Урсула Познански - Erebas

Ši žinia kuriam laikui pakėlė klasės nuotaiką. Pats Nikas jai liko keistai abejingas, neištartas žodis „invalidumas“ lyg kabliukas buvo per giliai įsikirtęs jo sieloje ir neleido džiaugtis.

Jie pažadina Džemį ir jis sugeba vien tik vapėti. Neatpažįsta manęs. Nekalba. Nepokštauja.

Nikas tol trynė rankomis veidą, kol šis įkaito. Taip niekad nebus. Taškas.

Po pietų sėdėjo namie ir hipnotizavo mobilųjį telefoną. Viktoras sakė, kad atsiųs žinutę. Emilė taip pat. Kodėl abu tyli? Kaip kvaila, kad nesusitarė susitikti šiandien. Iki trečiadienio dar ištisa amžinybė.

Antradienis buvo toks pat pilkas ir nykus kaip pirmadienis; Nikui atrodė, kad laikas sustojo, limpa į daiktą ir byra tik smulkiais gabaliukais. Staiga viskas pasikeitė – prieš pat dvyliktą į jo telefoną atėjo žinutė: Aliarmas! Mums reikia tavo patarimo. Kuo greičiau atkak čionai . Viktoras

Tatai reiškė, kad popietės pamokas teks peržegnoti. „Kuo greičiau“ reiškia – jei gali, tuojau pat; jis dings iš mokyklos dar prieš pietus. Kažin, ar reikia pranešti Emilei? Jis paieškojo jos ir rado pertraukų stoginėje spaudančią telefoną. Nikas ryžosi žaibiškai pasikeisti informacija.

– Ar gavai žinutę iš Viktoro?

– Taip.

– Ar žinai, kas atsitiko?

– Ne.

– Aš važiuosiu tenai. Dabar pat.

– Gerai.

– Tu irgi?

– Dar nežinau. Galbūt.

Duris atidarė Viktoras. Jo veide nebuvo nė ženklo įprasto linksmumo, jis net nepasiūlė Nikui arbatos.

– Išsyk tau kai ką parodysiu. Tikiuosi, neišvirsi iš koto. Gali būti, kad tai netiesa. Bet mudu su Spidžiu nebežinome, ką daryti.

Jie trise susėdo sofų kambaryje, ir Niką tuojau apėmė nuostabūs savaitgalio prisiminimai.

– Kas gi atsitiko?

– Spidis gavo užduotį. Ateinančią naktį jis turi prikabinėti plakatų ant jūsų mokyklos sienų. Mažiausiai dešimt, kuo didesnių.

Kol kas žinia neatrodė itin baisi.

– Na ir? – paklausė Nikas.

– Visa bėda tekstas. Jis yra… Ak, aš nežinau. Geriausiu atveju tai šmeižtas, blogiausiu – kvepia kriminalu.

Spidis padavė Nikui sulankstytą popieriaus lapą.

– Jį aš turiu parašyti plakate. Gerai dar, kad nereikia išpurkšti, – pridūrė prisiversdamas šypsotis.

Nikas išskleidė lapą. Perskaitė ir nieko nesuprato. Perskaitė dar kartą.

– Tai ką? Manai, kad tai tiesa? – paklausė Viktoras.

Ne. O gal? Ko gero. Visko gali būti. Apimtas bejėgiško pykčio Nikas spoksojo į popierių.

Brinė Farnhem sugadino Džemio Kokso dviračio stabdžius .

– Jei toks tekstas atsidurs ant jūsų mokyklos sienų, Brinei Farnhem galas, nesvarbu, ar ji kalta, ar nekalta, – pasakė Viktoras. – Mudu su Spidžiu jau kelias valandas diskutuojame, ką reikėtų daryti. Jei jis neišklijuos plakatų, tikrų tikriausiai išlėks iš žaidimo, tiesa?

Nikas sėdėjo kaip apkvaitęs, jo lūpos buvo tokios nutirpusios, kad neįstengė ištarti „taip“. Brinė. Dėl to ji atrodė tokia sutrikusi. Dėl to pasitraukė iš žaidimo. Jis norėjo, kad nebūtų to sužinojęs. Norėjo, kad Emilė būtų čia, kad jam vienam nereikėtų spręsti.

– Aš duosiu jai žinią. Kad tiktai dar būtų mokykloje. – Nikas išsitraukė telefoną ir parašė žinutę: Paskambink , tai skubu . – Manau, atsilieps, kai tik galės. Ar dabar galėčiau gauti arbatos?

Viktoras šmurkštelėjo į virtuvę.

– Aš, beje, jau įtraukiau Keitę į žaidimą, – pranešė Spidis. – Jai gerai sekasi. Ji tamsioji elfė, kaip pirmiau tu.

Nikas tik šyptelėjo, bet ir tai per jėgą. Dabar negalėjo kalbėtis. Mintys jo galvoje sukosi taip greitai, kad neįstengė jų gaudyti. Jei tai Brinės darbas, ji nusipelnė, kad tie plakatai būtų išklijuoti, be jokios abejonės. Tik ji jau dabar atrodo galinti bet kurią akimirką kuoktelėti. Mokykla septynaukštė, ir Nikui prieš akis staiga šmėstelėjo Brinė, krintanti žemyn.

