Урсула Познански - Erebas

– Ir aš, – pritarė Aleksas.

Emilė primerkusi akis nužvelgė mezgėjėlę.

– Įdomu, kaip, juk judu nė vienas nepriklausote literatūros klubui.

– Na ir kas? Juk yra ir kitų dalykų, dėl kurių galima ilgiau užtrukti mokykloje, – atkirto Aleksas.

Emilės žvilgsnis klaidžiojo nuo Alekso iki Eriko ir kūkčiojančios Aišos.

– Ji meluoja, – pasakė Erikas, šįkart garsiau.

Aiša staigiai atsigręžė.

– Vyrai paskui visada taip sako, tiesa?

– Ką visada sako vyrai? – Pro mokinius brovėsi ponas Votsonas, eidamas pro šalį jis padavė Aleksui savo termosą su kava ir prakąstą sumuštinį. – Aiša, kas atsitiko? – Jis uždėjo ranką jai ant peties, bet Aiša ją nusipurtė ir dar labiau prigludo prie Emilės.

– Prašau manęs neliesti.

– Kaip nori, atleisk. Gal kiti galėtumėt eiti į klases? Tuoj prasidės pamoka.

Niekas nepajudėjo iš vietos, tik Erikas žengė žingsnį į priekį.

– Aiša sako, kad vakar parke aš ją… grabinėjau. Jai ant alkūnės mėlyna dėmė, kurią, atseit, palikau aš. Bet viskas netiesa.

Aiša užbliovė garsiau.

– Jis bandė mane išprie…vartauti. Perplėšė man sijoną ir parvertė ant žemės…

– Negaliu įsivaizduoti, kad tai tiesa, – sušnabždėjo Emilė. Tada atsargiai, bet ryžtingai atlenkė raudančios ir įsikibusios jai į marškinius Aišos pirštus ir žingtelėjo atgal. Ši netekusi atramos atsitūpė ant žemės ir užsidengė veidą rankomis.

Aš šito nenorėjau . Nikas sugniaužė šaltas kaip ledas rankas į kumščius. Tik ne šito. Su tuo neturiu nieko bendra, tikrai.

O kas, jeigu tai tiesa? Juk gali būti, kad Erikas tikrai lindo prie Aišos, ir žygūnas apie tai vakar vakare jau žinojo. Tada būtų aišku, kodėl taip lengvai galėjo pažadėti tokį didelį dalyką.

Pirmiau amo netekęs ponas Votsonas pamažu susitvardė.

– Tai labai rimtas kaltinimas, Aiša.

– Jame nėra nė žodžio tiesos! Prisiekiu! – Eriko balse pirmąkart pasigirdo kažkas panašaus į neviltį. – Tai visiška nesąmonė!

– Šiaip ar taip, mes čia prie visų nesiaiškinsime, – pasakė ponas Votsonas. – Aiša, Erikai, eime su manim.

Abu nusekė paskui jį, stengdamiesi laikytis kuo didesniu atstu vienas nuo kito.

Vos jiems nuėjus, koridoriuje kilo karšta diskusija.

– Manau, kad ji meluoja.

– Kam jai meluoti?

– To Eriko nesuprasi, manęs jo poelgis nenustebino.

– Jis norėjo palįsti tai kvaišai turkei po sijonu.

– Nesąmonė, ji paisto niekus.

– Bent skandalas!

– Kažin, ar Votsonas pakvies policininkus? Jų jau kelios dienos pas mus nebuvo.

Nikas tuo metu nenuleido akių nuo Emilės. Ji stovėjo ir susimąsčiusi lygino šlapią nuo ašarų dėmę ant savo peties.

Dabar man reikėtų prie jos prieiti, pamanė Nikas, pakalbėti, paguosti.

Kol kaupė tam žingsniui drąsą, pamatė, kad prie Emilės jau prisiartino Džemis ir užkalbino. Jie persimetė keliais sakiniais, paskui kartu užlipo laiptais į viršų.

Kita pamoka buvo matematika, to Nikui tik ir trūko. Bet jis veikiai susivokė ir nebesijautė toks pavargęs. Aišos spektaklis jį prablaivė labiau negu dvigubos ekspreso kavos puodelis.

Per pietų pertrauką prie valgyklos jo laukė Džemis.

– Kaip sekasi?

Aha, pirmoji normali Džemio frazė, jam pasakyta per kelias pastarąsias dienas. Čia spąstai, galima iš bet ko lažintis.

– Visai neblogai. O tau?

– Aš nerimauju, – atsakė Džemis ir nutaisė atitinkamą veidą – smarkiai suraukė kaktą. – Ta istorija su Eriku… Kas, manai, privertė Aišą taip jį apkalbėti? Erikas baisiai priblokštas, ponas Votsonas išsiuntė jį namo.

Nikas prisivertė nenueiti sau.

– Kas ją privertė? Nagi pamąstykim… Galbūt tai, kad jis palindo jai po sijonu?

– Tu pats tuo netiki.

