Урсула Познански - Erebas

– Aiša nenori sakyti, kas jai atsitiko, bet galbūt kuris nors iš jūsų gali tai padaryti? Padėtumėte bendraklasei, jeigu dėl kokių nors man nežinomų priežasčių ji yra priversta tylėti. – Jis nužvelgė juos visus iš eilės. – Mes esame bendrija. Jeigu kas nors turi bėdų, mums negali būti vis tiek.

Iš pradžių niekas neatsakė. Klasė tylėjo it susitarusi, tiktai Aiša garsiai šniurkščiojo. Gregas padavė popierinę nosinaitę – ji paėmė nežiūrėdama į jį.

– Galbūt jai viso labo tos dienos, – pasakė Rašidas.

Vienas kitas nusijuokė.

Rašidas išsišiepė.

– Juk gali būti.

Ponas Votsonas žiūrėjo į jį ilgai ir be žodžių, kol Rašidas nuleido akis. Dabar Nikas suprato, kodėl kai kurios mergaitės prieš anglų kalbos pamoką pasiryškina lūpas.

– Be reikalo jūsų klausiau, – tarė mokytojas. – Tik žinokit, kad vis dėlto mėginsiu išsiaiškinti, kodėl Aiša tokia sutrikusi. Labai tikiuosi, kad nė vienas jūsų dėl to nekaltas.

Jis atsisėdo prie mokytojo stalo ir atsivertė knygą.

– Rašidai, perskaityk mums aštuonioliktąjį sonetą ir pakomentuok. Po to, ką teko išgirsti, man bus labai įdomi dar viena tavo interpretacija.

Pasibaigus pamokai Džemis palaukė Niko prie klasės durų.

– Ar numanai, kas atsitiko Aišai?

– Ne, iš kur? Tiek pat mačiau, kas ją išgąsdino, kiek ir tu.

– Aš ne apie tai. Turiu galvoje kai ką plačiau. Tai susiję su anuo kompaktu, tiesa? Su anuo žaidimu?

– Nežinau, – sumurmėjo Nikas ir norėjo prasibrukti pro Džemį, bet šis sulaikė jį už rankos.

– Vyksta išties sumauti dalykai, – pasakė jis. – Klausyk, Nikai, ar mudu negalime paprasčiausiai pasišnekėti? Aš ne tiktai Aišą šiandien mačiau bliaunant. Vienai mergaitei iš septintos klasės irgi atsitiko kažkas panašaus. Kažką rado kišenėje ir dėl to nežinojo kur dėtis, bet jokia mada nenorėjo apie tai kalbėti ar kam nors parodyti.

– Na ir kas? – paklausė Nikas. Jis ištraukė rankovę iš Džemio gniaužto, bet nenuėjo šalin. Kolino ir Rašido arti nebuvo, triukšmo lygis klasėje atrodė nemažas, tad niekas nenugirs, ką jis kalba su Džemiu.

– Juk nemanai, kad Aiša sako tiesą? – Džemio veidas buvo labiau pašaipus negu apstulbęs. – Voras, mat, pasivaideno, kurgi ne. Juk lygiai kaip aš matei, kad ji sugniaužė kumštyje raštelį.

– Galbūt jame buvo nupieštas voras, – pajuokavo Nikas, bet iškart pasijuto kvailai ir numojo ranka. – Aišku, aš irgi mačiau raštelį, bet neišmanau, kas jame galėjo būti. Gal jos draugas parašė, kad tarp jųdviejų viskas baigta.

Džemis atlaidžiai šyptelėjo.

– Būk geras, liaukis apsimetinėjęs kvailiu. Jau bemaž dešimt dienų čia dedasi visai kitokie dalykai negu paprastai. Nuo to laiko, kai pasirodė tas žaidimas. Juk irgi turėjai pastebėti.

– Tau tikrai prasidėjo persekiojimo manija.

Džemis susimąstęs pasižiūrėjo į jį.

– Gaila, – tarė jis. – Vakar reikėjo priimti tavo pasiūlymą ir priglausti tą kompaktą. Dabar turėčiau bent ką nors rankoje ir galėčiau nueiti pas poną Votsoną.

– Taip, nepasisekė. Vis dėlto žinok, kad labai klysti. Nes tasai žaidimas daug protingesnis už tave, Džemi Koksai, ir būtų lengvai apsukęs tave aplink pirštą .

Valgykla buvo pilna, nors daug kas sirgo. Dėl savo ūgio ir dėl to, kad šiandien nebuvo pernelyg mandagiai nusiteikęs, Nikas per penkias minutes vis tiek pasičiupo lėkštę salotų ir dubenį neaiškios kilmės makaronų. O kas dabar? Paprastai jis prisėsdavo prie Džemio ar Kolino, bet šiandien apie tai negalėjo būti nė kalbos.

