Урсула Познански - Erebas

17.

Buvo be kelių minučių penkios, kai Nikas išlipo Dominikonų stotyje ir patraukė Naujojo Tilto gatve.

Daugiaaukštis garažas Ladgeit Hile – jį rasti turėtų būti nesunku. Kas kita įsmukti nepastebėtam. Jis kiek įmanydamas išsitiesė ir paskambino raktais, lyg ieškotų automobilio raktelio. Pasirodo, be reikalo baiminosi. Kai įėjo į garažą, jo niekas nesustabdė, Nikas net nebuvo tikras, ar savo būdelėje skaitantis laikraštį sargas išvis jį pastebėjo.

Jis išsitraukė iš kišenės raštelį. LP60HNR – toks buvo numeris automobilio, kurį jam reikėjo surasti.

„Jeigu nerasi, – pasakė žygūnas, – ateisi darsyk. Ir tol kasdien vaikščiosi nuo penktos iki šeštos valandos, kol įvykdysi užduotį.“

Nikui pasisekė jau antrame aukšte. Jis nužvelgė automobilį ir švilptelėjo pro dantis. Numeris LP60HNR priklausė sidabriškai pilkam jaguarui, šis iš kitų automobilių išsiskyrė jau vien tuo, kad blizgėjo kaip karūnos deimantas. Ir buvo švarutėlis.

Nikas išsitraukė aparatą ir keliskart jį nufotografavo. Žinojo, kad to neužteks, bet pradžia buvo padaryta.

Dabar jam reikėjo vietos pasislėpti, kad matytų automobilį, o pats būtų nematomas. Geriausia, ką rado, buvo tarpas nuo seno fordo iki garažo sienos. Jeigu atsiguls ten ant grindų, jei niekas prisikišęs nežiūrės, Nikas bus, galima sakyti, nematomas. Jis išjungė aparato blykstę ir visiškai atvėrė diafragmą. Tada patogiai įsitaisė, kiek įmanoma ant šaltų garažo grindų. Penkios valandos dvylika minučių. Dabar reikia ramiai laukti.

Staiga suskambo jo mobilusis telefonas, jis garsiai paskelbė, kad atėjo trumpoji žinutė, ir Nikui vos nesustojo širdis. Jis nebuvo išjungęs garso – na ir mulkis!

Nepatogiai gulėdamas, įsispraudęs tarp automobilio ir sienos Nikas vos galėjo pasiekti kelnių kišenę. Kai pagaliau ištraukė telefoną ir pamatė, kas atsiuntė tą žinutę, širdis vėl ėmė daužytis: Emilė.

Sveikas, Nikai! Norėčiau su tavimi susitikti ir ta proga kai ką tau pristatyti. Jo vardas Viktoras, ko gero, jis mums visiems galėtų padėti. Atsiliepk. Emilė

Viktoras – tas vardas Nikui nieko nesakė. Tegu taip ir lieka. Bet ką reiškia, kad jis galėtų „mums visiems“ padėti? Galbūt Emilei visų pirma rūpi padėti Erikui, įklimpusiam iki ausų? Tačiau ji nori susitikti su Niku. Emilė. Jam vis vien, dėl ko, svarbiausia, kad nori susitikti.

Kaukšt! Trinktelėjo durys. Ėmė artėti žingsniai.

Nikas sulaikė kvapą ir pabandė įsispausti į betonines grindis. Aparatą laikė nutaikęs į jaguarą, kad galėtų iškart nuspausti mygtuką, vos tik pasirodys automobilio savininkas. Pamatė kojas, apmautas juodomis kelnėmis, jos praėjo pro jaguarą ir vis artėjo. Sargas, pastebėjęs jį per vaizdo kamerą? Apsaugok, Dieve! Ir kad nebūtų vairuotojas to fordo, už kurio Nikas slepiasi.

Kai tasai vyras praėjo, net nesiteikęs žvilgtelėti į jo pusę, Nikas su palengvėjimu atsikvėpė. Netrukus išvažiavimo pusėn nuburzgė raudona mazda. Vėl įsivyravo tyla.

Praėjo tik penkios minutės. Nikas, kiek įmanoma, pakeitė kūno padėtį ir atsargiai padėjo fotoaparatą ant grindų. Vėl ėmė artėti žingsniai, bet jie nutilo toli nuo Niko. Trinktelėjo automobilio durelės, įsijungė variklis.

Dar po penkių minučių jam ėmė tirpti dešinė koja. Nikas bandė nekreipti dėmesio ir susitelkti vien į garažo garsus. Į prislopintą gatvės triukšmą lauke. Vėl atsidarė ir užsidarė metalinės durys. Nusijuokė moteris, vyriškas balsas jai pritarė. Betoninėmis grindimis ėmė kaukšėti aukštakulniai batai. Už kelių metrų nuo Niko čekštelėjo nuotoliniu pulteliu atidaromos automobilio durys. Įsijungė jaguaro šviesos.

