Урсула Познански - Erebas

– Mes laukiame žinios. Turėtume greit gauti.

Bet žinia neateina, vietoj jos iš krūmų išlenda iki dantų ginkluoti orkai. Jų gerokai daugiau, be to, jiems padeda netikėtumo veiksnys. Sarijus pašoka ir ima švytuoti savo auksiniu kardu. Jis paguldo tris orkus, o pats lieka net neįbrėžtas. Bladvorkas siautėja kaip papaikęs ir kapoja priešus į gabalus. Dricelis švaistosi ugnimi. Smarkiai nukenčia vienas naujokas, Brekas: išsitiesia paslikas ant žemės su baisingai kraujuojančia žaizda galvoje.

Sarijaus kardas žvanga sukamas ore. Dar niekad kautis nebuvo taip puiku. Tapęs septynlygiu Sarijus jaučiasi stipresnis, vikresnis ir judresnis. Lyg kokia tvirtovė.

Kol paskelbiama pergalė, Sarijus nugalabija šešis orkus, o pats lieka nepaliestas, kaip niekad anksčiau. Tatai patenkintas pastebi ir netrukus pasirodęs žygūnas.

– Sarijau, tu pateisini lūkesčius. Apdovanosiu tave penkiasdešimčia auksinių.

Kiti gauna tai šį, tai tą, Brekas, kraujuojantis driežas, atšliaužia per orkų lavonų dalis, ir žygūnas užsikelia jį ant arklio.

– Kas dar turi jėgų, tegu ieško pabėgusių avių, – įsako jis. – Jau turime keturis negyvus aviganius.

Taip taręs paragina pentinais arklį ir nušuoliuoja su svirduliuojančiu Breku už nugaros.

– Aš einu ieškoti avių, – pareiškia Sarijus.

– Ir aš.

– Ir aš.

Prie jų prisideda Sapujapas ir Nureksas, abu šeštalygiai. Tai reiškia, kad po kovų arenoje jie prisidėjo po lygmenį, bet Sarijus už juos vis dar pranašesnis.

Prie jų netardamas nė žodžio prislenka Dricelis. Jo blyškus vampyriškas kūnas augesnis už Sarijų visa galva.

– Bladvorkai, tu irgi eisi? – klausia jis, nes barbaras nejuda iš vietos ir tylomis spokso į laužo liepsnas.

– Bladai!

– Atstok nuo jo, – sako Dricelis. – Matyt, užmigo.

Jie bėga per dykrą. Vakaras jau vėlus, vis blogiau matyti, bet kelyje beveik nėra kliūčių, ir jie dumia greitai. Sarijus mielai šnektelėtų su kitais, pavyzdžiui, apie tai, kas čia per užduotis – ieškoti avių! Bet nesant laužo – jokių kalbų. Jo atmintyje švysteli žiebtuvėlio ugnelė. Sarijus pasipurto.

Jie bėga palei gyvatvorę, aplipusią rožiniais žiedais. Jų spalva, nepaisant tamsos, gerai matyti, bet nespėjęs prideramai pasimėgauti tais žiedais Sarijus pastebi kažką kita kabant ant gyvatvorės – tai priverčia visiškai pamiršti žiedus.

Negyvėlis.

Tarsi gavusi negirdimą komandą visa grupė sustoja, Sarijus tiktai dabar pamato, kad paskui juos atsekė ir Fenielė su Blekspelu. Taigi jie bus bent jau šešiese; regint klaikiai sumaitotą kūną ant gyvatvorės, tai veikia raminamai.

Negyvėlis ten kabo, lyg būtų padžiautas. Kažkas jį jau apėdė, ne, jis beveik visas suėstas. Ant kaulų beveik nelikę mėsos. Apačioje, po lavonu, guli riesta lazda.

Tai bus negyvas piemuo, pamano Sarijus ir tą pačią akimirką pamato pirmą avį, kresną gyvulį nešvaria balta vilna, ėdinėjantį po sausu medžiu.

Patirtis Sarijų jau pamokė, kad pirma savęs negalima leisti kitų. Ši avis – jo grobis. Jis pagaus ją, kaip liepė žygūnas, tiktai nemato aptvaro, kur galėtų grąžinti.

Avis ramučiausiai ėda toliau, tad jis per vis tirštėjančią tamsą pasileidžia prie jos; tai gerai, tai lengvina užduotį. Prisiartinęs pastebi keistą dalyką… raudonas ir rudas dėmes ant avies vilnos, lyg šviežio ir išdžiūvusio kraujo. Žinoma, piemens, dingteli mintis, bet Sarijus tuo tvirtai įsitikina tik tada, kai avis jį pastebi ir pakelia galvą.

Tokią galvą gali išvysti tik slogiame sapne. Avies snukis platus ir išgaubtas, ji iššiepia lūpas kaip ryklys prieš puolimą, apnuogina adatos smailumo dantis, tarsi nukaldintus iš metalo, ilgus kaip peiliai kepsniui pjaustyti.

Sarijus nesitikėjo, kad reikės kautis, todėl net neišsitraukė kardo. Išsitraukia dabar, aviai lekiant artyn. Tarp jos dantų Sarijus pastebi piemens apsiausto skiautę.