– O tu manai, kad Aiša jį tiesiog juodina? Ar matei, kaip bliovė? O ta mėlynė?

– Ak, – atsakė Džemis, – manau, kad kažkam rūpi atskirti Eriką. Jis ne jūsų žaidimo aistruolis, prisimeni?

– Kokia nesąmonė! – Nikas prasibrovė pro Džemį į valgyklą. – Nuo tada, kai gavai tą laiškelį su paminklu, tau visur vaidenasi pavojai.

Jis paėmė padėklą iš krūvos ir staiga pajuto ant peties kažkieno ranką. Džemis buvo atsekęs paskui jį ir atrodė lyg besiruošiąs žliumbti.

– Ar žinai, kas dar įvyko? Kažkas mokyklos kieme paslėpė pistoletą ir šovinių. Už šiukšliadėžių. Direktorius sako, kad čia ne mokinių darbas, bet nori išvengti spaudos dėmesio.

Nikas paprašė paduoti porciją žuvies su keptomis bulvytėmis. Visi valgiai atrodė prastai ir nekėlė apetito.

– Bet Džemis, aišku, viską geriau žino, tiesa? – vamptelėjo jis. – Džemis žino, kad čia kalčiausi blogiukai, žaidžiantys kompiuteriu. – Jis prikando lūpą ir trenkė ant padėklo kolos butelį. – Gana tų šnekų.

– Džemiui atrodo keisti keli dalykai, – pabrėžtinai ramiai atsakė tasai. – Aš kalbėjau su ponu Votsonu, jis pasakė, kad profesionalas būtų padaręs gudriau. Būtų geriau paslėpęs pistoletą, o ne paprasčiausiai įdėjęs į seną cigarų dėžutę ir užkišęs už šiukšliadėžės.

– Aha. Galbūt ponas Votsonas iš tiesų yra daktaras Votsonas? O tu – Šerlokas Holmsas? Atstok nuo manęs, Džemi. Neturiu nieko bendra nei su pistoletais, nei su išprievartavimais.

– Be to, kažkas ant tos dėžės užrašė lyg ir kodą ar žinią, – toliau kalbėjo Džemis, tarsi nieko negirdėjęs. – Kaip būna tokiuose žaidimuose. Kelis skaičius ir kažkokį keistą žodį „galaksis“ ar panašiai.

Bum!

Nikas išsigando to garso bent jau ne mažiau negu kiti, buvę valgykloje. Jis nepastebėjo, kaip išmetė padėklą.

Galarisė.

Viskas sutampa. Cigarų dėžutė, žodis, skaičiai, atitinkantys jo gimimo datą. Vaje!

Dėžutė atrodė sunki, o daiktas joje gan mažas… Ar galėjo būti pistoletas? Taip. Be abejo.

– Ką čia išdarinėji? – paleido gerklę už prekystalio stovinti virėja. – Dabar pats išvalyk! Viešpatie!

– Gerai, – sušnabždėjo Nikas, imdamas šluotą ir semtuvą. Pakaušiu jautė prilipusį lyg košė Džemio žvilgsnį, bet ryžosi neatsigręžti.

Pistoletas? Kam jo reikia? Kodėl žygūnas liepė paslėpti pistoletą po Dolis Bruko viaduku?

– Tu kažką apie tai žinai, – tarė Džemis jam už nugaros.

– Ne. Nieko.

Ar kas nors tai nufotografavo? Kaip jį su Brine kavinėje? Jis atsiklaupė ant grindų ir ėmė šluoti į semtuvą savo bulvytes, vis šlavė ir šlavė, nors nebebuvo ko šluoti, ir negalėjo atsistoti. Priešais akis šokinėjo juodi taškai.

– Aš juk mačiau, Nikai. Tu mirtinai persigandai. Tu kažką žinai.

– Užsičiaupk, – sumurmėjo jis ir sunkiai pakilo. Juodieji taškai susiliejo į liulančią sieną. Jis padavė virėjai semtuvą ir sunkiai atsirėmė į prekystalį.

– Eime pas poną Votsoną. Padėk įminti šią mįslę, pasijusi geriau. Juk tai, kas čia dedasi, yra…

– Užčiaupk marmūzę! – suriko Nikas. Emilė, Erikas, pistoletas, Aiša, Galarisė… to jau per daug. Jis nieko nebesuprato. Valgyklos kvapai jį pykino, tuoj ims visų akyse vemti ant grindų. Jeigu yra tokia nuotrauka, jei ji atsidurs mokykloje, jis iš čia išlėks. Tai taip tikra kaip dukart du.

Nikas puolė iš valgyklos, stumdydamas į šalis kitus ir stumdomas kitų, rado atidarytą langą ir iškišo galvą. Grynas oras, ačiū Dievui.

Jam reikėjo pagalvoti. Galbūt pasikalbėti su žygūnu. Tasai, aišku, bus dėkingas, jei Nikas jį informuos. Galbūt net paaiškins apie pistoletą. Tiktai pirma turi įvykdyti gautąją užduotį. Nesuvokiamą, beprasmę užduotį.