Урсула Познански - Erebas

Kreida brėžia lentą. Šakutė porcelianą . Skritulinis pjūklas zvimbia prie pat klausos nervo. Šįkart tas garsas Sarijui sukelia vien pyktį. Negalvodamas apie gynybą jis darsyk smogia kardu per alebardą, smarkiai, kiek tik gali. Sviedžia skydą į šalį ir čiumpa ilgą alebardos kotą, nukreipia jį nuo savęs.

– Sarijau – Sarijau – Sarijau!

Jie ragina jį? Tai labiau šnabždesys negu riksmas, daugiabalsis, lyg šmėklų. Ar jie hipnotizuoja?

Jis užlipa ant numesto savo skydo ir vos nesuklumpa, bet Fenielės ginklo jokia mada nepaleidžia. Jos kūnas neapsaugotas, jeigu dabar dels, bus idiotas, tada ji pataikys, ir tasai garsas perpjaus jo klausą kaip stiklą…

Sarijus duria kardu Fenielei į krūtinę, ištraukia ir vėl smeigia į pilvą. Iš abiejų žaizdų pasipila kraujas. Fenielė paleidžia iš rankų alebardą, pati griūva ant žemės. Jis užsimoja, jos diržas jau beveik bespalvis, dar smūgis, dūris ir…

– Laimėjo Sarijus.

Tas balsas jį išvaduoja iš kovos svaigulio. Fenielė visiškai nebejuda. Jis nuleidžia kardą, ir tą pat akimirką sužeidimo garsas nutyla. Užgriaudėja muzika. Puiki muzika, kaip filme, kai herojus laimi lemiamą mūšį. Taip buvo ir tada, kai laimėjo Bladvorkas, o po kitų kovų, beje, ne. Kodėl? Todėl, kad tik aš galiu ją girdėti, supranta Sarijus, nes tai mano apdovanojimo dalis, kaip ir ketvertas, nuo šiol, be abejo, užrašytas ant mano šarvų, bei dvejetas, staiga išryškėjęs ant odinės Fenielės liemenės.

Jo priešininkė išnešama, o ne išvelkama kaip Ksohus už kojų, atsargiai… ir mikliai. Tad labai gali būti, kad Fenielė vis dar gyva, tad jos laukia nuodugnus pokalbis su žygūnu.

O jis dabar ketvirtalygis. Nugalėjęs nesužeistas ketvirtalygis. Sarijus grįžta į tamsiųjų elfų vietą. Apsidairo – dabar aiškiai regi trečialygius, pasirodo, tokių čia daug. Trečialygė ir ta vilkolakė, kurią kaip tik kviečia ceremonimeistras.

– Galarisė!

Pala. Galarisė, šį vardą Sarijus žino. Medinė dėžutė. Toteridžas. Dolis Bruko viadukas. Ar tą mįslingą dėžutę po kukmedžiu paslėpė Galarisė?

Jis negali jos paklausti, dabar jai reikia rinktis priešininką. Be to, Sarijus nujaučia, kad toks smalsumas nepatiktų žygūnui ir jo gnomui.

Kaštoniniai Galarisės plaukai švyti saulėje kaip skystas šokoladas, ji pasirenka barbarą Rahalą-L. A. Drąsu. Ar kvaila? Galop tai pasiteisina, nes jos ginklas yra strėlė ir lankas, tad Rahalas-L. A. prie jos net neprieina.

Paskui kaunasi keli aukštesni lygmenys, jų kovos trunka ilgai ir yra labai audringos. Sarijus bando įsidėmėti priešininkų vardus ir pastebėti galimas jų klaidas, bet netrukus liaujasi. Domėjimasis kovomis nuslopęs, tai aiškiai justi. Kai kurie kovotojai, jau turintys kišenėje pergalę, eina iš arenos. Sarijus pasižiūri Dricelio ir Keskoriano kovą, kurioje barbaras netenka trijų lygmenų, ir išskuba paskui išeinančiuosius. Dricelis be galo klastingas, prisimena jis.

Tamsiųjų elfų kampe Sarijus randa Lelantą ir Arvenos Vaiką.

– …jis idiotas, kad dar bandė, nors buvo jau pralaimėjęs, – sako Lelantas.

– Man patiko Ksohus, – patylėjusi pareiškia Arvenos Vaikas. – Liūdna, kad jis nebegyvas. Manau, buvo vertas dar vienos galimybės.

Sarijui irgi taip atrodo. Ksohus buvo bent jau mielas. Kodėl negavo galo Lelantas, tas išverstakis bailys?

– Tai tu nekovosi? – klausia jo Sarijus.

– Ne tavo reikalas! – sušnypščia Lelantas.