Jis apsidairė aplink ir truputį susverdėjo su visu padėklu, prie mažo staliuko pastebėjęs Emilę. Ji pamojo ranka, ir jis vos visko neišmetė, kad jai atsakytų, bet būtų be reikalo stengęsis. Mat Emilė mojo ne jam, o Erikui, ir šis tuojau patraukė prie jos stalo. Akimirksniu juodu taip įsigilino į pokalbį, lyg būtų ką tik jį nutraukę.

Nikas kaipmat pamiršo alkį. Trenkė padėklą ant pirmo pasitaikiusio laisvo stalo ir įsistebeilijo į valgį. Mokyklinis ėdalas. Reikėtų jį išversti Erikui ant galvos.

– Ar čia dar yra laisva vieta?

Pasaulis susimokė prieš Niką Danmorą, tai buvo aišku. Dirbtinai šypsodamasi Brinė pasidėjo savo salotas ant stalo, šalia pasistatė stiklinę vandens.

– O, spagečiai! – pasakė, tarsi niekad nebūtų jų mačiusi. – Gero apetito.

Tik dabar valgis pasirodė bent kam nors tinkamas. Nikas galėjo jį kimšti į burną ir taip išvengti atsakymų į jos paistalus.

– Na ir sukėlė Aiša triukšmo! Ar matei, ką ji turėjo rankoje?

Nikas papurtė galvą ir vėl įniko sukti makaronus ant šakutės. Baltas padažas, kuriame jie plaukiojo, iš tolo priminė pievagrybius.

– Et, nesvarbu. Aš ja dėta nebūčiau taip elgusis.

Ji laukė pritarimo, bet Nikas visą dėmesį buvo sutelkęs į salotas, tiesiog plūduriuojančias acte. Kodėl jis negali būti toks kaip Kolinas? Tasai pasakytų: „Dink iš čia, sene“ – ir turėtų ramybę. Vis dėlto Nikas bijojo išraiškos, po tokių žodžių pasirodysiančios Brinės veide, ir savo paties sąžinės graužimo.

– Ei! Ar kas nors yra namie? – Jos ranka ėmė švytuoti jam prieš akis kaip automobilio valytuvas.

– Taip. Atsiprašau. Ką tu pasakei? Aš esu sušiktas ištižėlis .

– Aš tavęs kai ko klausiau, – atsakė ji pabrėždama kiekvieną žodį.

– Ak, atleisk, aš gan pavargęs. Ką nori sužinoti?

– Ar turi man ką nors pasakyti?

Kaip, kaip? Jis jai turi ką nors pasakyti?

– Manai, kad derėtų tau padėkoti? Už tą daiktą. Gerai, ačiū. Patenkinta?

Brinės šypsena išblėso. Ji atmetė plaukus ir sučiaupė lūpas.

Kas čia darosi? Juk jis neįžeidė jos!

– Aš paklausiau, kas vyksta tarp tavęs ir Džemio, – kurį laiką patylėjusi vėl prabilo Brinė.

– O kas gali vykti? Nieko.

Ji nutaisė supratingą žvilgsnį.

– Na jau. Juk judu… na, tu žinai, susiriejote dėl to daikto . Teisybė?

Nikas nieko neatsakė. Ir Brinė tai priėmė kaip sutikimo ženklą.

– Nekreipk dėmesio. Tu turi krūvą draugų, tau jo nereikia. Jis tikrai ne iš kiečiausių. Ar matei, su kokiais batais šiandien atėjęs?

Ji nuoširdžiai sukikeno. Brinė traukė jį – taip pat nuoširdžiai – į pokalbį apie prastą geriausio jo draugo rengimosi stilių. Nikas numetė šakutę į prėskų makaronų dubenį ir atstūmė kėdę nuo stalo.

– Rodos, aš jau sotus. O tu, jei vėl užsimanysi apkalbėti Džemį, susirask kitą pašnekovą.

– Ei, aš tik…

Jis smuko iš valgyklos ir daugiau nieko negirdėjo, bet turėjo praeiti pro Emilę – ši išvis nekreipė į jį dėmesio. Parėmusi rankomis smakrą ir pakreipusi į šalį galvą klausėsi Eriko, kalbančio it prisukto.

Namo, pamanė Nikas. Kulti priešininkų, kol ims rūkti standusis diskas.

Tik dar laukė dvi popietinės pamokos. Ar negalėtų nuo jų nusimuilinti? Jam sukosi galva nuo minties, kokį pranašumą įgijo tie, kurie šiandien neatėjo į mokyklą.

Bet jeigu ištvertų, rytoj, ko gero, galėtų apsimesti sergąs. Ne, po velnių, rytoj reikia atiduoti chemijos darbą. Jau rytoj!

Gerai, tada bent aišku, kaip leisti popietės pertrauką. Jis pasiėmė krepšį ir bibliotekoje susirado ramią vietelę prie lango.

Išsitraukė iš lentynos dvi knygas ir pradėjo iš jų nurašinėti, stengdamasis kuo labiau pakeisti sakinius. Na, na! Ne taip jau blogai. Pusę puslapio jau turi. Čia dar yra grafikas, galima jį įterpti ir suteikti savo darbui daugmaž solidų pavidalą.