpuojant. Norėjo, kad viskas būtų kaip dabar, lygiai taip. Norėjo visada čia gulėti. Norėjo sustabdyti laiką.

28.

Skrudintos duonos, marmelado ir arbatos – tokius pusryčius Viktoras jiems kitą rytą atnešė į lovą.

– Pasistiprinti prieš didžią kovą, – pasakė jis.

Emilė žiovaudama padėkojo, o Nikas nesuprato, kas jį paralyžiavo, – nutirpusi ranka ar Viktoro chalatas su Snupiais.

Arenos kovas Nikas matė kaip per transą. Jis kaitaliojo stebėjimo vietą, lakstydamas tarp Emilės, Viktoro ir Spidžio, priklausančių vis kitai grupei. Žmonių, kaip ir anksčiau, buvo reta – bet lordas Nikas ir Hemera laukė tame pačiame skyriuje, ir Emilė reikšmingai mirktelėjo Nikui.

O barbarų gauja buvo gan didelė. Kvoksas atrodė silpniausias iš jų. Tebebuvo pirmalygis, bet žinodamas apie Spidžio gebėjimus Nikas dėl jo per daug nesijaudino. Taip pat vertino Viktorą ir Skvamatą. Nors driežažmogis į areną traukė kaip trečialygis, iš jos, matyt, išeis gerokai viršesnis.

Pasirodė dičkis išverstakis. Dabar Nikui, žinančiam apie ceremonimeistro kilmę, šis atrodė dar šiurpesnis. Tikras pragaro pasiuntinys.

Su didžiausiu susidomėjimu jis laukė Vidinio Rato pasirodymo; kai buvo įneštas auksinis skydas, Nikas sulaikė kvapą.

Bladvorkas tebestovėjo ant jo ir atrodė didesnis negu bet kada. Ten buvo ir tamsioji elfė Vydrana, kurią Nikas prisiminė iš paskutinių kovų. Barbaras, vardu Herkulis, vilkolakis, vardu Telkorikas – ir Dricelis! Driceliui pavyko pakliūti į Vidinį Ratą. Nustebęs, bet neužkluptas iš netyčių Nikas žiūrėjo į raudonąjį ženklą, tabaluojantį jam ant kaklo.

Ceremonimeistras prieš kovų pradžią išėjo į arenos vidurį.

– Pasižiūrėkite į Vidinio Rato karius. Dar turite progą užimti jų vietas, jei pasirodysite to verti ir pabaigoje norėsite būti supažindinti su didžiausiomis Erebo paslaptimis. Vieni šiandien triumfuos, kiti gulės dulkėse. Kovos prasideda!

Nikas dar nematė, kad viskas vyktų taip greitai. Kovotojai vienas po kito rinkosi priešininkus. Atėjo Kvokso eilė, jį iškvietė kitas barbaras, taip pat pirmalygis. Spidis veikė greitai ir tiksliai ir kaipmat jį nugalėjo.

Hemera nugalėjo vilkolakę, bet buvo sužeista. Emilę gerokai kamavo sklindantis iš ausinių garsas.

Skvamatui teko ilgai lūkuriuoti ir labai sunkiai kautis – jis pasirinko per stiprų priešininką ir laimėjo tik per plauką.

Kad ir kaip Nikas stengėsi, nei kovose, nei išverstakio žodžiuose ar žiūrovų veiduose jam nepavyko įžvelgti nieko nauja. Jis nepastebėjo ir jokių išskirtinių figūrų, kokių būtų galėjęs ieškoti paveiksluose. Šios kovos buvo įprastos skerdynės, nei daugiau, nei mažiau. Iš to jis negalės padaryti jokių išvadų.

Vėlyvą popietę, visoms kovoms pasibaigus, Nikas ir Emilė susikrovė kuprines ir patraukė namo. Hemera buvo pasiekusi šeštą lygmenį, Viktoras – septintą, Spidis, prisidėjęs tris lygmenis, tapo ketvirtalygiu, nors lig šiol negavo nė vienos užduoties.

– Mes įstrigome, – pareiškė Viktoras, lydėdamas Emilę ir Niką prie durų, – žaidžiame gan neblogai, bet užkulisiai tebėra neaiškūs. Jei būtų daugiau laiko, mėginčiau pakliūti į Vidinį Ratą. Tik bijau, kad paskutinio mūšio, apie kurį visi kalba, ilgai laukti neteks. Tad niekaip nespėsiu.

Stovėdamas metro stotyje ir važiuodamas namo Nikas nenuleido akių nuo Emilės.

– O kaip bus rytoj? – paklausė jis. – Ar galėsime… na, ar žiūrėsime vienas į kitą mokykloje? Kartu eisime pietauti? Ar ir toliau dėsimės neturintys nieko bendra?