Pirmas kardo smūgis perskrodžia vien orą, avis jo išsilenkia ir grybšteli Sarijui už kairės rankos. Po velnių, jis pamiršo nusikabinti nuo pečių skydą, visa kairė kūno pusė neuždengta.

Už nugaros Sarijus jau girdi pirmuosius kardų smūgius, taip pat švilpiančius kirčius – tikriausiai Sapujapas darbuojasi savo kirviu. Matyt, atsirado daugiau avių, bet dairytis nėra kada, jo paties pabaisa atima visą dėmesį. Avis siaubingai greita, jos dantys tokie baisūs, kad jis beveik negali atitraukti nuo jų akių. Pagaliau vienas kardo smūgis kliudo avį, bet nurėžia tiktai kuokštą vilnų. Avis vėl puola iš kairės, iš neuždengtos pusės. Sarijus ginasi, smogia aviai ir vis dėlto kliudo ausį – ši pradeda kraujuoti. Tada jis pastebi nebegalįs susikaupti. Skorpionai, orkai ir troliai – niekas taip neišvedė iš pusiausvyros kaip ta neapsakoma išsigimėlė avis. Ji vėl puola jį. Kraujas teka iš sužeistos ausies į snukį ir blizga ant plieninių dantų.

Sarijus nebenori matyti pabaisos, siekia kuo greičiau jos atsikratyti, kad vėliau nesusapnuotų, todėl atsisako bet kokios strategijos. Puola iš priekio ir suvaro kardą į krūtinę; smailūs dantys vos negrybšteli jam už klubo. Sarijus ištraukia kardą, vėl duria aviai kartą, kitą, trečią. Tylus zvimbimas ausyse byloja, kad yra sužeistas, bet nesunkiai.

Avis svyruoja, bet nedvesia. Nes tai ne avis, supranta Sarijus, o pabaisa, pragaro padaras, demonas. Jis iškelia kardą kiek tik gali ir kerta aviai per sprandą. Prireikia trijų smūgių, kad jos galva nusiristų į žolę.

Jam bloga. Sarijus norėtų, kad avies maita prasmegtų žemėn be pėdsako. Bet aplink jį į žolę geriasi kraujas. Krauju aplipusi ir auksinio jo kardo geležtė. Užeina nauja blogumo banga, ir Sarijus darsyk tvoja negyvai aviai iš visų jėgų, dar kartą ir dar, lyg nuo to galėtų atsigauti, tarsi tai padėtų įveikti pykinimą.

Nori nusigręžti į šalį ir tada pamato žalsvai švytint tarp užkapotos priešininkės kaulų. Sarijus sutramdo pasibjaurėjimą ir pasilenkia. Įkiša ranką į avies vidurius ir ištraukia didelį akmenį, švytintį iš vidaus. Pagaliau.

Žaibiškai apsidairo, bet ne ieškodamas kitų avių, o žiūrėdamas, ar kiti kovotojai nieko nepastebėjo. Ne. Visi tebeturi ką veikti. Jis skubiai paslepia akmenį savo daiktinėje, radybų džiaugsmas išvaiko paskutinius pykinimo likučius.

Dricelis taip pat jau baigęs kovą uoliai kapoja nudobtą avį į gabalus. Ir nieko neranda, su pasitenkinimu pastebi Sarijus.

Blekspelas ir Nureksas tebesikauna, jie dalijasi viena priešininke, o Sapujapas savo ilguoju kirviu ginasi nuo juodos kaip derva avies.

Už jo ant žemės nejudėdama guli tamsioji elfė Fenielė. Pagaliau sulaukei, piktdžiugiauja Sarijus. Štai ir tysai dėl to, kad visuomet lendi kitiems už akių.

Ant Fenielės juostos likęs tik plonas kaip siūlas raudonos spalvos ruoželis, tik tiek. Sužeidimo garsas turėtų būti klaikus.

Akimirką Sarijus prisimena savo gebėjimą gydyti, bet Fenielei tikrai nepadės. O Sapujapui padėtų. Galbūt. Tik ne šitai kvailai mergšei.

Jis nusigręžia ir stebi Dricelį bei Nureksą, pagaliau nugalabijusius savo avį. Valio, Sarijus netveria noru sulaukti žygūno. Jis iškeis savo norų kristalą. Kažin, kiek lygmenų už jį galima gauti? Sulig paskutiniu paskutinės avies išleistu atodūsiu jis išgirsta kanopų bilsmą.

– Sveikinu jus, užduotis buvo nelengva, – sako žygūnas.

– Hm, menkniekis, – pareiškia Dricelis.

– Ką gi, tada ir atlygis bus menkas. Trys porcijos žiurkienos Driceliui.

Sarijus ir vėl piktdžiugiauja. Pirma Fenielė, dabar Dricelis – geriau nė negali būti.

– Sapujapai, tu gausi geresnių ginklų, – toliau kalba žygūnas ir duoda nykštukui kažką panašaus į vikingų šalmą iš juodo metalo su raudonai švytinčiais ragais; toksai šalmas turėtų svaidyti žaibus.