Урсула Познански - Erebas

– Gal tau panešti krepšį? – pasisiūlė Nikas, bet Gregas tik numojo ranka.

– Ne. Nereikia. Nieko baisaus. Iki.

Nikas palydėjo jį akimis ir pasistengė atsikratyti minties, neinančios iš galvos nuo tada, kai pamatė Gregą.

Nesąmonė. Gregas juk pats sako, kad suklupo. Tarsi Nikui taip nebūtų buvę. Andai susidūręs per krepšinį su kitu žaidėju dvi savaites vaikščiojo sutvarstytais šonkauliais. Tai va. Visko pasitaiko.

– Nikai!

Jį pašaukė Emilė, ji buvo viena. Šalimais nei Eriko, nei Džemio ir netgi Eidriano.

– Sveika, Emile. Atsiprašau, kad neatsakiau į tavo žinutę.

– Nieko tokio. Ji nebuvo svarbi. – Ji šyptelėjo.

– Kas tasai Viktoras, apie kurį rašei?

– Irgi nesvarbu. Ar galiu tavęs kai ko paklausti?

– Aišku.

– Paėjėkime štai ten. – Ji parodė galva į laiptinę, kur juodu galėjo netrukdomi pasikalbėti.

Nikas nusekė įkandin. Pajuto į nugarą įremtą Brinės žvilgsnį, atsigręžęs jai šyptelėjo ir mintyse už tai išvadino save bailiu.

– Kaip manai, – be įžangų paklausė Emilė, – ar tiesa, ką Aiša pasakoja apie Eriką?

Ji žino, pamanė Nikas ir pasijuto raustąs. Ji žino apie mano norų kristalą.

Vis dėlto Emilės akyse jis neįžvelgė nė trupučio priekaišto, tik nuoširdų norą sužinoti jo nuomonę. Nikas skėstelėjo rankomis rodydamas, kad nieko nenutuokia.

– Nežinau. Gali būti. Noriu pasakyti, kad gerai jo nepažįstu… taigi… aš… – Nuo jos įdėmaus žvilgsnio jis ėmė mikčioti.

– Pažinojimas visuomet reliatyvus, – atėjo jam į pagalbą Emilė. – Žinai, nuo vakar svarstau, ar Aišos žodžiuose vis dėlto nesama tiesos. Iš pradžių man viskas atrodė didžiausias absurdas, bet kas žino.

Nikas pasijuto it gavęs per galvą.

– Tu tiki Aiša?

– Ne. Galbūt. Nežinau. Žmonės padaro nesuvokiamų dalykų. To, ko iš jų niekada nesitikėtum.

Pataikė kaip pirštu į dangų. Niko veidas iškaito, dabar jis, matyt, atrodė raudonas kaip burokas.

Vis dėlto ji žino.

Jei Emilė pastebėjo jo sutrikimą, tai labai sumaniai nuslėpė. Ji susimąsčiusi žvelgė į drabužines – ten stovėjo Brinė ir nenuleido nuo jųdviejų akių.

– Aš irgi gerai nepažįstu Eriko. Mudu abu mėgstame anglų literatūrą ir paprastai apie ją kalbame. Jis labai protingas, ir man tai patinka. Tiesą sakant, pernelyg protingas, kad taip pasielgtų, bet dabar, kai atsirado liudytojas, atseit matęs…

– Kas jis?

Emilė gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Ponas Votsonas rytą taip sakė Džemiui. Džemis netveria pykčiu. Jis mano, kad čia sąmokslas.

– Būtų neblogai, jei Aiša turėtų liudytoją. – Nikas užmerkė akis. – Kodėl man visa tai pasakoji?

Emilė nudelbė žvilgsnį į grindis.

– Ko tada sekmadienį norėjai, kai man skambinai?

Nikas nejučia šyptelėjo. Aš norėjau tau padovanoti pasaulį, pamanė jis. Keistą, neįtikimą, jaudinantį pasaulį. Įdomų. Mistišką. Baisų. Slogų. Visokį iškart.

– Tikriausiai įsivaizduoji, tiesa? Aš norėjau ne Eidriano numerio, o…

– Aišku. – Ji linktelėjo. – Buvau truputį šaltoka, žinau, bet aš nenusiteikusi prieš tave. Šiandien, matyt, reaguočiau kitaip. Matai, jeigu tau tas dalykas patinka, jame turi būti kas nors gera. – Ji darsyk jam šyptelėjo ir nuėjo.

Nikas apstulbęs palydėjo ją akimis. Jei šitaip veikia norų kristalas, jam išties baisu. Tai neįmanoma. Ir dar: Emilė ir Erebas? Kas per staigmena? Jis persibraukė ranka per galvą stebėdamasis, kad ši mintis jam taip menkai patinka. Juk pats to norėjo! Emilės-katės arba Emilės-elfės, gal net Emilės-vampyrės greta savęs. Bet nukopijavo žaidimą Henriui Skotui ir dabar negalėtų jo pasiūlyti Emilei, net jeigu ši ir norėtų.