Neatlikęs užduoties Spidis iškris iš žaidimo. Niko mokykloje liudytojų į valias, bet niekas nieko negalės pranešti apie plakatus. Kvoksas ar Brinė? Brinė ar Kvoksas?

Nikas susiėmė rankomis galvą. Kodėl čia nėra Emilės? Jis nenorėjo vienas būti atsakingas už tai, kas laukia Brinės. Jam buvo jos gaila, bet vos pagalvojęs apie Džemį imdavo jos neapkęsti. Kaip rasti sprendimą?

Su padėklu, apstatytu margais puodeliais ir arbatinuku, grįžo Viktoras.

– Vakar buvo svarbi diena. Apsistojome vienos šventyklos šešėlyje, aplink nuolatos sukosi gauja gnomų, jie mums aiškino, kad turime būti atsargūs, nes esame netoli Ortolano tvirtovės. Paskui iš krūmų staiga pasipylė visokiausi padarai ir puolė mus – orkai, zombiai, milžinai – visas komplektas. Kai kam gan smarkiai kliuvo. – Jis įpylė į puodukus arbatos, ir po visą kambarį pasklido jos kvapas. – Man atrodo, viskas eina į pabaigą. Tik niekaip neperprantu, kas vyksta. Nors pasiusk. Rytoj bandysiu…

Suskambėjo Niko telefonas. Skambino Brinė.

– Sveikas, Nikai! Tu apsigalvojai?

– Ne. – Kodėl staiga burnoje prisirinko tiek seilių? – Kur tu dabar?

– Parke priešais mokyklą.

– Viena?

– Taip.

– Aš kai ką sužinojau, ir turiu su tavimi tai aptarti.

– Ak, gerai. – Ar ji pajuto gresiančią nelaimę jo balse? Ar visiškai nieko neįtaria?

– Tai dėl Džemio. Dabar žinau, kad toji nelaimė nebuvo atsitiktinė. Kažkas sugadino jo dviratį. Sakyk, Brine, ar tai tavo darbas?

Stojo ilga pauzė. Nikas girdėjo, kaip Brinė kvėpuoja.

– Ką? – sušnabždėjo ji pagaliau. – Kodėl… Kodėl aš?

– Pasakyk tiesiai – taip ar ne.

– Ne! Iš kur ištraukei? Aš… ne. – Buvo justi, kad ji svyruoja, ir Nikas pajuto kylantį pyktį, karštą ir nesulaikomą.

– Juk tu meluoji. Aš girdžiu, kad meluoji.

– Ne! Iš kur išvis žinai? Tik nori mane pribaigti, nors aš tau nieko nepadariau.

Nikas susižvalgė su Viktoru – šis atrodė kaip susirūpinęs pliušinis meškiukas.

– Priešingai. Aš noriu tave perspėti. Labai galimas daiktas, kad rytoj visoje mokykloje kabos plakatai, kuriuose bus parašyta, kad kaip tik tu sugadinai Džemiui stabdžius. Kad dėl to jis pakliuvo į avariją.

– Ką? – Dabar Brinė jau kūkčiojo, nors Nikas juto, kaip stengiasi tvardytis. – Bet-gi tai ne-tiesa.

– Deja, tiesa, – pasakė jis ir pats nusistebėjo taip gerai žinąs. – Nagi, klok. Rytoj vis tiek visi sužinos.

– Ne! Tai ne mano darbas! Iš kur… Kodėl tu taip sakai? – Panika jos balse buvo tiršta kaip sirupas.

– Taip sako žaidimas – kam, jeigu ne jam, geriau žinoti? Jis nori, kad visi sužinotų. – Nikas nesijautė pasiekęs pergalę. Nejuto pasitenkinimo nutvėręs už pakarpos žmogų, atsakingą už Džemio būseną, tik užuojautą ir šiokį tokį pasibjaurėjimą.

– Bet aš nenorėjau! – dabar ji šaukte šaukė. – Nebent kad pargriūtų ant nosies, išsinarintų riešą, ne daugiau. Ne daugiau… – Ji nutilo.

Nikas spėjo, kad dabar jai prieš akis iškilo tas pats vaizdas, kaip ir jam: sumaitotas Džemio kūnas kraujo ežere.

– Jis baisingu greičiu lėkė gatve žemyn, aš jam riktelėjau, bet jis negirdėjo ir dar labiau užgulė paminas…

Čia jau mano indėlis į katastrofą, pamanė Nikas.

– Kodėl taip padarei? – kimiai paklausė jis.

– O kaip tu manai? Žygūnas liepė. Apibūdino man dviratį ir pasakė, kaip atjungti stabdžius. Net instrukciją parodė su paveikslais. – Ji trumpai nusijuokė. – Tu net neįsivaizduoji, kiek kartų troškau, kad galėčiau viską atšaukti. Dabar kenčiu vien baimę, dieną ir naktį. Vis sapnuoju, kad jis miršta. O paskui vėl pas mane ateina. – Ji dar kartą nusijuokė plonu, nevaldomu mažos mergaitės juoku, nuo jo Nikui pašiurpo nugara.