Урсула Познански - Erebas

Sarijus suvokia pirmąkart išties girdįs savo priešininko vardą. Kodėl? Ir kam kautis dėl gyvenimo metų, negali būti, kad jis kalbėtų rimtai, tai neįmanoma. Ši mintis jį gąsdina.

– Aš nesutinku, toks statymas man nepatinka. – Jis girdi ir savo balsą – verksmingą, laibą.

– Gerai, – sako lordas Nikas ir meta krepšį su galvomis į šalį. – Tada tu iškrenti. – Jis suima abiem rankom savo kardą, iškelia į viršų ir beda. Prismeigia Sarijų kaip peteliškę prie žemės – šis rėkia, klykia, nenori mirti.

Niką pažadino jo paties dejonės. Širdis daužėsi lyg nuo smarkaus bėgimo. Sapno tamsa tebegaubė, galbūt jis dar net nepabudęs.

Bet ana ten švyti radijo žadintuvas. 03:24. Nikas griuvo atgal ant pagalvės ir ėmė giliai kvėpuoti. Jo paties riksmas tebeskambėjo ausyse – reikia tikėtis, kad šaukė tik sapne, antraip būtų sukilęs visas namas.

Vis dėlto aplink buvo ramu, nei mama, nei tėtis neatlėkė pažiūrėti, kodėl sūnus klykia lyg skerdžiamas. Kokia laimė.

Jis užmerkė akis ir tuojau vėl atmerkė. Mintis apie miegą baugino. Gali būti, kad lordas Nikas vėl jo laukia sapne su galvų prikimštu krepšiu ir kardu.

Geriau eiti nusišlapinti. Jis nuslinko į tualetą itin stengdamasis nepažadinti tėvų. Pabandė prisiminti lordo Niko balsą, bet tasai buvo lyg ir svetimas, jam visiškai nepažįstamas.

Kodėl žaisdami negalime kalbėtis tiesiogiai? Kaip dera kalbėtis žaidžiant kitus kompiuterinius žaidimus?

Atsakymas netgi šią vėlyvą valandą buvo aiškus: kad žaidėjai viens kito neatpažintų. Kad nežinotų, su kuo iš tiesų turi reikalą. Bet ar visi laiko liežuvį už dantų?

Nikas tylutėliai nuleido vandenį ir parsėlino į savo kambarį. Nebesijautė nė kiek pavargęs. Nė trupučio. Ir gali pabandyti darsyk paleisti Erebą. Jeigu šis įsijungs, Nikas po poros valandų galės ramiai eiti į mokyklą.

Visiškoje nakties tyloje įsijungiantis kompiuteris, rodos, skleidė baisiausią triukšmą. Tėvus galėjo pažadinti vien standžiojo disko burzgimas ir ventiliatoriaus šniokštimas.

Jis spragtelėjo pelę ties raudonąja „E“, viena vertus, daug nesitikėdamas, kita vertus, neprarasdamas vilties – ir be galo nustebo, kai Erebo pasaulis iš tiesų jam atsivėrė.

Sarijus jau nebe nakvynės namuose, jis stovi vidur miško. Kone kaip pradžioje, kai dar buvo Bevardis. Miške tamsu, Sarijus vienas. Ore tvyro muzikos nuojauta, zirzli, lyg pranašautų artėjant bėdą.

Tarp medžių vinguriuoja siauras takelis, beveik neįžiūrimas tamsoje. Sarijui ilgai netenka gautis per tamsą, netrukus takelis jį išveda į laukymę.

Jis tuojau supranta, kur atsidūręs. Čia kapinės, juosiamos aukštos geležinės tvoros. Paminklai ryškiai švyti mėnesienoje; vieni pakrypę, kiti apaugę vijokliais. Atrodo tarsi ko laukiantys.

Sarijus pergali norą apsigręžti ir eiti sau, įžengia į laukymę. Klykteli pelėdikė ar apuokas, tuo pat metu muzika pasikeičia – moteriškas balsas rypuoja ilgesingą bežodę raudą.

Žygūnas visuomet skatina drąsą, pamena Sarijus ir žengia dar du žingsnius. Gali būti, kad kiti čia pat. Arba kad aš vienas gausiu užduotį. Galbūt šios kapinės susijusios su kokia nors paslaptimi?

Jis prieina prie pirmo antkapio ir perskaito užrašą:

Aurora, katmoterė,

mirusi dėl dėmesingumo stokos.

Aurora? Trunka tik kelios akimirkos, kol Sarijui prieš akis iškyla vaizdas: sužeista katmoterė labirinte, už jos pasirodo skorpionas, iškėlęs geluonį. O ji nemato jo, negirdi. Sarijus, tiesa, nuvaro voragyvį šalin, bet šis spėja įgelti. Aš nežinojau, kad ji mirs. Maniau, kad žygūnas…

„Dėmesingumo stoka“ – kas čia turima galvoje, budrumo ar atžvalgos trūkumas? Antkapyje neparašyta. Jis nusikrato sąžinės graužimo ir eina toliau.

