Урсула Познански - Erebas

Draugę? Studentę?

Nikas pasijuto taip, lyg gerklėje būtų įstrigęs karštas akmuo. Pabandė jį nuvaryti, bet akmuo liko. Jei taip, žygūnui bepigu švaistytis dideliais pažadais.

Tiktai kam ta istorija su Aiša? Kaip priedas Nikui įtikinti? Ar Aiša Erikui buvo tarsi tabletė į arbatą?

Pagalvojęs apie tai prunkštelėjo, ir Džemis tuojau viską suprato savaip.

– Aš žinojau, kad tu apsidžiaugsi. Jos vardas Deinė, ji padeda mums priešintis žaidimui. Rinkti aiškinamąją medžiagą tėvams ir panašiai. Būčiau seniai tau pasakęs, jei būtum kelias minutes pasiklausęs kaip normalus žmogus.

Kritika Nikui dabar buvo kaip druska ant žaizdos.

– Normalus? Kas čia serga persekiojimo manija? Irgi mat pasakė – normalus!

Jie kaip tik buvo priėję metro įėjimą ir Nikas nubėgo laiptais žemyn neatsisveikinęs ir daugiau neatsigręžęs.

Aiškinamąją medžiagą tėvams! Džemiui pasisekė, kad jis tai pasakė Nikui. Aktyvus žaidėjas šia žinia būtų tuojau pašėręs žygūną.

Buvo dešimta vakaro. Nikas gulėjo savo lovoje sunėręs rankas. Dar dvi valandas iššvaistė veltui mėgindamas prisijungti prie žaidimo, dukart nukopijavo kompaktą ir triskart naujai įdiegė. Niekas nė trupučio nepasikeitė.

Jis užmerkė akis. Dabar visi arenoje, kiekviena grupė savo kampe, barbarai, vampyrai, katžmogiai, tamsieji elfai…

Kovotojai tuoj bus išleisti, publika juos sutiks plojimais ir šūksniais, ceremonimeistras iškvies pirmąjį kovotoją. Ir Sarijaus tenai nebus.

Ar Dricelis iškvies į dvikovą Blekspelą? Kas tada laimės? Ar kas nors mirs, kaip Ksohus? Jis to niekada nesužinos, tai tiesiog prakeikimas.

Gaila, kad Nikas nežino, kas buvo Ksohus. Su juo būtų mielai pasikalbėjęs. Jis jautėsi kaip niekad vienišas.

Naktį miegojo blogai. Troško bent jau sapne pabūti Sarijumi, bet kuo labiau stengėsi, tuo labiau miegas traukėsi nuo jo.

22.

Kita diena išaušo puiki ir auksinė, tarsi realusis pasaulis būtų norėjęs suvilioti Niką tomis grožybėmis, kurių gali pasiūlyti ruduo, bet jis jautėsi tik provokuojamas. Niko nuotaiką išties geriau būtų atitikęs rūkas ir lietus, dar labiau tamsa. Bet šiandien po pietų jis pasiskolins iš Fino nešiojamąjį kompiuterį, įdiegs žaidimą ir tada žiūrės. Jei kas, galės pradėti nuo pat pradžių. Šįkart galbūt kaip vampyras. Ar kaip barbaras.

Per visas pamokas Nikas vien snūduriavo. Penktadienis, kokia laimė. Per savaitgalį sukurs savo naująjį charakterį ir prisirinks lygmenų. Mažiausiai keturis, juk jau turi patirties.

Paskutinė pamoka baigėsi, jis ėmė krautis daiktus. Nikas skubėjo. Norėdamas pasiekti Fino studiją turės pervažiuoti visą miestą, tai užtruks. Be to, traukiniuose penktadienį žmonių daugiau negu paprastai.

Aišku, vos jam išėjus iš mokyklos, būtinai turėjo priskresti Džemis.

– Girdėjau, tu iškritai iš žaidimo. Ar tai tiesa?

– Kur girdėjai?

– Nesvarbu.

– O man svarbu.

Nikas matė, kad Džemis džiaugiasi, ir mielai būtų jam užvelėjęs per marmūzę. Aišku, negražu, bet kas su juo pačiu gražiai elgiasi. Ir jei Džemis džiaugiasi, dėl ko Nikas taip graužiasi, tai… tai…

– Pažadėjau niekam nesakyti, iš ko sužinojau. Bet jei tai tiesa, Nikai, aš labai džiaugiuosi. Nė neįsivaizduoji, kaip pasikeitei per pastarąsias savaites. Manau, kad mes geriausi draugai.

Niką tie žodžiai įsiutino kaip bulių raudonas skuduras.

– Kas mes? Kas? Tu visą laiką kišiesi į mano reikalus ir dabar esi patenkintas, netveri džiaugsmu, kad man nepasisekė. Mat kažkas tau pripliauškė nesąmonių.

Džemis, rodos, apstulbo.

– Tu visiškai nesupranti…

– Aš? Kokia nesąmonė! Įsižeidei, kad darau tai, kas tavęs nedomina! Tarsi kada nors būčiau trukdęs prisidėti.

