Урсула Познански - Erebas

Jis krinta. Sudie riteriams, sudie mėlynajam išgaubtam tiltui. Sudie svajonėms šiąnakt tapti devyntalygiu. Jis net nenutuokia, kas apačioje. Būtų gerai, kad vanduo arba bent jau minkšta žolė. Sarijus įsivaizduoja smailius akmenis ir dyglius. Oras aplink jį švilpia. Jis vis dar nepasiekęs žemės.

Mirė per kvailumą.

Taip neturi būti, tik ne dabar. Ne taip. Ne dėl vienintelio klaidingo žingsnio.

Sarijui nukritus, sužeidimo garsas toks stiprus, kad jis sudejuoja. Akimirką tenori, kad viskas baigtųsi, tuojau pat. Bet spiegimas yra gyvybės ženklas, jis reiškia, kad dar ne viskas baigta. Jam reikia tik palaukti. Ištverti.

Taigi Sarijus laukia stengdamasis kuo mažiau judėti. Netrukus pradeda skaudėti galvą, garsas virsta tikra kančia, jis nustelbia viską, net kovos triukšmą ant tilto. Kodėl kova trunka taip ilgai? Ar ant tilto dar išvis kovojama? Tikriausiai. Vis dėlto daugiau niekas nenukrito, tik jis.

– Nekaip pasirodei, Sarijau.

Pagaliau. Jis dar niekada taip nesidžiaugė, išvydęs geltonas akis.

– Spėju, tau reikia mano pagalbos.

– Taip. Prašau.

– Žinok, man jau nusibodo nuolatos tave gelbėti.

Sarijus tyli. Ką gi jam sakyti? Bet žygūnas, rodos, laukia jo atsakymo, ir Sarijus tikrai nenori, kad jis imtų dar labiau nuobodžiauti.

– Atsiprašau. Man pritrūko vikrumo.

– Kurgi ne. Atleistina, kai kokiam nors antralygiui pritrūksta vikrumo, bet aštuntalygiui tai gėda.

Jis tuojau atims iš manęs vieną lygmenį, liūdnai pamano Sarijus. O gal ir daugiau.

– Iki šiol tu visada galėjai manimi pasikliauti, tiesa?

– Taip.

– O ar galiu aš tavimi pasikliauti, Sarijau? Net jei tau bus sunku.

– Žinoma.

– Gerai. Tada darsyk tau padėsiu. O tu privalai įvykdyti vieną mano užduotį ir šįsyk neapsijuokti.

Sužeidimo garsas nutyla, Sarijus lėtai stojasi. Jis vos nežuvo. Kitąkart suims save į nagą, tai niekada nepasikartos. Po dviejų dienų kovos arenoje, ten turi būti žvalus.

– Aš atliksiu tą užduotį, kad ir sunkią. Susidorosiu.

Žygūnas susimąstęs linkteli.

– Džiugu tai girdėti. Pirma leisk kai ko paklausti. Ar ponas Votsonas yra tavo anglų kalbos mokytojas?

– Taip.

– Sako, jis dažnai nešiojasi termosą. Ar tai tiesa?

Sarijus truputį pagalvoja.

– Taip. Man atrodo, kad jame būna arbata.

– Gerai. Rytoj penkios minutės prieš trečią pamoką nueisi į pirmo aukšto tualetą. Į tą, kur virš kriauklės įskilęs veidrodis. Šiukšlinėje rasi buteliuką. Jo turinį turi supilti į pono Votsono termosą. Kas tame buteliuke, tau neturi rūpėti. Tik reikės mikliai apsisukti – to niekas neturi pastebėti.

Sarijus klausėsi žygūno aiškinimų vis labiau nerimaudamas. Vienu metu jam kilo mintis pabėgti iš čia ir apsimesti, kad nieko negirdėjo. Vis dėlto galima likti vietoje ir palaukti, kol žygūnas atsiims savo žodžius, pasakys nevykusiai pajuokavęs. Bet šis tik sukryžiuoja rankas ant kaulėtos krūtinės.

– Na? Ar viską supratai?

Sarijus pergali save.

– Taip.

– Ar padarysi tai? Užduotis sunki, tad gali tikėtis didelės dovanos. Gausi naują magišką galią ir tris lygmenis. Tada būsi vienuoliktalygis, Sarijau. Toks jau turėsi galimybių patekti į Vidinį Ratą, o aš galėčiau tau nurodyti silpniausią jo narį.

Sarijus giliai atsikvepia. Juk tai tik žaidimas, tiesa? Galbūt žygūnas tik bando jo drąsą, gal tame buteliuke bus pienas. Arba vynuogių cukrus.

– Padarysiu.

– Puiku. Rytoj lauksiu tavo ataskaitos.

Tamsa. Šįsyk ji užeina greit ir palieka Sarijų kaip niekad sutrikusį.

Kurti. Išlaikyti. Griauti.

Visoms šioms užduotims induistai turi atskirą dievybę. Aš su jomis tvarkausi vienas.

Aš sukūriau tai, ko dar niekas nebuvo sukūręs, bet pasaulis to nepaliudys, niekada.

