Урсула Познански - Erebas

Sarijus nejučia vaizduojasi išprotėjusį sodininką, kaip šis kvailai kikendamas sodina tuos keistus augalus pilkoje akmenuotoje dirvoje.

Kalbėdamas su žygūnu Sarijus pasiryžęs neminėti pono Votsono, jei tik nebus verčiamas. Jis bando kreipti kalbą kitur. Į pozityvius dalykus, kurių nesupranta.

– Man atrodo, kad Emilė Karver ima domėtis Erebu. Iki šiol juo nesižavėjo, o šiandien davė suprasti ėmusi manyti kitaip.

– Aha. Gerai, Sarijau. Šiandien užteks, dabar jau eik. Žinok, artinamės prie Ortolano tvirtovės. Turime būti labai atsargūs. Jei eisi pagal gyvatvorę į vakarus, atsidursi priešais paminklą. Galima sakyti, monumentą.

Jis sukikena, ir Sarijui nugara nueina pagaugais.

– Tenai rasi savo draugų – o gal ir kelis priešus, kuriuos reikės nugalėti. Sėkmės.

Gyvatvorė švyti tamsoje – kaip praktiška. Ji nosies tiesumu veda tolyn. Akimirką Sarijui atrodo, kad joje kaip dėlionės paveiksle galima kai ką įžiūrėti. Tiesą, slypinčią už to, kas yra paviršiuje. Šis įspūdis išnyksta taip pat greitai, kaip buvo kilęs.

Kelias Sarijui atrodo ilgas, bet, matyt, teisingas – švytinti gyvatvorė neleidžia suabejoti.

Tolumoje jis pamato kažką milžiniška, tikriausiai paminklą. Tiktai judantį. Priėjęs arčiau, Sarijus supranta, kas tai yra – ogi žinoma senovės graikų skulptūra: vyras (jo vardo Sarijus neprisimena) ir du jo sūnūs, smaugiami didžiulių jūrų gyvačių. Viršuje, ant paminklo pjedestalo, trys akmeniniai vyrai grumiasi dėl savo gyvybės, o gyvatės vejasi apie kiekvieno jų kūną.

Pjedestalą apsupęs būrelis karių. Tarp jų yra Dricelis, lordas Nikas, Fenielė, Sapujapas. Truputį atokiau stovintys Lelantas, Beroksaras ir Nureksas laukia, kas bus.

Sarijus atsistoja šalia Sapujapo ir kartu su kitais stebi slogų spektaklį, vykstantį jiems virš galvos. Norėtų paklausti Sapujapą, ką išvis tai reiškia, bet dega tiktai mažas lauželis –per toli nuo jų, kad galėtum pasikalbėti. Vis dėlto jis bent kiek apšviečia nerimstančią skulptūrą.

Galbūt jų užduotis nudobti tas gyvates? Bet kaip Sarijui užsiropšti ant pjedestalo? Kiti irgi nebando ropštis, bent kol kas.

Akmeninių figūrų judesiai savotiškai hipnotizuoja. Sarijui atrodo, kad, gyvatėms tvirčiau apsivejant tų trijų vyrų kūnus, jam pačiam ima trūkti oro.

Pasirodo gnomas balta kaip sniegas oda. Vienas žygūno pasiuntinių.

– Puikus vaizdas, ką? – taria jis ir iššiepia dantis. – Ar suprantate, ką tai reiškia?

Niekas neatsiliepia. Ar čia mįslė? Ar už jos įminimą laukia dovana?

– Ne, jūs nieko nesuprantate. Taip mano ir manasis šeimininkas. Tad dinkit iš čia, bėkit į mišką galabyti orkų. Kas man atneš tris jų galvas, bus atlygintas.

Džiaugdamasis, kad nebereikės stebėti to šiurpaus spektaklio, Sarijus pasipusto padus. Kaip nesyk buvo, pasigirsta nuostabi muzika, ji byloja, kad jis yra nenugalimas.

Trys orkų galvos tėra vaikų žaidimas.

19.

Bumpt! Kamuolys atsitrenkė į lentą per trisdešimt centimetrų nuo krepšio. Betanis ėmė keiktis, Nikas spyrė į sieną. Mėšlas, viskas mėšlas. Jis nebeturėjo jokio noro beprasmiškai strikinėti šioje dvokiančioje sporto salėje, jis norėjo namo – reikėjo pasistengti, kad Sarijaus reikalai pagaliau vėl imtų gerėti.

Pastarosios keturios dienos buvo kupinos nusivylimų. Teko kovoti su devyngalviu slibinu, su nuodingomis milžiniškomis dilgėlėmis, o vakar su neįtikimai gyvais skeletais tamsių tamsiausiame kapų rūsyje. Visas kovas Sarijus gan neblogai atlaikė, bet pernelyg nepasižymėjo. Tebebuvo aštuntalygis. Kad ir kaip stengėsi, tegavo truputį aukso, gydomųjų gėrimų ir naujas pirštines. Ir nė vienos žygūno užduoties. Jokios progos pasižymėti.

Nikas pasivijo Džeromą, atėmė iš jo kamuolį ir nusivedė per aikštelę. Prisitaikė. Metė. Bumpt! Ir vėl pro šalį.