Džemis išblyško.

– Tu kalbi visiškus niekus, Nikai. Aš tik džiaugiuosi, kad išnešei sveiką kailį iš to išties sumauto, pavojingo žaidimo.

– Taip, taip, taip, Džemis viską supranta! Džemis toks protingas. Džemis aukščiau už bet ką, taip? O Nikas per kvailas, kad tai pripažintų! Žinai ką, pabučiuok tu man… Dink iš čia!

Nieko netaręs Džemis apsigręžė ir nuėjo prie savo dviračio.

Nikas palydėjo jį akimis niršdamas, kad negalėjo visko išsakyti, ir kartu įsižeidęs, kad… kad – gerai nežinojo, kodėl. Dėl to, kad Džemis jo nepalaikė?

Jis giliai įkvėpė ir patraukė į metro stotį akies krašteliu stebėdamas Džemį, pažiūrėti irgi gerokai įpykusį. Šiaip ar taip, Džemis tūžmingai užšoko ant dviračio ir nuzvimbė pro Niką gatve žemyn.

Nikas traukė į priešingą pusę ir daugiau nė nežvilgtelėjo į Džemį. Netrukus nuvažiuos pas Finą, pasiims kompiuterį, ir viskas bus gerai. Iš pradžių jis neišgirdo nei smūgio, nei automobilio signalo. Tik kai šalia jo sustojo keli automobiliai ir vienas vairuotojas išlipo, Nikas suprato, kad kažkas negerai. Jis atsigręžė.

Nuo pat sankryžos, esančios už trijų šimtų metrų nuo mokyklos, iki metro stoties, kurią Nikas buvo beveik priėjęs, susidarė grūstis.

– Ten, matyt, atsitiko nelaimė, – pasakė vyras, stovintis šalia automobilio.

Nežinia kaip Nikas iškart viską suprato. Visa jame staiga atšalo kaip ledas. Jis nejučia ėmė bėgti. Krepšys nuslydo nuo peties ir nukrito ant šaligatvio. Jis lėkė lyg tuneliu, matė tik gatvę ir kryžkelę, daugybę tenai stovinčių žmonių.

– …jis išvis nestabdė.

– O juk degė raudona šviesa.

– Kaip baisu.

– Geriau nežiūrėk, Debe.

Bėgdamas nubloškė į šalį kelis žmones, stovinčius autobusų stotelėje. Atsitrenkė petimi į žibinto stulpą, lyg per vatą girdėjo nustebusius balsus, jo paties kvėpavimas stelbė bet kokius garsus, net artėjančias greitosios pagalbos sirenas.

Štai kryžkelė. Štai dviratis. Ir štai, o Viešpatie, štai…

– Džemi!

Kumščiuodamas kiekvieną žmogų jis brovėsi per minią, turėjo prasibrauti, turėjo prieiti prie Džemio, grąžinti į vietą persisukusią jo koją…

– Džemi!

Kiek daug kraujo. Nikas staiga suglebo, susmuko šalia draugo ant kelių. Džemi.

– Pasitrauk, vyruti. Tuoj atvažiuos greitoji.

– Bet… – Niko kvėpavimas virto trūksminga rauda. – Bet…

– Tau dabar nieko negalima daryti. Neliesk jo! Tegu kas nors nuveda tą vaikinuką šalin.

Rankos ant pečių. Nusipurtyti jas. Rankos jį kelia.

Daužytis. Priešintis. Šaukti.

Greitoji pagalba. Mėlyni blyksniai, geltonai švytinčios striukės.

– Silpnai kvėpuoja.

Neštuvai.

– Prašau… prašau neleisti jam numirti.

– Man atrodo, ir šitam reikia pagalbos, jam šokas.

Rankos jam ant pečių. Nusipurtyti.

Kažkas paglostė jam plaukus. Pakelti akis į viršų. Emilė.

Ji padavė atsigerti, ir Nikas nurijo kelis gurkšnius. Emilė sėdėjo šalia jo, jos ranka atitraukdama butelį truputį drebėjo. Jis keliskart bandė Emilę kai ko paklausti, bet iš burnos veržėsi vien rauda.

Nikas susirietė, girdėjo savo inkštimą, jautė Emilės ranką ant pečių. Ji nieko nesakė, tik švelniai glaudė jį prie savęs.

Nedarytų to, jei žinotų tiesą…

Kai Nikas ėmė vėl suvokti, kas aplinkui dedasi, žiopliai buvo jau išsiskirstę. Emilė tebesėdėjo šalia. Sutelkęs visas jėgas jis jai šyptelėjo.

Jautė vien tik savo kaltę. Jis supykino Džemį, todėl tas nesustojo prieš sankryžą. Nikas nekentė savęs.

Jis nenorėjo namo. Mintis, kad reikės sėdėti ir laukti, atrodė siaubinga. Ir čia likti negalėjo. Norėjosi įsibėgėti ir trenkti galvą į sieną.