Урсула Познански - Erebas

– Būtų neblogai, kad Aiša turėtų liudytoją, – sako jis. – Tokį, kad patvirtintų jos kaltinimus. Ar nežinai, kas galėtų tai padaryti, Sarijau?

Nejau jis rimtai, svarsto Sarijus. Tik ne aš. Po velnių, kodėl iš manęs to reikalaujama?

– Vakar kaip tik tuo metu buvau kavinėje su Brine. Tad į liudytojus netinku.

– Žinau. Aš tavęs klausiu, ar nepažįsti ko nors, ne ar gali pats liudyti.

– Ak šitaip. Deja, niekas neateina į galvą.

– Tada eik.

Žygūnas mostu jį pavaro, ir Sarijus mielai paklūsta džiaugdamasis, kad gali dingti iš geltonųjų akių. Apie dėžę su užrašu „ Galarisė“ nė vienas neužsiminė, bet aišku, kad žygūnas ir apie tai viską jau žino.

Sarijus jau iš tolo pamato milžiniško laužo šviesą. Dešinėje plyti pelkė, kairėje tamsų dangų remia apskritas pastatas. Tarp jų pieva, kurioje auga tik dygliuoti krūmai ir keli skurdūs medžiai.

– Sveikas, Sarijau! – Arvenos Vaikas jį pastebi pirmoji. Ji sėdi šalia lordo Niko prie laužo, jo liepsnos atsispindi naujame jos krūtinšarvyje. Tuodu vis dar viršesni už jį – jis nemato jų lygmenų. Kiek atokiau įsitaisęs Lelantas, jis jau atsigavęs po jųdviejų kovos ir dabar vėl yra septintalygis.

– Ar jau užsirašei į būsimas kovas? Tenai! – Arvenos Vaikas parodo į apskritąjį pastatą. – Dabar gali vien tai. Daugiau niekas nevyksta. Mes jau pusvalandį ar maždaug tiek šitaip sėdim.

Apie naujas kovas arenoje Sarijus nieko nežino, jis, aišku, nori jose dalyvauti. Tik nesitiki, kad pasitiks pats dičkis išverstakis. Šis stovi ant smėlio tamsioje arenoje apsuptas kirbinės gnomų ir atrodo milžiniškas, beveik dvigubai didesnis už Sarijų. Vėl sutrikdo keista giganto išvaizda – jis į nieką čia nepanašus. Ir beveik nuogas.

– Užsirašyk čia, – sako jis ir savo keista lazda rodo į sąrašą, kabantį ant sienos. – Kovos prasideda po septynių dienų antrą valandą nakties.

Sarijus užsirašo po Breku. Žiūrėk tu man, dar gyvas. Sąraše yra Blekspelas, Bladvorkas, Lelantas, lordas Nikas ir Dricelis. Daugiau Sarijus neperskaito, ceremonimeistras jį nuveja.

– Nesmalsauk, mažasis elfe. Bėgte grįžk pas kitus.

Pasišalindamas iš arenos sutinka ateinant Fenielę. Matyt, žaidė dieną ir naktį, nes kai Sarijus paskutinįsyk matė, Fenielė buvo sužeista ketvirtalygė. O dabar jos lygmens nematyti, taigi jis mažiausiai aštuntas. Visa Fenielės ginkluotė nauja, ji turi du kardus. Sarijus nujaučia – jeigu juodu susikautų, šįsyk jis pralaimėtų.

Aplink milžinišką laužą vyrauja nuolatinių svečių stalo nuotaika. Sapujapas tupi tarp nykštukų, lyginančių savo kirvius, bet iškart pasisveikina su Sarijumi.

– Šiandien jokių užduočių?

– Aha. Atrodo, kad taip.

– Ką gi, maloni permaina.

Juodu paplepa apie arenos kovas, kuriose Sapujapas ketina dalyvauti, paskui Sarijus nueina šalin. Pamato Bladvorką, tas sėdi vienas ant rąstgalio ir spokso į laužą. Ant kaklo kabantis rubininis žiedas raudonai švyti liepsnose.

Sarijus šiek tiek padvejojęs vis dėlto užkalbina barbarą.

– Ar žinai, kas šiandien dar bus?

– Ne.

– Gerai. Atsiprašau. Gero vakaro.

Bladvorkas pakelia galvą.

– Aš pavargęs kaip šuo.

– Nenuostabu. Manau, mums visiems pastaruoju metu trūksta miego.

– Tu net neįsivaizduoji.

Sarijus nenori klausyti pasipūtėliškų jo kalbų.

– Tai spjauk šiandien į viską ir griūk ant šono, – sako jis, bet Bladvorkas ir vėl nenusiteikęs juokauti.

– Dink iš čia, elfo pirdale, – sako jis, sunkiai pakelia savo milžinišką kūną ir vilkdamas kojas eina prie atokiau stovinčio kito barbaro ir katžmogio. Ant jųdviejų kaklų taip pat tabaluoja raudoni žiedai.

