Урсула Познански - Erebas

– Juk nežiūri į tai rimtai? – paklausė Nikas. – Tai nevykęs pokštas! Kas gi tave žudys?

Džemis trūktelėjo pečiais. Atrodė išties išsekęs.

– Gal tai turi ką nors bendra… na, pats žinai, su kuo. Juk tu negali būti tikras.

Kvaila, bet pats Nikas buvo visiškai tuo tikras. Abejotino meno kūrinio autorius neišvengiamai buvo tas, kuris kadaise naktį apsilankė Erebo kapinėse.

– Aš juk ne mulkis, – sušnopštė Džemis. – Su kuo dar gali būti bendra? Koks „piktavališkas kišimasis“ čia turimas galvoje? Kad mokyklos virtuvėje pasiskundžiau, jog makaronai pernelyg prėski?

– Gerai, bet tu juk nežiūrėsi į tai rimtai? Čia nesąmonė, ir viskas! Kažkas užsinorėjo tave pagąsdinti, ir tu išties išsigandai.

Džemis prieš atsakydamas ilgai žvelgė į Niką.

–Tai kas tada atsitiko Aišai? Kodėl ji taip klykė? Ir anai mergaitei iš septintos, Zojai? Ką?

– Nežinau. Paklausk ją.

Džemis karčiai šyptelėjo.

– Aš taip ir padariau. Pasikalbėjau su abiem ir paklausiau, ko taip išsigando. Ir atspėk, kas buvo, – jos nieko nepasakė. Tylėjo kaip žuvys.

– Matyt, seniai suprato, kad kas nors leido sau sumautai pajuokauti.

– Ne. Jos bijo. Vakar radau du iš žaidimo iškritusius žmones. Jie irgi nenori apie tai kalbėti, bent kol kas. Tiesa, vienas jų, rodos, svyruoja. Galbūt nueis pas poną Votsoną, kaip aš pasiūliau.

Nieko man apie tai nepasakok, pamanė Nikas, būk geras, nutilk. Ką turėsiu daryti, jei žygūnas paklaus apie tave?

Jis karštligiškai apsidairė – gal kas nors jų klausosi? Ne, arčiausi stalai buvo neužimti, o tolėliau sėdintys mokiniai atrodė įsigilinę į savo šnekas.

– Matai! Juk tu pats sergi baisia persekiojimo manija! – sušuko Džemis. – Kodėl? Paaiškink man!

– Tyliau! – nejučia sušnypštė Nikas. – Nesergu jokia manija. Tu tiesiog nieko nesupranti. Viskas ten labai kompleksiška ir labai įdomu, bet lengvai pažeidžiama ir būtų gaila, jei sužlugtų. Todėl gali būti, kad vienas kitas perdėtai reaguoja, jei kas nors nori sugadinti malonumą.

– Malonumą? – sušnabždėjo Džemis ir pakišo Nikui piešinį po nosimi. – Ar tai malonumas? – Jis sulankstė lapą ir vėl įsikišo į kelnių kišenę. – Atiduosiu jį ponui Votsonui. Po ano incidento su Aiša jis labai sunerimęs, jau kalbėjosi su keliais mokiniais ir nori pasitarti su tėvais. Gal šis popiergalis jam padės. Galbūt jis atpažins raštą!

– Tik jau nepradėk!

Kodėl Džemis nesupranta – juk tai žaidimas! Tuo įdomiau, kad jis kartais pereina į tikrovę, ir nė vienas žaidėjas jam nekenks.

– Norėčiau žinoti, ar galiu tikėtis tavo pagalbos, kai padėtis taps rimta? – paklausė Džemis. – Ar mes dar draugai?

– Aišku, draugai. Tačiau tavo panika dėl vieno ar dviejų idiotų, rašinėjančių tokius kvailus grasinimus, išties juokinga. Patikėk. Jeigu tą popiergalį atiduosi ponui Votsonui, jis viską be reikalo išpūs, bus tik nemalonumų.

Džemis uždėjo ranką ant kelnių kišenės.

– Jeigu nemalonumų turės tie, kurie to nusipelnė, tada gerai, – pasakė jis ir atsistojo. Prieš nueidamas darsyk palinko prie Niko. – Gal verčiau baik? Nežaisk daugiau. Iš to nieko gero nebus, kažkodėl aš tai jaučiu.

Nikas papurtė galvą.

– Tu be reikalo keli scenas… dėl to dalyko. Man jis patinka, tai nuotykis, supranti?

– Net negali ištarti, kad tai žaidimas.

Nikas piktai įsmeigė į jį akis, bet nieko nepasakė. Ką Džemis išmano apie taisykles. Diskretiškumas – viena jų! Jei būtų iš Niko paėmęs Erebą ir bent įsijungęs, dabar lygiai taip pat juo žavėtųsi.

– Emilė irgi norėtų, kad nebežaistum. Ji taip sakė.

– Emilė tegu toliau kukuoja su Eriku, – iškošė Nikas pro dantis, – ir tegu nesikiša į mano reikalus.

