Урсула Познански - Erebas

– Bladvorkas.

Jis turi kirvį, kardą ir skydą, kabantį ant nugaros. Akimirką Sarijui šmėsteli absurdiška mintis, ką darytų, jei Bladvorkas iškviestų jį. Bet juk tai neįmanoma. Jo lygmuo tiktai trečias, o Bladvorko, ko gero, bemaž devyniasdešimt penktas ar panašiai.

Barbaras ir pusnuogis ceremonimeistras beveik vienodo ūgio. Bladvorkas tiesiog trykšta energija, negali nustygti vietoje. Ginklai jo rankose trūkčioja lyg gyvi.

– Pasirink priešininką.

Bladvorkas nedelsia nė sekundės.

– Aš kviečiu į dvikovą Beroksarą. Ir pretenduoju į vietą Vidiniame Rate.

Arena sulaiko kvapą tarsi milžiniškas žiedo formos padaras. Jei ne smėlis, girdėtum ant žemės krintant adatą. Nuo auksinės platformos pakyla vienas iš dviejų barbarų.

Nelogiška, pamano Sarijus. Juo dėtas rinkčiausi katžmogį arba tamsųjį elfą.

Priešininkai bemaž vienodo ūgio. Beroksaras ginkluotas lenktu kardu ir kone stalviršio didumo skydu. Jo šalmas panašus į ryklio galvą ir eina ligi pečių, dengia netgi dalį nugaros.

– Ko norėsi iš Bladvorko, jei pralaimės?

– Kad dvi savaites man tarnautų kaip vergas ir šešių jo lygmenų.

Šešių! Bet Bladvorkas, net jei ir apstulbintas tokio reikalavimo, niekaip to neparodo. Tik linkteli galvą ir atsistoja kovos poza. Beroksaras mosteli kardu jį bandydamas, ir oras suzvimbia lyg bičių spiečius.

Paskui Sarijus kelias minutes nesugeba nieko galvoti. Kova priverčia jį viską pamiršti, netgi savo paties baimę. Abu barbarai visą laiką kaunasi kaip liūtai ir nerodo jokio silpnumo. Jie sukasi vienas apie kitą, daro žaibiškus išpuolius ir lygiai taip pat mitriai ginasi. Beroksaro lenktas kardas piešia aplink priešininką sidabrinius raštus, Bladvorko kirvis sukasi apie jo galvą, tuo pat metu kardas ieško silpnų Beroksaro vietų, nors tokių tarsi ir nėra. Ta kova kaip šokis, kur vedantysis nuolatos keičiasi. Kol Bladvorkas staiga nusigręžia ir atsuka Beroksarui nugarą. Lenktasis jo kardas sužvanga, krinta ant Bladvorko pečių ir su didžiule jėga įsminga į skydą, kabantį ant nugaros. Greitas posūkis, ir įstrigęs kardas išplėšiamas Beroksarui iš rankos.

Be ginklo šis žuvęs. Kirvio smūgis į koją ir kardo kirtis į šoną patiesia Beroksarą ant žemės.

– Nugalėjo Bladvorkas.

Barbaras iškelia į viršų rankas ir sukasi ratu, skambant puikiai muzikai ir kaipmat atsikračiusios stingulio publikos klyksmui. Plodama ir trypdama kojomis ši be paliovos kartoja Bladvorko vardą.

Dičkis išverstakis išeina į vidurį ir vienu rankos mostu visus nuramina. Jis palinksta prie gulinčiojo ir nusega jo kaklo puošmeną – geležinę grandinę, ant kurios tabaluoja butelio dugno didumo rubino spalvos žiedas. Jo viduje yra smailė, panaši į rožės spyglį arba išriestą „r“ ir rodanti į žiedo vidurį. Ceremonimeistras uždeda tą puošmeną Bladvorkui, ir vėl kyla didžiulis triukšmas, jis nenutyla net tada, kai Beroksaras sunkiai pakyla ir paklusdamas ceremonimeistro nurodymui užima vietą tarp barbarų.

Sarijus nepastebi, kaip žygūnas atsiduria arenos viduryje, bet šit jis jau stovi tenai ir kiša Bladvorkui kaulėtą ranką.

– Sveikinu pakliuvus į Vidinį Ratą. Mes visi tikimės, kad pasirodysi esąs vertas šios garbės.

Bladvorkas nusilenkia, eina prie auksinės platformos ir sėdasi Beroksaro vieton. Raudonas skritulys ant jo krūtinės šviečia kaip šviežias įdagas.

Žygūnas atsigręžia į barbarus.

– Beroksaras ir toliau privalo laikytis savo įžadų. Ir nieku gyvu to nepamiršti. Išdavikai miršta greitai. Žinoma, pasitaikius progai jis vėl gali išsikovoti vietą Vidiniame Rate. Kaip ir kiekvienas jūsų, – jis plačiu mostu rodo į visus.

