Урсула Познански - Erebas

Kažin, kur dabar kiti? Ar Lelantas su jais? Ar šiąnakt vėl pralenks Sarijų? Po velnių, po velnių, po velnių! Ir viskas vien per tai, kad Nikas nežinojo, kaip šiame žaidime daroma pertrauka.

Jis be jokio noro peržiūrėjo savo laiškus ir nerado nieko, kas pataisytų nuotaiką. Daugiau iš įpročio negu iš tikro reikalo įjungė Emilės puslapį DeviantART svetainėje ir rado naują eilėraštį.

Naktis

Aš budžiu

savo lovoje

už pagalvių ir antklodžių

statinių tvoros.

Plačiai atmerktomis akimis

stebiu šnabždančius padarus,

kurie vengia dienos šviesos,

tamsius mano minčių dvynius.

Atkišusi rankas

ieškau pažįstamo

ir nerandu net savęs pačios.

Tiktai maldų malūnas mano galvoje bilda

monotoniškai, nesuprantamai, beprotiškai,

ir aš prašau paliaubų

tarp dienos ir nakties,

smėlio smilčių akyse

ir pirmos rytmečio šviesos,

kuri tokia pat blyški kaip tu.

Tame eilėraštyje kažko buvo, tas kažkas trumpam atitraukė Niką nuo jo bėdos. Ir pakišo mintį, kad kada nors vertėtų šnektelėti su Emile. Pavyzdžiui, paklausti, ar jai viskas gerai, ar turi kokių nors sunkumų. Trumpai pasvarstęs kaipmat atsisakė tokios minties. Jie per menkai pažįstami, jis tik susimautų.

Sveika, Emile. Sakyk, ar tau viskas gerai. O gal… ė… turi kokių nors bėdų?

Neturiu. Kodėl klausi?

Aš taip pamaniau, kai perskaičiau tą tavo eilėraštį…

Ak. Kur?

DeviantART svetainėje.

Žiūrėk tu man. O iš kur žinai mano slapyvardį?

Na, kartą jį nugirdau, kai kalbėjaisi su Mišele. Atsiprašau. Man labai gaila.

Man tuo labiau. Atšok nuo manęs, Nikai. Internete ir tikrame gyvenime.

Toks maždaug būtų jų pokalbis, be abejo. Galbūt tas eilėraštis tik menas, su vidiniu Emilės gyvenimu neturintis nieko bendra?

Nikas pastūmė pelę – ši nuslydo per visą rašomąjį stalą – ir pasitaisė ant pakaušio surištus plaukus. Galėjo darsyk pabandyti paleisti Erebą. Juk laukia jau geras dešimt minučių, gal žygūnui tokia bausmė atrodo ganėtina, gal jis norėjo tik pažiūrėti, ar Nikas mėgins vėl prisijungti.

Nieko nepešė nei pirmą, nei antrą, nei penktą kartą. Po šimts, šitaip iš tikro nesąžininga. Vakaras nuėjo šuniui ant uodegos. Vienintelis šviesos spindulys buvo Niko tėvo veidas – įkišęs galvą į kambarį tėvas pamatė, kad sūnus išties skaito.

21:34 – skelbė raudonos švytinčios radijo žadintuvo rodyklės. Nikas prieš dešimt minučių nusprendė gulti anksti. Norėjo išsimiegoti atsargai, nes jeigu rytoj sumaniau apsisuks, galės žaisti visą naktį ir atsigriebs už visa, ką prarado.

Kita galimybė: apsimesti sergančiam ir neiti į mokyklą. Kolinas irgi taip padarė, ką ir kalbėti. Kaip ir Helena, Džeromas, Aleksas ir – ak, tikriausiai ir visi kiti.

Vis dėlto Nikas žinojo, kad neapsimetinės, bent jau ne rytoj. Tai bus pirma diena po penktadienio, kai Brinė jam įdavė tą kompaktą. Rytoj mokykloje jis visus matys kitomis akimis. Matys savo priešininkus iš kūno ir kraujo. Jis nori pasikalbėti su Kolinu ir kartu pasvarstyti, kas už kokios kaukės slepiasi. Nori išsiaiškinti, kas yra lordas Nikas.

Kas žino, ką jie dabar daro. Galbūt vyksta geriausias išbandymas iš visų – be manęs. Velniava.

Nikas atsigulė pirma ant dešinio, paskui ant kairio šono, bet miegas neėmė. Vos tiktai užmerkęs akis darsyk išvydo visas praėjusios dienos kovas: kaip dičkis išverstakis mojuoja lazda ir grėsmingai artinasi prie jo, kaip Ksohus už kojų ištempiamas iš arenos, lieka kruvinas pėdsakas smėlyje…

Sunkiai atsidusęs Nikas sunėrė rankas už galvos. 22:13, rodė laikrodis. Beveik tokiu laiku jis paprastai ir guldavosi, o šįsyk buvo budrus kaip niekad. Kažin, kaip Ksohus pergyvens tai, kad iškrito iš žaidimo? Ar Sarijus rytoj jį atpažins? Žinoma, jei tik tasai eina į tą pačią mokyklą kaip Nikas. Juk ne visi Erebo kovotojai eina į ją. Aišku, kad ne, kokia kvaila mintis. Jis vėl užmerkė akis.