Niko širdis ėmė tankiau plakti. Jis pakėlė fotoaparatą ir nutaikė į automobilį. Artinosi vyras ir moteris. Įėjo į kadrą. Vyras atrodė susinervinęs, visas nuo to net garavo kaip lokomotyvo katilas.

Spragt!

Moteris galėjo būti ir popietės serialo žvaigždė. Blyksintys auskarai, kailinukai, smeigtukais susegti plaukai. Vyras atrodė aukštas, tamsiaplaukis, jau pražilusiais smilkiniais. Su kostiumu ir kaklaraiščiu. Galbūt gydytojas. Arba advokatas.

Spragt!

Vyras atidarė automobilio dureles ir padėjo krepšį ant užpakalinės sėdynės.

Spragt! Spragt!

– Kitąsyk eisime į Refettorio , – tarė moteris. – Vivjena sako, ten nuostabi aviena.

– Gerai, brangioji.

Spragt!

Vyras staiga nutilo ir apsidairė. Gal išgirdo fotoaparato garsą? Nikas pabandė susilieti su slėptuvės tamsa.

– Kas tau, mielasis?

– Nieko. – Vyras persibraukė ranka plaukus. – Visiškai nieko. Aš, matyt, apsirikau. Pastaruoju metu…

Nikas daugiau neišgirdo, nes vyras įlipo į automobilį ir uždarė dureles. Tada papurtė galvą ir bejėgiškai gūžtelėjo pečiais, paskui įjungė variklį. Po pusės minutės jaguaras paliko garažą.

Pavyko! Nikas prispaudė fotoaparatą prie krūtinės. Dabar reikėjo dingti iš čia, kuo greičiau. Ne, pirmiau patikrins, ko vertos nuotraukos.

Nelabai ryškios, teisybė, ir gan grūdėtos, bet geresnių be blykstės nepadarysi. Šiaip ar taip, viską galima įžvelgti. Moterį, vyrą, automobilio numerį. Dvylika pakenčiamų nuotraukų.

Sausakimšame metro traukinyje Nikas išsitraukė iš kelnių kišenės mobilųjį telefoną ir darsyk perskaitė Emilės žinutę. „Viktoras. Mums visiems padėti.“ Neatrodo, kad kviestų į pasimatymą. Panašiau į tai, lyg ji norėtų padėti Erikui išsikapanoti. Nikas ėmė rašyti atsakymą, bet šis pasirodė jam kvailas, todėl ištrynė ir užmerkė akis.

Jei iškils aikštėn, kad jis turi ką nors bendra su ta cigarų dėžute, tai pasieks ir Emilę. Niekas netikės, kad Nikas nežinojo, kas jon įdėta. Laikraščiai parašys apie iš anksto suplanuotas žudynes mokykloje, kurioms laiku užbėgta už akių. Ar panašiai. Tėvas jį užmuš.

Jis atsimerkė ir ėmė žiūrėti į pavargusius aplink stovinčių žmonių veidus. Visi jie pamatys laikraštyje jo nuotrauką.

Emilė irgi ją pamatys. Jis darsyk parašė jai žinutę, bet vėl neišsiuntęs ištrynė. Kas, jei tasai Viktoras iš policijos?

Nikas užmerkė akis. Reikia būti atsargiam, kad Erebas išliktų jam palankus.

– Nuotraukas gavau, – sako žygūnas. Jis sėdi ant uolos pelkės pakraštyje ištiesęs ilgas kojas ir atrodo patenkintas.

Sarijus atsipalaiduoja. Išsiųsti fotografijas į nurodytą serverį buvo nelengva, net dukart nutrūko ryšys.

– Ar tu jau vakarieniavai?

– Taip.

Nuo kada žygūną tai domina?

– Ar pasikalbėjai su savo tėvais? Sudarei linksmą, normalų įspūdį?

– Manau, kad taip. Plepėjau kaip užsuktas, kad tik nepaklaustų apie mano namų darbus.

– Gerai. Mes turime būti atsargūs. Už Erebo ribų sklinda pernelyg daug kalbų. Mūsų priešai telkiasi. Reikia nesuteikti jiems progos mus pulti. Todėl norėčiau, kad tu kasdien vaikščiotum į mokyklą ir nekristum į akis. Niekam neduok pagrindo tave įtarti.

– Suprantu.

– Dabar tu aštuonlygis. Aš padidinsiu tavo ištvermę ir ugnies galią. Kol nenuėjai, pasakyk man: ar tavo norų kristalas jau ėmė veikti? Ar gavai, ko norėjai?

Kad nežinau, mintija Sarijus. Ta baisi scena juk neturėjo su manim nieko bendra.

– Nenori man atsakyti?

– Aš nesu tikras. Ko gero. Gali būti, kad taip. Kad jau pradeda veikti.

Žygūnas patenkintas linkteli.

– Matai. Palauk. Čia tik pradžia, paskui viskas pereis į tavo rankas, Sarijau.

Negi jis nepastebi, kad aš bijau? Jis to nemato.

Sarijus laukia, kad žygūnas jį paleistų, bet tas žiūri į jį kaip pirmiau ir skečia savo ilgus pirštus.