Kitas kovotojas supranta jo padrąsinimą pažodžiui ir iškviečia į dvikovą Vydraną, Vidinio Rato elfę. Ši greičiau jį sudoroja negu nugali. Ugninių jos kulkų, žaibų ir tiksliai nutaikytų ieties dūrių kruša trunka tik tiek, kiek reikia, kad gerai išsišnypštum nosį. Paskui iškvietėjas atsiduria ant smėlio ir apleidžia areną kaip liūdnas pirmalygis.

Ir dar sakoma, kad tamsieji elfai niekam tikę. Tegu kas nors pabando jai prilygti. Sarijus savyje pajunta kažką panašaus į pasididžiavimą. Nenuostabu, kad Bladas pasirinko vieną iš tų kvailųjų raumenų kalnų.

Kitos trys kovos tokios blankios, kad Sarijaus mintys nuklysta į šalį. Jis vėl atkreipia dėmesį į jas, kai imama kovoti dėl norų kristalo – nei Lakoras, vampyras, nei Meimei, katmoterė, jo neturi, bet abu labai trokšta. Išverstakis jį iš kažkur ištraukia, pateikia kaip premiją, ir katė jį nukniaukia, o Lakoras pralaimi vieną lygmenį. Kam? Niekam. Netenka, ir tiek.

– Fenielė!

Iki šiol elfų šutvėje Sarijus jos nematė, o dabar Fenielė išdidžiai praeina pro jį. Gaila, kad riestanosės kvailu lėlės veidu nenutvėrė skorpionai. Sarijus žiūri, kaip ji stojasi arenos viduryje, ir tikisi, kad ji pasirinks visai netinkamą priešininką. Gal Dricelį ar ką kitą, gerokai sumažinsiantį jos lygmenį.

– Pasirink priešininką.

Vieną širdies tvinksnį, prieš jai išsižiojant, Sarijus jau žino, koks bus atsakymas.

– Renkuosi Sarijų.

Jį tučtuojau vėl suima baimė, prieš akis iškyla vaizdas, kaip negyvas Ksohus tempiamas iš arenos, bet dabar tam nėra laiko. Jis nemato Fenielės lygmens, ji jo irgi ne, antraip negalėtų kviesti. Taigi ji irgi trečialygė. Ką gi, uždavinys turėtų būti įkandamas.

Iš nekantraus publikos murmėjimo Sarijus supranta tebestovįs lyg suakmenėjęs tarp kitų tamsiųjų elfų. Tad pirmyn, pirmyn!

Fenielė negali žinoti, kad jis trečialygis. Tai kodėl jį pasirinko? Todėl, kad taip lengvai nustūmė į šalį, juodviem grumiantis dėl skorpiono? Galbūt.

Jis braunasi pro kitus elfus nesidairydamas nei į kairę, nei į dešinę. Jam reikia taktikos, kaip įveikti alebarda ginkluotą Fenielę. Ši, aišku, stengsis ja gintis. Sarijus jau įsivaizduoja save, bebadantį kardu orą, ir priešininkę, įvarančią savo ieties smaigalį jam tarp šonkaulių.

– Dėl ko kausitės?

Fenielė ilgai negalvoja.

– Dėl vieno lygmens ir dvidešimties auksinių.

Visi turi aukso, tik Sarijus ne. Užtat tebeturi kapų plėšiko dubenis ir lėkštes – pamiršo parduoti. Kodėl tiktai dabar prisiminė, dabar, kai ši mintis tik trikdo?

– Aš neturiu aukso ir labiau norėčiau kautis dėl norų kristalo, – sako neturėdamas daug vilčių.

Iš arti išverstakis atrodo toks bjaurus, kad vos gali pakęsti. Ruda kaip žemė oda suskilinėjusi ir sueižėjusi lyg suskeldėję senos drobės dažai. Jausmas, kad ceremonimeistras yra atvykėlis iš kitur, Sarijaus galvoje virsta įsitikinimu.

– Norų kristalo rinktis negalima, – pareiškia tasai. – Kaukitės dėl vieno lygmens. To turėtų užtekti. – Ir pakelia raumeningą ranką, duodamas ženklą pradėti.

Reikia sugalvoti, kaip apeiti Fenielės ietį. Sarijus strykčioja į šalis, kad nebūtų per lėtas. Kad netaptų lengvu taikiniu. Jo strakaliojimai, deja, nė trupučio nenervina Fenielės, ši atrodo taip, lyg turėtų begales laiko, ramiai sau stovi, laikydama alebardą abiem rankom, o jos smaigalį – aišku – nutaikiusi į jį. Sarijus tik dėl akių pabando pulti ir tučtuojau atšoka atgal. Nieko neatsitinka – alebardos galas tįsteli jo pusėn, bet viskas tuo ir baigiasi. Tik tada, kai Sarijus truputį nuleidžia savo kardą, daugiau iš nežinojimo, ką daryti, nei iš nuovargio, Fenielė tiesiog sprogsta. Dviem šuoliais atsiduria prie jo, nutaikiusi ginklo smaigalį tiesiai į krūtinę. Jis kilsteli į viršų skydą, bet pavėluoja, ji kliudo jį, pasigirsta spigusis garsas, jis nubloškia jos alebardą kardu į šalį.