Emilė paėmė jam už rankos.

– Bijau, teks laikytis pastarojo varianto. Bet tik tol, kol viskas baigsis. Dėl konspiracijos, sutinki?

– Gerai. Ar praneši man naujienas trumposiomis žinutėmis? Manau, kad telefonais galime bendrauti, jei pasistengsime, kad prie jų niekas kitas neprieitų.

– Pranešiu. O trečiadienį po pietų vėl susitiksime pas Viktorą.

Nors juodu buvo susitarę, ir Nikas nieko kito nesitikėjo, pabrėžtinis Emilės abejingumas jį žeidė. Visų pirma todėl, kad su kitais – Kolinu, Aleksu, Denu, Aiša ir net Helena – ji buvo ypač linksma. Puolė Kolinui ant kaklo ir visas pertraukas leido su Aiša. Nikas vos nemirė iš ilgesio. Kartą matė, kaip Erikas užkalbino Emilę ir po kelių frazių buvo paliktas. Vis dėlto šiam irgi ne geriau sekėsi.

Per laisvą pamoką po matematikos į niūrią Niko vienatvę įsiterpė Brinė.

– Ar galiu tave trumpam sutrukdyti? – Jis pažvelgė į jos išblyškusį, viltingą veidą ir vidujai atsiduso.

– Gali.

– Aš pasitraukiau iš žaidimo, – sušnabždėjo ji.

Reikia pripažinti, tai buvo netikėta.

– Kodėl?

– Todėl, kad jis… man atrodo piktas. Ir… persekioja mane dieną naktį. – Ji nudūrė akis į šalį. – Juk pats irgi jau nebežaidi, tiesa?

Jis nenorėjo su Brine apie tai kalbėti.

– O koks skirtumas?

– Milžiniškas. Mes galėtume nueiti pas poną Votsoną ir papasakoti, ką esame patyrę. Žinau, kad jam tai labai rūpi. Galėtume įkurti priešingą judėjimą.

O ne. Brinė ir Nikas prieš visą kitą pasaulį, to niekad nebus.

– Tam reikalui rask ką nors kitą, juk buvusių žaidėjų į valias. – Akies krašteliu jis stebėjo Deną, šis artindamasis prie jų vis lėtino žingsnį. Juodu prašyte prašėsi dėmesio.

– Ką gi tu pasakysi Votsonui? – sušnabždėjo Nikas. – Kad Erebas kaltas dėl visų incidentų mokykloje, jis jau seniai žino. Jam reikia vardų žmonių, kurie ką nors iškrėtė, vardų. Jeigu juos žinai, eik pas jį. O manęs čia nepainiok.

Ji, rodos, labai nusivylė.

– Aš daugiau nebegaliu.

– Ko nebegali? Tu iškritai, ir baigtas kriukis.

Denas pabrėžtinai kukliai stovėjo per tris žingsnius nuo jų, tariamai domėdamasis baleto klasės skelbimais. Nikui reikėjo dingti iš čia, jis nenorėjo dar labiau kristi į akis. Kuo menkiau bus pastebimas, tuo geriau jų mažajai tyrimo komandai.

Brinė nenuleido tylomis jo atsakymo.

– Nikis bijo? – paklausė ji taip garsiai, kad Denas tikrai turėjo girdėti. Ir, be abejo, dar keli mokiniai koridoriaus gale.

– Eik tu žinai kur, – pasakė jis ir nuėjo.

– Gerai jau! – riktelėjo Brinė jam pavymui. – Tai aš viską darysiu viena. Ir man pavyks! Stosiu prieš jus visus!

Nors ir nenoromis Nikas vis dėlto grįžo pas Brinę.

– Tyliau! Ar būtinai nori susilaukti nemalonumų?

Ji nusijuokė kažkokiu kraupiu juoku, lyg būtų išprotėjusi ar tuoj turinti išprotėti.

– Nemalonumų? Niki, tu nieko nežinai, ničnieko. Blogiau ir būti negali, patikėk.

Likusią dienos dalį Nikui atrodė, kad reikia vaikščioti įtraukus galvą į pečius ir nuolatos laukti katastrofos. Bet nieko neatsitiko. Buvo net ramiau negu paprastai. Mokyklą lyg pilkas šydas gaubė nuovargis.

Į anglų kalbos pamoką ponas Votsonas atnešė naujieną.

– Džemio būsena tiek pagerėjo, kad gydytojai artimiausiomis dienomis jį pažadins. Kaip jis jausis atgavęs sąmonę, mes nežinome. Tad kol kas nereikia jo lankyti.