Урсула Познански - Erebas

Juk pats tuo netiki.

Jis prisiminė, ką prieš dvi dienas pasakė baltaodis gnomas: kad su priešais jie turi elgtis kaip su priešais. Su tais, kurie nori sugriauti Erebo pasaulį. Ar iš tiesų turėjo galvoje, kad juos reikia žudyti?

Nikas pasvėrė buteliuką rankoje. Vienu metu norėjo išpilti jo turinį į klozetą, bet neišdrįso. Gal jam tų piliulių dar prireiks. Turi ką nors sumanyti.

Likusią pamokos dalį jis neramiai kaip šmėkla slankiojo po mokyklą. Nikui reikėjo sumanymo, ne bet kokio, o gero. Tokio, kad leistų tiek Votsonui, tiek Sarijui likti gyviems.

Per kitą pertrauką budėjo Votsonas. Nikas stebėjo jį negalėdamas atitraukti akių nuo chromu blizgančio termoso – mokytojas jį nešiojosi nerūpestingai pasikišęs po pažastimi.

Nikas prie to termoso niekaip neprieis. Tai neįmanoma. Vienintelė išeitis palaukti, kol Votsonas jį kur nors pastatys. Matyt, paliks mokytojų kambaryje, kur visuomet pilna žmonių. Nikas negalės ramiai įžengti ir kam nors įberti tablečių į arbatą.

Iš to nieko neišeis! Jis apčiupinėjo kišenėje buteliuką. Tai nesąžininga. Užduotis neįvykdoma, net jei Nikas numotų ranka į savo sąžinę, net jei…

– Nikai…

Jam iš burnos ištrūko prislopintas šūksnis.

– Eidrianai, tu mane išgąsdinai taip netikėtai pritykinęs.

– Atleisk, gailiuosi.

Neatrodė, kad Eidrianas gailėtųsi. Veikiau buvo ryžtingas, nors ir išblyškęs, vis laižėsi lūpas.

– Ko tau reikia?

– Ar teisybė, kad tame kompakte įrašytas žaidimas? Kompiuterinis žaidimas?

Eidrianas maldaujamai žiūrėjo į jį, bet Nikas jam neatsakė. Ponas Votsonas kaip tik pastatė termosą ant palangės, kad nuramintų dvi susikivirčijusias jaunesnių klasių mergaites. Salė, deja, buvo pilna žmonių, tad Nikas negalėjo paprasčiausiai prieiti ir… Betgi jis to nedarys! Reikia liautis apie tai net galvoti.

– Nikai! Ar tai tiesa?

Nikas atsigręžė, pamatė, kad Eidrianas kramto nykščio nagą, ir staiga neapsakomai įsiuto.

– Kodėl tu nuo manęs neatstoji? Kodėl pats neįsitikini, kas ten yra? Aš tau nieko negaliu ir nenoriu sakyti! Dink iš čia!

Čia pat stovėjo Kolinas, kiek tolėliau Džeromas. Abu atgręžė galvas į juos. Kolino veide šmėstelėjus šypsenėlei, Nikas pasigailėjo savo protrūkio. Nenorėjo, kad Eidrianas paskui nusiristų nuo laiptų.

– Atstok nuo manęs, gerai? – tyliai pasakė jis. – Jei tau įdomu, pats gauk tą kompaktą. Tai nesunku. Priešingu atveju tiesiog pamiršk jį.

– Jeigu tai žaidimas, – sušnabždėjo Eidrianas, – daugiau jo nebežaisk. Aš rimtai. Liaukis, ir viskas.

Nikas nieko nesuprasdamas pažvelgė į jį.

– Gal paaiškinsi savo žodžius?

– Ne. Bet tu paprasčiausiai patikėk. Kiti, deja, nenori, net mano bendraklasiai.

– O kodėl jie turėtų tikėti? – Nikas tuo metu stebėjo poną Votsoną, atsitraukiantį nuo palangės ir pasiimantį termosą. Po velnių! Nikas vėl atsigręžė į Eidrianą.

– Pasakyk gi! Kodėl jie turėtų liautis? Juk tu net nežinai, kas tai yra! Kodėl tad nori atimti malonumą iš kitų?

Malonumą. Jis pasakė „malonumą“.

– Visai nenoriu. Tiktai jaučiu, kad…

– Jauti… – nutraukė jį Nikas. – O dabar duosiu tau gerą patarimą: liaukis kitus nervinęs su savo jausmais. Už tai gali susilaukti tik nemalonumų, be to, skausmingų.

Ką gi, puiku, dabar jis perspėjo Eidrianą, kad nelįstų prie kitų žaidėjų. Jeigu tokios žinios pasklis, jos tikrai nepatiks žygūnui, aišku kaip dukart du. O dar ta bėda su tabletėmis. Jis vis dar nieko gero nesumanęs.

Daugiau netaręs nė žodžio Nikas paliko Eidrianą vieną.

Po valandos jis patraukė į kavos barą. Alkio nėmaž nejuto, bet reikėjo kuo nors užsiimti. Jei vien tik sėdės ir bandys kaip nors perkęsti pietų pertrauką, išeis iš proto.

