Урсула Познански - Erebas

– O jis nenorėjo.

– Iš pradžių norėjo, kalė kaip pamišęs ir, matyt, būtų ganėtinai gerai viską išlaikęs. Bet paskui apsigalvojo. Susipažino su Beke, paukšt ir pamiršo mediciną.

Emilė šnairomis dirstelėjo į Niką.

– Kodėl?

– Bekė kaip tik perėmė tatuiruočių studiją. Ir Finas tuojau užsidegė nauju sumanymu. Baigė kelis kursus, dabar tatuiruoja ir sega žiedus kaip pasaulio čempionas. Tėvas pasakė daugiau su juo niekada nekalbėsiąs.

Emilės veide šmėstelėjo šypsenėlė, bet tuojau išnyko.

– Tai dabar tu tarsi privalai tapti gydytoju?

Ji perprato tėtušį net jo nemačiusi.

– Na taip, jis būtų patenkintas, ir man tai įdomu.

Pagaliau ji visai atgręžė galvą ir pažiūrėjo į jį taip, tarsi būtų norėjusi patikrinti, ar nemeluoja.

– Taigi tu nepyksti ant brolio, kad tenka vykdyti tėvo norus?

Užuot atsakęs Nikas apsigręžė ir nustūmė nuo sprando į šalį savo kasą. – Ne. Aš ant jo visai nepykstu.

Nors beveik niekada nežiūrėdavo, žinojo, kaip atrodo dvi skrendančios varnos, Fino jam ištatuiruotos ant sprando, ten, kur baigiasi plaukai. Ant tatuiruotės kaip lengvą oro dvelktelėjimą pajuto Emilės pirštų galus. Nikas nustėro.

– Kodėl varnos?

– Visų pirma dėl to, kad mudviejų plaukai tokie tamsūs, ir mama mus vadindavo broliais varnais. Dar Finas sako, kad jos neša laimę, ir tai abiem neprošal. Jos taip pat tarsi… antspaudas. Ženklas, kad mudu neatskiriami.

Emilė švelniai atitraukė ranką – didžiam Niko apgailestavimui. Jo kasa vėl nuslydo į įprastą vietą.

– Tavo brolis išmano savo darbą. Varnos labai gražios.

Diegimas lėtai artėjo prie pabaigos. Emilė dar nuėjo į virtuvę atnešti butelio imbierinio limonado ir dvi stiklines. Jai grįžus, ekranas kaip tik užtemo.

– Taip turi būti?

– Aha. Aš irgi iš pradžių maniau, kad kas nors negerai. Luktelėk dar truputį.

Juoduma. Juoduma. Juoduma. Paskui išniro raidės, raudonos ir tvinkčiojančios.

„Įeik.

Arba grįžk atgal.

Čia Erebas.“

– Ką gi, – tarė Emilė ir paspaudė „įeiti“.

Tamsus miškas. Mėnesiena. Proskynos viduryje susigūžęs Bevardis. Atrodė lygiai kaip Niko, tapusio Sarijumi, žaidimo figūra. Žiūrėdamas, kaip Emilė mokosi valdyti Bevardį, Nikas grūmėsi su nauja ilgesio banga.

– Jį vedžioti paprasta, – pasakė ji. – Ar jis dar ką nors moka?

– Taip! Kopti, kautis… viską! Vėliau išmokysiu kitokių gebėjimų derinių, bet kol kas nereikia.

Emilė vedžiojo savo Bevardį po laukymę. Viską kruopščiai apžiūrėjo prieš pasirinkdama žygio kryptį.

– Manau, eisiu ten, kur miškas rečiausias, nebūtina be reikalo apsisunkinti.

Traškėjo šakos, medžių viršūnėse ūžavo vėjas. Jei būtų buvusi Niko valia, jis būtų daug greičiau ginęs Bevardį per tą pirmąjį ruožą, bet stengėsi neparodyti nekantraująs. Emilė ir taip labai gerai tvarkėsi, turint galvoje, kad buvo kompiuterinių žaidimų naujokė. Skirtingai negu Nikas, ji nevaikė Bevardžio taip, kad ištvermės atsarga bemaž išsektų, bet stengėsi tolygiai paskirstyti jo jėgas. Gal dvidešimt minučių paklaidžiojusi Emilė vis dėlto atsigręžė į Niką.

– Ar yra koks tikslas? Ar taip tik bandoma kantrybė?

– Tikslas yra. Kažkur netoliese yra laužas ir tasai, su kuriuo galėsi pasikalbėti.

Andai Nikui apsižvalgyti padėjo medis, Emilei jį atstojo aukšta uola. Bevardis užkopė ant jos, jo ištvermės atsarga truputį sumažėjo. Tačiau tatai kompensavo atsivėręs vaizdas. Aplink plytėjo medžių viršūnių jūra, dešinėje kalva su šviesos taškais, rodančiais, kad ten esama gyvenvietės.

– Va! – sušuko Nikas ir parodė pirštu silpną aukso geltonio švytėjimą tarp medžių. – Tau reikia eiti tenai!