– Kaip gražu flirtuoti su Emile, kai šalia stoviu aš! – Už jo išdygo įsisprendusi į šonus Brinė. Jos balsas iš pykčio buvo pasidaręs nemaloniai spigus.

– Ką sakai?

– Ar tau mūsų pasimatymas nieko nereiškia?

– Bet… aš… – Po velnių, jis vėl mikčioja.

– Manai, kad gali burkuoti kasdien su vis kita? Manai, aš bejausmė?

– Aš neburkavau su Emile! – pasipiktino Nikas. – Tiktai kalbėjausi!

– O aš lieku nuošalėje? Manai, kad nematau, kaip tu į ją spoksai? – Brinė teatro scenos vertu judesiu atmetė ant pečių plaukus. – Nikai, tu mane labai nuvylei!

Ir nuėjo. Jis pasitrynė akis ir atsiduso. Kaip koks idiotas išties teisinosi, kad kalbėjo su Emile.

Kaip vėliau pasirodė, tai buvo keistų pokalbių diena. Per vieną laisvą pamoką prie Niko priėjo ponas Votsonas ir pasikvietė šnektelėti į tuščią klasę; Nikui iškart ėmė daužytis širdis.

Pistoletas. Jis žino, kad aš turiu kažką bendra su pistoletu.

– Norėčiau pasikalbėti, nes laikau tave protingu vaikinu, – pareiškė ponas Votsonas. Jis pastatė savo termosą ant stalo ir susimąstęs pažvelgė pro langą. – Tik manau, kad esi į kažką įsipainiojęs, ir tas kažkas tau kenkia.

Tuojau ims kalbėti apie ginklą.

– Dabar jau žinau, kad nemaža mūsų mokyklos mokinių žaidžia Erebą, kompiuterinį žaidimą. Tikiuosi, kad tu mane suprasi. Aš nenusiteikęs prieš kompiuterinius žaidimus. Savo klasei net esu uždavęs rašinį „Pasaulio karų“ tema. Bet čia kas kita. Šis žaidimas pavojingas, ir aš turiu prieš jį ko nors imtis.

Nikas tylėdamas žiūrėjo į jį. Kolinas, Rašidas ir keli kiti tikrai pastebėjo, kad ponas Votsonas jį nusivedė. Tad jis negalės to nuslėpti nuo žygūno.

– Norėčiau, kad man padėtum, Nikai. Būsiu visiškai atviras: iki šiol mano kova nebuvo labai sėkminga. Keli iškritę mokiniai man kai ką pasakė. Bet jų kompiuteriuose žaidimo nebėra. Manau, policijos specialistai pasiektų daugiau, bet aš galiu kreiptis į policiją tik tada, kai kas nors atsitiks. – Jis atsiduso. – Ir labai bijau, kad atsitiks. Tu nebijai?

Nikas išleido neaiškų garsą, nei šnopštimą, nei kosulį.

– O kas gali atsitikti? – tarė jis, nes ponas Votsonas laukė atsakymo.

– Nežinau. Tai tu man pasakyk.

– Na, aš irgi nežinau.

Ponas Votsonas griežtai jį nužvelgė.

– Man atrodo, kad tai, kas atsitiko Erikui, gan rimta. Tu, aišku, gali sakyti, kad jis pats kaltas, kam lindo prie Aišos. Vis dėlto Aiša nenori eiti į policiją. Nieku gyvu. Keista, ką?

Nikas vėl gūžtelėjo pečiais, šįkart labiau sutrikęs.

– Galbūt jai nemalonu, tai man būtų puikiai suprantama. Tai jos reikalas.

– Taip. Žinoma. Kiekvienam rūpi tik savi reikalai, tiesa? Išskyrus tavo draugą Džemį, pasiryžusį imtis to dalyko. Pastebėjai?

– Ar galiu dabar eiti? Mat nežinau, kuo galėčiau jums padėti.

Ponas Votsonas liūdnai linktelėjo galvą.

– Gali bet kada pas mane ateiti, jei reikės pagalbos, supratai? Tu ir kiti.

Nikas išėjo iš klasės. Gal kiek per skubiai, kad atrodytų kietas ir tvirtas, pats tai suprato. Bet tai nesvarbu. Svarbiausia, kad ponas Votsonas neužsiminė apie pistoletą.

– Ar turi man naujienų?

Sarijus stovi priešais žygūną visiškai nežinomoje vietoje. Čia jis dar niekad nėra buvęs. Tai kalva, ant kurios puikuojasi apgriuvęs bokštas. Bokšto trauka Sarijui kelia nerimą. Iš bokšto gali spręsti apie didumą pilies, kuriai jis anksčiau priklausė, kartu jis atrodo taip, lyg galėtų bet kurią akimirką sugriūti. Į kairę nuo bokšto skurdžia žeme driekiasi keista gyvatvorė, per visą ilgį padalyta į dvi dalis – žalią ir geltoną. Geltoną spalvą teikia piltuvėlio pavidalo žiedai, kairėje pusėje neįtikimai tankiai aplipę gyvatvorę; dešinėje jų visiškai nėra.