Erikas vėl buvo mokykloje – Nikas jį pamatė su kitais trimis literatūros klubo nariais. Visi stovėjo kampe ir kažką gyvai aptarinėjo. Jam priėjus arčiau, jie pritilo, bet Nikas aiškiai išgirdo Aišos vardą. Emilės niekur nebuvo nė kvapo.

Užtat pastebėjo poną Votsoną, šis su Džemiu ir kažin kokia stora mergaite stovėjo prie lango priešais biologijos klasę. Nikas atidžiai nužvelgė mokytoją. Votsonas neturėjo termoso, jo nebuvo matyti ir ant palangės.

Nebegalvodamas ką daro, Nikas patraukė link mokytojų kambario. Jis neįvykdys užduoties, aišku, kad ne, bet jam reikia žinoti, ar tai teoriškai įmanoma, kad galėtų žygūnui paaiškinti, kodėl nepasisekė. Jei iš tiesų nepasiseks.

Mokytojų kambario durys buvo praviros. Nikas įkišo pro jas galvą. Prie ilgų U raidės pavidalu sustatytų stalų sėdėjo tiktai du mokytojai – jam įžengus į kambarį, jie net nepakėlė galvų. Vienas taisė sąsiuvinius, kitas skaitė laikraštį ir kramtė sumuštinį. Pono Votsono termoso nebuvo niekur nė ženklo.

Ir nusivylęs, ir palengvėjusia širdimi Nikas apsisuko ant kulno. Reikėjo bent jau dėtis, kad nori įvykdyti užduotį, nes kas nors jį, be abejo, seka ir vėliau viską praneš žygūnui. Antai koridoriumi ką tik praėjo Denas, nors jis net nežvilgtelėjo Niko pusėn, šis neabejojo, kad vien dėl jo atklydo į šį koridorių.

Nikas lėtai parpėdino tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, bet jau už kelių žingsnių jį sustabdė viena mintis. Kur dar mokytojai gali laikyti daiktus? Savo drabužinėje, visiškai teisingai. Ši maža patalpa buvo kaip tik priešais jį, ir Nikas dar prieš pasukdamas durų bumbulą neabejojo tenai rasiąs, ko reikia. Termosą pamatė tuojau pat, lyg tasai kaip magnetas būtų pritraukęs žvilgsnį. Jis kyšojo iš odinio per petį nešiojamo krepšio, kabančio tarp striukių ir paltų.

Nikas žaibiškai įsmuko į drabužinę ir uždarė paskui save duris. Jau vien tai grėsė dideliais nemalonumais, nes mokiniams mokytojų drabužinėje nėra ko veikti. Kita vertus, čia jo niekas ir nepamatys, nei Denas, nei Kolinas, nei Džeromas.

Nikas truputį kilstelėjo termosą iš krepšio. Jis tyliai sukliuksėjo, tad turėjo būti maždaug puspilnis. Nikas atsuko dangtelį, jusdamas širdies tvinksnius net pakaušiu. Mėtų arbata. Buteliukas su tabletėmis kišenėje mygo koją, lyg prašydamasis žodžio.

Galėčiau tai padaryti, pamanė Nikas. Dabar. Tučtuojau.

Ne. Jis ne beprotis! Ką, po velnių, čia išvis veikia?

Skubiau, nei buvo atsukęs, Nikas užsuko termoso dangtelį, megztiniu nušluostė nuo chromuoto paviršiaus pirštų atspaudus ir įkišo atgal į odinį krepšį.

Vis dėlto jis buvo čia. Kas nors tikrai matė, kaip įėjo. Tai svarbiausia.

Ką ir kalbėti, išeiti iš mokytojų rūbinės buvo nelengva – o kas, jeigu atsidurs pono Votsono glėbyje? Vis dėlto niekas prisispyręs nežiūrėjo, kaip Nikas išsmuko į koridorių ir greitai uždarė duris. Tiktai Helena vilkdama kojas kaip tik ėjo pro šalį ir pervėrė jį slėpiningu žvilgsniu.

Po pamokų jis atsikratė buteliuko su tabletėmis šiukšlinėje prie metro stoties ir staiga pasijuto netikėtai gerai. Nikas pasielgė protingai, apgalvojo kiekvieną smulkmeną. Drabužinėje galėjo padaryti absoliučiai viską, niekas negalės įrodyti, kad nepadarė. O dabar ir ponas Votsonas, ir Sarijus liks gyvi. Pastarasis veikiausiai bus jau vienuoliktalygis.

1 Vaistas, gerinantis širdies veiklą, jį vartojant ji plaka lėčiau ir stipriau, kūnas taip pat geriau aprūpinamas krauju.

21.

Tamsos katedra, galvoja Sarijus stovėdamas priešais žygūną. Jie yra milžiniškoje patalpoje su smailiais arkiniais langais, pro juos neįeina šviesa, nors atrodo, kad stiklai švyti blausiomis spalvomis. Tarp langų stovi dvigubai didesnės už Sarijų akmeninės statulos demonų veidais ir angelų sparnais, spoksančios į tuštumą.