Iš nustebusio, pašaipaus Emilės žvilgsnio suprato, koks atrodo susijaudinęs.

– Na… tenai turėtum eiti. Jeigu tau įdomu.

Artindamasi prie mažojo lauželio Emilė taip pat susidūrė su kliūtimi. Nikui anąsyk reikėjo pereiti tarpeklį, o jai perkopti pylimą – šis nesidavė įveikiamas: kai tik Bevardis į jį įsitverdavo, kad pasikeltų į viršų, tuoj pasipildavo akmenys ir žemės.

– Kas dabar? – paklausė Emilė po penkto nesėkmingo bandymo.

– Tau reikia mokytis įveikti kliūtis. Jų bus dar daugiau. Turi vaizduotis, kad viskas vyksta iš tikrųjų. Ką tada darytum? – Nikas pats sau atrodė kaip sumautas mokytojas, bet norėjo, kad Emilė suprastų, kaip čia viskas įdomu ir tikra.

Emilė greitai susivokė. Ji privertė Bevardį prinešti smulkių uolų nuoskilų, visąlaik stebėdama ištvermės rodyklę, duodama jam truputį kvėptelėti, ir galop jis nesunkiai perkopė pylimą.

Kitapus jo pamatė besiplaikstant laužą. Nikas atpažino ir tamsųjį šešėlį, dunksantį šalia jo. Širdis ėmė greičiau plakti. Dabar daugiau nebepatars Emilei. Tegu pati pamato, ką gali Erebas.

Bevardžiui lėtai priėjus artyn, vyras prie laužo nė nekrustelėjo. Bet ekrano pakraštyje pasirodė sidabru blizgantys žodžiai.

„Būk pasveikintas, Bevardi. Aš tavęs laukiau.“

Nikui jis tada taip nepasakė. Tik pagyrė už greitį ir išradingumą.

Emilė privedė žaidimo figūrą arčiau jo, pabandė žvilgtelėti po juodu gobtuvu. O tada vyras pats pakėlė galvą. Jo siaurą veidą su maža burna Nikas jau buvo beveik pamiršęs; šis vyras vėliau žaidime niekada nebepasirodė.

– Esi smalsus. Tatai gali tau padėti arba pražudyti, Bevardi. Įsidėk į galvą.

Emilė sutrikusi pažvelgė į Niką.

– Ar eisi toliau? – paklausė vyras. – Žinok, su Erebu gali varžytis tik sudaręs su juo sąjungą.

Vis dar nežinodama, ką daryti, Emilė žvilgčiojo tai į Niką, tai į ekraną.

– Jis laukia atsakymo, – pasakė Nikas ir parodė į klaviatūrą.

– Rimtai?

– Taip. Pabandyk, pamatysi.

Emilė uždėjo pirštus ant klavišų, padvejojo ir parašė:

„Ką reiškia sudaryti sąjungą su Erebu“?

Vyras pabaksnojo lazda į laužą. Pažiro žiežirbos, pakilo į orą, užgeso.

– Tai reiškia peržengti ribas, įveikti ribas. Ką paskui reikš, priklausys nuo tavęs.

Emilė atitraukė pirštus nuo klaviatūros ir apstulbusi pažvelgė į Niką.

– Jis man ką tik atsakė. Kaip tai įmanoma?

– Nežinau, – atsakė Nikas. – Tai vienas šio žaidimo ypatumų. – Jis prisivertė nešyptelėti matydamas, kad Emilė tiesiog užsidegė.

Tada pasigirdo švelni melodija, grojama fleitų ir smuikų, labai miela, labai viliojanti. Stebino vien tai, kad Nikas per visą savo buvimą Erebe tokios nebuvo girdėjęs. Nėkart. „Ar jūs man patartumėte sudaryti sąjungą su Erebu? – parašė Emilė. – Ar patartumėte eiti toliau?“

Vyras ilgai ir įdėmiai žvelgė į Emilę.

– Ne.

– Kodėl?

– Nes tamsa pilna klastos ir bedugnių. Iš kai kurių sveikas neišsikapstysi. Kai kurios tave praryja amžiams.

Nikui atrodė, kad Emilė visai pamiršo esant jį greta. Ji spoksojo į to vyro žodžius, jos rankos kabojo virš klaviatūros; pagaliau ji uždavė tą patį klausimą, kurį andai buvo uždavęs Nikas.

– Kas jūs?

Vyras mąsliai pakreipė galvą į šalį, neišleisdamas iš akių Emilės.

– Aš esu Negyvėlis. Ir tiek.

Emilė garsiai įkvėpė oro.

– Jei esate negyvas, tai ką čia veikiate?

– Laukiu ir budžiu. Tu eisi toliau? Ar grįši atgal?

Jo akys žalios, nustatė Nikas, ir tokios tikroviškos, kad gali prisiekti kadaise jas matęs. Gyvo žmogaus veide.

– Einu toliau, – atsakė Emilė. – Jūs to tikėjotės, tiesa?