Rabelaras, tamsusis elfas,

mirė nesuvaldęs liežuvio.

Rabelaro vardo Sarijus dar nėra girdėjęs. Vis dėlto plepumas, rodos, yra dažnos mirties priežastis. Per jį galą gavo vampyrė Charmalija ir barbaras Vhahoksas.

Rauda darosi vis labiau slegianti. Sarijui prieš akis iškyla moters vaizdas, ji klūpo ant kelių, rankomis užsidengusi veidą, ir linguoja. Veidą slepia juodas šydas, moteris gieda…

Jis nuveja tą vaizdinį ir eina toliau, ieško konkretaus paminklo. Pakeliui dar stabteli.

Kaskaras, vampyras,

miręs kaip išdavikas.

Šis paminklas iš tų, kurie pakrypę. Kažkas ant jo nupiešęs bjaurų, pašaipų snukį.

Po Sarijaus kojomis sušlama žolė. Toliau.

Ogalfuras, nykštukas,

miręs per tingėjimą.

Berenalisė, tamsioji elfė,

mirusi per plepumą.

Džulanas, žmogus,

miręs per nepaklusnumą.

Trojabas, vampyras,

miręs per neatsargumą.

O tada, nors Sarijus vylėsi, kad taip nebus –

Ksohus, tamsusis elfas,

miręs per nesivaldymą.

Taigi Ksohus išties negyvas. Gaila… Labai.

Tamsa, virkaujantis moters balsas ir tai, kad niekam daugiau, išskyrus jį, Ksohaus negaila, staiga tampa vos pakeliama.

Sarijus atplėšia akis nuo paminklo ir eina toliau.

Eirdė, tamsioji elfė,

mirusi per smalsumą.

Tokia mirtis gali grėsti man pačiam, karčiai pamano Sarijus ir nejučia paspartina žingsnį, toliau eidamas per kapų eiles.

Džostabanas, vilkolakis, nepaklusnumas.

Grunalfija, nykštukė, smalsumas.

Ragoras, nykštukas, tingumas.

Grotokas, barbaras, nepaklusnumas.

Sarijui jau gana. Čia nepatirsi jokio nuotykio ir negausi jokios užduoties. Kapinėse jam nejauku. Kiekvieną akimirką, rodos, iš žemės išlįs negyvėlio rankos ir griebs jam už kojų. Norisi dingti iš čia.

Kitų užrašų jau nebeskaito, jam nesvarbu, ar juose gali būti pažįstamų vardų – nors rasti Dricelio ir lordo Niko vardus būtų neprošal.

Bet norėti dingti ir galėti dingti – du skirtingi dalykai. Už kapų eilių mėnesienoje, tiesa, švyti kaltinės geležies vartai, o už jų stūkso tiktai miškas. Kažkoks miškas. Ko gero, esantis per mylių mylias nuo Baltojo Miesto.

Pakyla vėjas ir sukelia naujus garsus, siūbuojančios medžių šakos moja Sarijui. Ar nori jį nubaidyti? Jis to nežino, įmanydamas susiriestų ir užsidengtų veidą rankomis, bet galėtų prisiekti, kad kažkas jį stebi.

Mirė per bailumą, per baimę. Gerai, taip negalima. Jis suims save į nagą, nesileis įbauginamas nei tamsos, nei liūdnos giesmės, jis ras išeitį. Vartai bus gera pradžia.

Jis eina prie jų, pro kitus kapus. Kai kurie įrašai apžėlę kerpėmis arba taip išdūlėję, kad neįmanoma perskaityti. Nesvarbu. Reikia dingti iš čia.

Giesmė prityla, vos jam išėjus pro vartus. Ačiū Dievui. O kur dabar eiti? Jis nedrįsta lyg niekur nieko išjungti Erebo. Kas žino, kur kitąsyk atsidurs. Ir ar išvis atsidurs.

Paskui kai ką išgirsta. Beldimą, kaukšėjimą, tarsi sklindantį iš šachtos. Sarijus išsitraukia kardą. Tas garsas tamsiame miške bauginamai aidi, kaip ir jo žingsniai. Juo tolyn eina Sarijus, tuo garsiau ir aiškiau iš priekio atsklinda kaukšėjimas, ir jis su palengvėjimu atsikvepia pamatęs atsklindant ir šviesą.

Aišku, čia vėl vienas tų gnomų iš žygūno svitos. Sėdi nugara į Sarijų medinėje kamaraitėje, priešais save pasidėjęs akmeninę plokštę, apdorojamą kūju ir kaltu. Dabar Sarijus supranta, iš kur atsiranda paminklai.

Jei atsistočiau už jo ir dirstelėčiau per petį, tikriausiai pamatyčiau, kad gnomas kala kaip tik mano vardą, kad mane pagąsdintų.

Sarijus pritykina arčiau ir pažvelgia gnomui per petį. Jis suklydo. Akmenyje kitas vardas – Šizas. Tuo geriau, nes jo Sarijus nepažįsta. Kai jis atsiduria prie pat gnomo, šis atgręžia į jį savo bjaurų veidą.