Kiek jų šiandien buvo arenoje? Maždaug keturiasdešimt ar penkiasdešimt tamsiųjų elfų, trisdešimt vampyrų, dvidešimt nykštukų. Barbarų? Irgi dvidešimt, apytikriai. Vilkolakių truputį mažiau – penkiolika? Gal ir tiek. Maždaug tiek pat katžmogių ir driežažmogių. Ir dar trys žmonės. Gerai, tad iš viso bus… šimtas šešiasdešimt ar šimtas septyniasdešimt kovotojų. Nemažas būrys, bet, aišku, tik saujelė, palyginti su kitų kompiuterinių žaidimų dalyvių skaičiumi. Žinoma, ne visi Erebo žaidėjai buvo susirinkę arenoje, bet tikrai nemaža dalis. O tas mįslingasis Vidinis Ratas, čempionai? Kažin, ar Driceliui pavyks kurį nors nutraukti nuo auksinės pakylos? Nikas nusišiepė. Ko gero, ne. Matyt, gerai gavo per makaulę. Taip jam ir reikia.

22:21. O jeigu darsyk pabandytų? Gali būti, kad draudimas jau atšauktas. Nikas vis tiek neužmigs, jei bent kartą nepabandys.

Jis įjungė naktinę lemputę, priėjo prie kompiuterio, įjungė jį, jausdamas maudžiant krūtinėje. Nesinervink, idiote .

Dusyk spragtelėjo ties raudonąja „E“. Nieko. Dar kartą. Vėl nieko. Ilgai negalvodamas Nikas įjungė Google puslapį. Jei daugiau sužinos apie žaidimą, tikrai ras būdą vėl jį paleisti. Tik, va, žygūnas kažkaip sužinojo apie pirmąjį Niko bandymą. Antrasis jį tikriausiai suerzintų.

Įkvėptas staigios minties Nikas išsikvietė Amazon puslapį. Jo žaidimas yra nelegali kopija, bet turi būti ir originalas. Parašė ieškiklyje „Erebas“ ir paspaudė įjungti beveik tikėdamasis sulaukti kito perspėjimo, raudonai sušvisiančio tamsiame jo kambaryje:

Nekoks sumanymas, Sarijau. Tiksliau tariant, kvailas sumanymas. Pražūtingas sumanymas.

Vis dėlto Amazon išvardijo daugybę operų įrašų, įvairius „Orfėjo ir Euridikės“ variantus – įdomu, kodėl? Aha, dėl vienos arijos, kuri vadinasi Chi mai dell‘Erebo , kad ir ką tai reikštų. Deja, dėl šio atradimo jis nepasistūmėjo nė per žingsnį į priekį. Žaidimo, vadinamo Erebu, tiesiog nebuvo. Netgi jo anonso. Tai kaip galėjo rastis jo kopija? Ir kas, po galais, turi originalą?

Nikas ėmė apžiūrinėti įvairius paveikslus ant operų kompaktinių plokštelių. Daugiausia tai buvo paveikslų fragmentai, jie jam kai ką priminė. Praėjo kelios akimirkos, kol suvokė, ką: dičkį išverstakį.

22:57. Vėl lovoje – dabar Nikui buvo jau gana. Jei negali žaisti, tai bent išsimiegos, nes jaučiasi kaip išsunktas.

Žaidimas, kurio negali nusipirkti. Žaidimas, kuris su tavimi kalba. Žaidimas, kuris tave stebi, apdovanoja, tau grasina, skiria užduotis.

„Kartais man atrodo, kad jis gyvas“, – pasakė Kolinas. Vaikinas nepretenduoja į Nobelio premiją, bet nėra naivus. Aišku, tas žaidimas negali būti gyvas. Bet yra kaip reta nepaprastas. Net labai.

Sarijus guli ant žemės. Lordas Nikas stovi virš jo iššiepęs baisingai pažįstamą veidą.

– Aš pirmas apsisukau, – sako jis. – Tu esi tik mažas pirdžius.

Jis atkiša Sarijui krepšį, kuriame sudėtos galvos: Emilės, Deno ir jo brolio.

– Pasirink vieną jų, o gal nori amžinai nešioti tą elfo marmūzę?

Sarijus nekenčia lordo Niko, nori pašokti ir išsitraukti kardą, bet negali pajudėti, be to, aplink tamsu kaip kapo rūsyje.

– Aš siūlau kautis, ką tu į tai? – sunkiai ištaria jis. – Dėl dviejų lygmenų. Tik leisk man atsistoti.

– Dėl lygmenų? Ne, Sarijau. Mes kausimės dėl metų. Dešimties gyvenimo metų – ką tu į tai?