Katžmogio per pastarąsias kovas nebuvo tarp tų, kurie sėdėjo ant skydo, Sarijus tuo tikras.

– Neturėk vilčių.

Prie Sarijaus prisigretinęs Dricelis šiurkščiai kumšteli jam į pašonę.

– Tu niekada neįeisi į Vidinį Ratą, skystablauzdi. O aš įeisiu, kertam? Turėk tai galvoje ir palauk būsimų kovų.

Jis iššiepia ilgas iltis.

Sarijus dėl visa ko nori išsitraukti kardą, bet jo dėmesys nukrypsta kitur.

Ant uolos netoli laužo užlipa gnomas šviesia žalia oda.

– Vidinio Rato kariai laukiami slaptoje susitikimo vietoje. Yra naujienų.

Bladvorkas, abu jo pokalbio partneriai ir magė elfė, vardu Vidrana, pakyla ir eina link miškelio, kaip šešėlių siena dunksančio kairėje. Penkto išrinktojo nematyti, bet paskui šalia arenos iš tamsos išnyra Blekspelas ir nuseka paskui ketvertą nuėjusiųjų. Ant juodos jo pelerinos žybsi raudonas ženklas.

– Blekspelas priklauso Vidiniam Ratui? – nustebęs klausia Sarijus.

– Velniava. Aš to irgi nežinojau, – atsiliepia Dricelis. – Kita vertus, tuo geriau. Arenoje jį sumalsiu į miltus.

Sarijus slapčia džiaugiasi, kad pamatys tai. Nesvarbu, katras katrą sumals į miltus, jis negali pakęsti nė vieno iš tųdviejų vampyrų.

Blekspelas irgi dingsta miško tamsoje, ir Sarijus turi suimti save į nagą, kad nenueitų nuo laužo. Jis labai norėtų sužinoti, kas bus aptariama Vidiniame Rate.

Žaliaodis gnomas tebestovi ant savo uolos, jis turi daugiau ką pranešti.

– Kariai! – pradeda jis. – Artėja paskutinė kova. Jos metas dar neatėjo, bet dabar labiau negu bet kada svarbu atskirti pelus nuo grūdų.

Jis reikšmingai nutyla.

– Ši stovykla yra netoli Ortolano tvirtovės. Mes artėjame prie jo, žingsnis po žingsnio. Mano šeimininkas mano, kad Ortolanas mus jau junta. Bet jis mūsų nepuls. Negali mūsų pulti, nes nenutuokia, kur esame.

Vėl reikšminga pauzė.

– Kiti, tiesa, bando sužlugdyti mūsų misiją. Šnipinėja mus, šmeižia, bando pakenkti. Jeigu nesusitelksime, jie prasiskverbs į mūsų gretas. Sugriaus mūsų pasaulį. Todėl labiau negu bet kada privalu tylėti, saugoti rimtį, neišduoti paslapčių, su priešais elgtis kaip su priešais.

Gnomas nulipa nuo uolos ir kreivomis kojomis parkepėstuoja į areną.

Paskui kariai kelias valandas praleidžia kartu. Iš pradžių dar laukia, kad kas nors įvyks, bet niekas jiems neskiria užduoties, niekas neužpuola, jokie Ortolano monstrai nesudrumsčia ramybės. Taigi jie taikiai sau sėdi, lošia kauliukais iš aukso ir mėsos, visi atsipalaidavę, niekas nenori pyktis su kaimynu. Sarijus beveik nepastebi, kaip eina laikas. Kai atsisveikina su kitais, jau trečia valanda nakties, jis jaučiasi maloniai pavargęs. Dar niekada Erebe jam nebuvo taip saugu ir jauku – lyg namie.

18.

Siuntėjas:Frenkas Betanis < fbetanis@gmail.co.uk >

Adresatas:Nikas Danmoras < nikas18 3@aon.co.uk >

Objektas:Treniruotės

Nikai, tu neįsivaizduoji, kaip mane nuvylei. Visi jūs. Neatėjai į kelias paskutines treniruotes ir net nesiteikei man pranešti. Deja, ne tu vienas. Paskutinįsyk sulaukiau tik keturių žmonių.

Vedžiokite už nosies kitus, tik ne mane. Jei darsyk neateisi, išlėksi iš komandos.

F. Betanis

– Kas tau atsitiko?

– Buvai ligoninėje?

– Klaikus vaizdas.

Brinė ir kelios jos draugės apsupo tylųjį Gregą – šiam išties sunkiai sekėsi iškrapštyti knygas iš savo spintelės.

– Aš nusiritau nuo eskalatoriaus. – Gregas prisiversdamas nusišypsojo. Sprendžiant iš tono, tą istoriją šiandien jis pasakojo nebe pirmąsyk. – Paslydau ir nubildėjau žemyn. Viskas ne taip baisu, kaip atrodo. – Jis pasičiupinėjo apkrešėjusį brėžį ant nosies ir kreivai šyptelėjo.

Ne taip baisu, bet vis dėlto, pamanė Nikas. Kairysis Grego riešas buvo aprištas, vaikinas truputį šlubavo.