Tada bandžiau išlaikyti, kas sukurta – visomis jėgomis, visa savo valia. Kęsdamas skausmus, kartais ašarodamas, šiaip ar taip, daug ką aukodamas.

Dabar aš griausiu. Kas mane dėl to apkaltins? Jei yra teisingumas, man turi bent tai pavykti.

Mielai būčiau likęs kūrėjas ir džiaugęsis savo kūriniu, puoselėjęs jį, dalijęsis juo su kitais. Bet ir griauti gali būti savaip įdomu. Ypatingą žavesį tam suteikia galutinumas.

20.

Nikas neprisiminė, kada paskutinįsyk taip miegojo kaip praėjusią naktį. Mintyse ir šiaip, ir taip vartaliojo gautą užduotį tai nusiramindamas, tai puldamas į paniką. Šimtus kartų bandė įsivaizduoti būsimos dienos scenarijų. Jis stengėsi parengti veikimo planą, bet galop, kai reikėdavo atkimšti termosą ir supilti į jį nežinomą medžiagą, filmas visada nutrūkdavo.

O dabar atėjo metas veikti. Prieš dvi minutes skambutis pakvietė į trečią pamoką. Nikas smarkiai besidaužančia širdimi nulipo laiptais į pirmą aukštą.

Ta pamoka jam buvo laisva – vienas iš daugelio pranašumų, kai esi šeštoje klasėje. Kiti, šiuo metu taip pat laisvi, patraukė į biblioteką arba bendrąją patalpą. Nikas nemanė, kad kas nors jį seka. Vis dėlto nuolatos dairėsi. Slapčia laukė, kad Denas, Aleksas ar kas kitas tykos su fotoaparatu.

Priešais tualeto duris Nikas sustojo. Norėjosi sprukti iš čia kuo toliau. Dabar nebeišeis.

Tad pirmyn. Reikia atidaryti duris. Jis greitosiomis žvilgtelėjo į įskilusį veidrodį, į išblyškusį veidą su tamsiais ratilais paakiuose.

Į kairę nuo kriauklių stovėjo šiukšlinė. Puspilnė, su panaudotomis popierinėmis nosinėmis, tuščiomis gėrimų skardinėmis, banano žieve, prakąstu sumuštiniu ir keliais suglamžytais sąsiuvinio lapais.

Nikas pirštų galais nustūmė popierius į šalį. Tuščia. Po pirmomis gėrimų skardinėmis taip pat nieko nebuvo.

Pasirausė giliau, nes nieko kito neliko. Rado dar daugiau suglamžyto popieriaus. Nevykusį piešinį, vaizduojantį nuogą merginą. Nikas įkišo ranką dar giliau. Jei ir ten nieko neras, paims šiukšlinę, apvers ir rausis tame šlamšte kaip kiaulė. Arba – geriausia mintis iš visų – pasakys žygūnui, kad šiukšlinėje jokio buteliuko nebuvo. Ši viltis pasirodė esanti bergždžia – kai tik tada Nikas pamatė mažą dėžutę su mėlynais ir baltais dryžiais. „Digotonas1, 50 tabl., 0,2 mg“, – perskaitė jis. Pakėlęs dėžutę pajuto, kad ji netuščia, – po velnių!

Jis užsidarė paskutinėje kabinoje ir atplėšė pakuotę. Pasirodė rudas buteliukas, jame buvo gal du trečdaliai baltų tablečių.

Nikas atkimšo buteliuką, pauostė jo turinį, nieko ypatinga nepastebėjo. Tabletės atrodė nekaltai, buvo mažos ir blyškios, su grioveliu per vidurį.

Jis prisiminė žygūno žodžius – negalima domėtis, kas yra buteliuke, – bet pakuotės lapelis neprasprūdo pro akis.

Veiklioji tų mažų baltų piliulių medžiaga buvo ß-acetildigoksinas, pasak aprašo, stiprinantis širdį.

Kol kas nieko įtartina. Nikas apvertė lapelį ir surado, kas rašoma apie šalutinį poveikį.

Perspėjimas: medikamentų, į kurių sudėtį įeina širdį veikiantys glikozidai, poveikis dėl mineralinių medžiagų kiekio sutrikimų arba sąveikos su kitais medikamentais gali būti per staigus ir per stiprus. Jų perdozavimas pavojingas gyvybei! Jei šie vaistai sukelia pykinimą, vėmulį, regos sutrikimus, haliucinacijas ar širdies ritmo sutrikimus, reikia tuojau kreiptis į gydytoją.

Perdozavimas pavojingas gyvybei! Nikas matė pakuotės lapelį virpant savo rankoje. Ten parašyta, kad tie vaistai gali per greitai ir per stipriai suveikti, – kas bus, jei jis visą buteliuką supils į Votsono termosą? Tada gal net vieno gurkšnio užteks, kad mokytojas nusinuodytų?

Nikas užsimerkęs atsirėmė į tualeto sieną. Jis negali to daryti. Jis nieko nenužudys. Paprašys žygūno skirti kitą užduotį, – pavyzdžiui, vėl ką nors nufotografuoti. O ši yra išties beprotiška. Gal čia kokia programavimo klaida, ir žygūnas tik apsidžiaugs, jei Nikas atkreips į ją dėmesį.