– Ar man kilstelėti tave prie krepšio, Danmorai, o gal tau reikia tramplino? – užbaubė Betanis.

Ne. Jam reikia naujo kardo ir didesnių gebėjimų. Kovos arenoje vis artėja, kiti vis stiprėja, o Sarijus trypčioja vietoje. Kad žygūnas bent suteiktų galimybę, duotų užduotį, ir Sarijus galėtų parodyti, ko vertas.

Džeromas sugriebė kamuolį ir ilgais žingsniais pralėkė pro Niką. Šis beveik nevalingai pasvarstė, kas jis galėtų būti žaidime. Lelantas? Nureksas? Dricelis? Stipresnis už Sarijų? Silpnesnis?

– Užmigai, Danmorai? – suriko Betanis. – Gal nori dvidešimties pritūpimų, kad atsibustum?

Nikas apsidžiaugė, kai treniruotė baigėsi. Namo. Ten, tiesa, laukia anglų kalbos rašinys, bet tai smulkmena. Kam tada internetas? Atbarškins du puslapius, ir baigta. Tada viską pakreips kita linkme, pagaliau baigs tą nesėkmių ruožą. Šiąnakt, nujaučia, tai turi pavykti.

Tamsa slegia žemę, lyg turėtų masę ir svorį. Kariai bėga. Skuba. Jiems reikia užimti tiltą, toks gnomo įsakymas. Kelias, kuriuo bėgama, tamsiai mėlynas, spalva panaši į gilų vandenį.

Sarijus bando paspartinti žingsnį ir aplenkia tris savo bendražygius: Dricelį, Nureksą ir Arvenos Vaiką. Greta jo bėga lordas Nikas, juodviem įkandin Sapujapas, Gegnaras ir Lelantas. Pačiame gale keli naujokai – Sarijus nebando įsiminti jų vardų. Jie yra pirmo ir antro lygmens, tad arenoje nebus pavojingi.

Dabar pajunta, kad tikslas jau netoli. Sarijus įsitempęs, bet ta įtampa maloni, kupina smalsos ir kraujo troškimo. Kas bus tie priešai, iš kurių reikės atimti tiltą, – orkai, skorpionai, vorai? Jam vis tiek. Šįkart kausis taip puikiai, kad žygūnui teks jį apdovanoti. Iki kovų arenoje likusios trys dienos. Tada Sarijus turi tapti mažiausiai dešimtalygiu.

Bėgti jam jau seniai nesunku. Probėgšmais prisimena, kaip turėdavo po kiekvienos kalvos stabtelėti ir pailsėti. Dabar gali visu greičiu lėkti į kalną ir žemyn nejausdamas nė mažiausio nuovargio. Puiku turėti jėgų. Puiku būti aukštesnio lygmens.

Priešais jį plyti nedidelė tolygi pakiluma. Pernelyg tolygi, kad būtų natūralios kilmės. Sarijus atidžiau apsidairo ir pamato, kad kelias atsiskyręs nuo žemės ir išlinkęs kaip mėlyna vandens spalvos vaivorykštė tamsoje. Taigi tiltas.

Priekyje metalas daužosi į metalą. Ten jau kovojama. Sarijus išsitraukia kardą ir pamato, kad taip pat padaro ir lordas Nikas. Kad bent matytų priešą, bet gali įžiūrėti vien kelis milžiniškus siluetus. Bam! Panašu į varpo dūžį. Kažkas nukrinta nuo tilto. Daiktas? Karys?

Kovos garsai sustiprėja, ir dangaus fone išryškėja blizgančios figūros: milžiniški sidabro spalvos šarvais apsitaisę riteriai, ginantys tiltą.

Sarijaus entuziazmas išgaruoja. Kaip juos nugalėti? Jis sumažina greitį ir pamato, kad Dricelis išvengia aukšto kaip medis riterio kardo smūgio, ima trypčioti priešais jį, bet pats negali pataikyti. Nureksui sekasi ne ką geriau.

Čia reikia kokios nors išmonės, pamano Sarijus. Būtina ieškoti silpnos vietos, ko nors tokio. Kai prieisiu arčiau, pamatysiu.

Lordas Nikas prabėga pro jį, puola pirmą pasitaikiusį šarvuotą milžiną, smogia jam kardu per kelius. Riteris net nevirpteli, ir lordui Nikui tenka iš visų jėgų gintis, kad nebūtų perkirstas perpus.

Galėčiau pamėginti prasiveržti pro juos. Įsakyta užimti tiltą, o ne nugalėti riterius.

Iš arti priešininkai atrodo aukšti kaip bokštai. Jų judesiai byloja apie didžiulę jėgą, bet nėra labai greiti. Sarijus prabėga pro pirmąjį, pro antrąjį. Trečiasis bando jį sulaikyti, iš viršaus smogia kardu. Sarijus išsisuka, atsiduria prie pat tilto krašto, atsargiai. Bam! Riteris žengia prie jo, duria, ir milžiniškas kardas kliudo Sarijų – truputį, vos vos. Nesužeidžia, tik išmuša iš pusiausvyros. Sarijus supranta neišsilaikysiąs. Nėra į ką įsitverti, nei turėklų, nei sienelės.