Džemis garsiai atsiduso.

– Šūdas, Nikai, – pasakė jis, apsigręžė ir nuėjo.

15.

Kavinėje Bianco buvo užimti tik trys stalai, nė vieno pažįstamo veido. Nikas lengviau atsikvėpė. Jau važiuojant metro jam buvo nelengva, nes Brinė vis tauškė, be taškų ir kablelių. Dabar jie ko nors atsigers. Nikas sumokės už Brinės kolą, tada dums namo ir kaip septynlygis vykdys kitą užduotį.

– …vakar visai nesuvaldė nervų. Man atrodo, kad kovoje ji neteko daug plunksnų.

Apie ką ji kalba? Nikas paklausė ir sulaukė liepsningo žvilgsnio.

– Nejau tu nesiklausai? Zoja, ta storulė iš septintos. Taip bliovė, kad snargliai per veidą tekėjo. – Brinė nutaisė pasibjaurėjusią išraišką. – Tada Kolinas jai kažką pašnabždėjo į ausį, ir ji nusiramino.

Atrodo, Kolinas dabar visur kaišioja nosį.

Padavėja su trimis žiedais lūpose priėmė užsakymą. Niko nuostabai, Brinė paprašė alaus.

– Man patinka alus. O tau ne? – suulbėjo ji.

– Hm, – myktelėjo Nikas ir nusuko akis į šalį. Kiek dar turės čia sėdėti, kad žygūnas įskaitytų visavertį pasimatymą? Tų penkių minučių, iškęstų lig šiol, matyt, bus per mažai. Velnias.

– Kolinas išties kietas, – tarė Brinė dėdamasi susimąsčiusi. – Beveik toks pat kietas kaip tu, Nikai.

Nikui ištrūko sunkus atodūsis, jis kaipmat pabandė jį nuvyti plačia šypsena. Ji turi gerai jaustis , buvo sutarta. Bet pažiūrėsim, kaip Brinė jausis ant slidaus ledo.

Jis darsyk patikrino, ar tarp svečių nėra pažįstamų. Ne. Tad galima pabandyti.

– Aš labai norėčiau žinoti, – lėtai ištarė jis, – kokiu vardu prisidengęs Kolinas. Gal numanai?

– Ak, Nikai, – atsakė Brinė ir uždėjo karštą, drėgną delną jam ant plaštakos. – Aš ne tokia kvaila.

– Apie ką tu?

– Aš nepažeidinėju taisyklių. Tai visuomet iškyla aikštėn ir nekaip baigiasi. Juk pats žinai.

Nikas atsispyrė norui atitraukti ranką.

– Betgi čia mūsų niekas negirdi.

– Niekada negali žinoti.

Atkeliavo gėrimai, ir Nikas galėjo nepastebimai atitraukti savo galūnes, padaryti nepasiekiamas.

– Ką turi galvoje sakydama „nekaip baigiasi“? Tada išleki lauk? Tai, žinoma, mėšlas, bet…

– Ar tu kada matei, kaip jie atveda išdaviką? – nutraukė jį Brinė. – O aš mačiau. Jie atvedė jį ir… nugalabijo. Taip būna kiekvienam perėjusiam į Ortolano pusę.

Ji gurkšnojo alų nenuleisdama akių nuo jo akių. Nikas nuleido žvilgsnį į tamsias savo kolos stiklinės gelmes.

– Ar žinai, kas yra Ortolanas? – paklausė jis. – Apie tai mes juk galime kalbėti, tiesa?

– Ar tu kur nors matai ugnį?

Matyt, Brinė jau visai kvanktelėjo.

– Ugnį? Apie ką tu kalbi?

Užuot atsakiusi ji išsitraukė iš krepšio suglamžytą raštelį.

– Aš paprastai nešiojuosi taisykles, žiūrėk, kas čia parašyta: kai žaidi, gali kalbėtis su kitais žaidėjais prie ugnies.

Ji išsitraukė ir uždegė žiebtuvėlį.

– Dabar galime tik žaisti, – sušnabždėjo ji ir ėmė braukyti pirštu jo plaštaką. Nikui tai patiko, kol vaizdavosi, kad priešais jį sėdi ne Brinė. Jis užmerkė akis.

– Man atrodo, kad Ortolanas yra magas, – šnabždėjo Brinė prie pat ausies. – Arba drakonas su trimis galvomis. Šiaip ar taip, jis labai stiprus. Vidinio Rato žaidėjai specialiai mokomi, kad ateityje galėtų jį įveikti.

Jei ne haremiški Brinės kvepalai, Nikas būtų galėjęs įsivaizduoti, kad jo ranką glosto Emilė. Ši mintis tuojau sukėlė skausmą, nes greta Emilės prieš akis iškilo ir Erikas. Nikas atmerkė akis. Žiebtuvėlis tebedegė, Brinė viltingai žvelgė į jį. Ne, aš tavęs nepabučiuosiu .

– Ką gi, pažiūrėkim, ko mums čia atnešta, – garsiai pasakė jis ir paėmė savo stiklinę.