– Jis niekada nesikauna dvikovose, visada laukia didžiojo mūšio, vykstančio pačioje pabaigoje. Tada mažiau rizikuoji ir gali daugiau laimėti, – vietoj jo paaiškina Arvenos Vaikas.

– Klausyk, ar tau būtina viską išpliaukšti? – užsipuola ją Lelantas.

Jis vis taip pat ginkluotas kaip labirinte, negavęs nieko naujo, pastebi Sarijus. Kažin, ar tebeturi tą norų kristalą? Ar Sarijui galima jį pulti ir iškratyti jo daiktinę? Tikriausiai ne.

– Pabaigoje vyks mūšis? – užuot tai padaręs, paklausia jis ir demonstratyviai atgręžia Lelantui nugarą.

– Tu taip nieko ir nežinai, – įgelia tasai, Arvenos Vaikui nespėjus atsakyti.

– Aha, po kiekvieno turnyro vyksta didelis mūšis, visi prieš visus. Tai gan pavojinga, mat tada tave gali pakloti aukštesnio lygio kovotojas. Užtat tu gali atimti iš kitų vertingiausius daiktus.

– Norų kristalus? – paklausia Sarijus, šnairuodamas į Lelantą.

– Taip, jeigu kas nors juos nešiojasi. Bet tai nelabai įtikima.

Tiesą sakant, didysis mūšis Sarijui dabar nelabai rūpi. Jis ką tik prisidėjo vieną lygmenį, gali greit vėl jo netekti. Kita vertus, kas sako, kad negalima laimėti dar dviejų ar trijų?

– Kaip gerai, kad Ksohus padėjo šaukštą, – pakeičia temą Lenartas.

Tas idiotas išties įkyrus. Na palauk, Kolinai.

– Buvo toks sumautas palaidaliežuvis. Be paliovos tauškė. Vis tiek nebūtų išlikęs iki galo, todėl gerai, kad jam taip baigėsi. Buvo toks pat ištižėlis kaip tu, Sarijau. Tikiuosi, aš tave iškart paklosiu, kai prasidės mūšis. Gali jau dabar atsisveikinti su Arvena.

– Mano vardas Arvenos Vaikas, mulki.

– Kam tai rūpi?

Atrodo, lyg visi lauktų starto šūvio, kad paskui pasklistų į įvairias puses – tam tikra prasme taip ir yra. Dičkis išverstakis atsistoja arenos krašte ir iškelia lazdą. Sarijus vėl apžvelgia visus. Netoli jo stovi antralygis, vampyras – būtų lengvas grobis; čia pat tyko lordas Nikas, kurio Sarijus turi vengti. Ceremonimeistras pabrėžia: to, kuris jau kaunasi, kitiems pulti negalima.

Taigi reikia kuo greičiau pasirinkti vertą auką, lengvą auką, kol koks nors devintalygis nepamanė, kad pats Sarijus gali būti geras grobis.

Antralygis vampyras yra idealus priešininkas ir stovi išties arti. Išverstakis nuleidžia lazdą, Sarijus pasipusto padus, bet tuojau pat dešinėje pamato Lelantą. Nuleidęs savo žalsvai švytinčio šalmo antveidį jis panašus į dvikoję plieninę varlę. Lelanto kardo smaigalys atkreiptas į Sarijų, bet bėgdamas jis prastai nusitaiko, kirtis tik nubruožia Sarijui ranką ir sukelia ne daugiau kaip prastai suteptų vartų girgžtelėjimą galvoje. Vis dėlto Sarijui sukyla toks pyktis, lyg viduje būtų užsidegusi didžiulė raudona saulė.

Jeigu Lelantas taip nori, tegu. Gaus skydu kaip taranu į šoną, tada kardu – per šalmą, per šarvus. Svarbiausia, kad neturėtų kada atgauti pusiausvyros.

Šįkart Sarijui nereikia pakilios muzikos, kad pasijustų lyg pergalingas karvedys. Užtenka stebėti Lelantą, kaip tasai traukiasi atgal, nevykusiai atmušinėja smūgius, klumpa, pameta skydą. Kaip pargriūna ir guli atkišęs kardą, lyg šis būtų bitės geluonis, o Lelantas tikėtųsi, kad Sarijus ant jo užmins.

Du smarkūs smūgiai, ir priešininkas nebeturi nė kardo. Sarijus patenkintas pamato, kad Lelanto petys ir krūtinė kraujuoja. Tokie sužeidimai turėtų kelti išties bjaurų garsą.

Jis prikiša kardą Lelantui prie kaklo, prie pat šarvo krašto, ir atsispiria pagundai smeigti. O čia kas dabar? Pasikalbėti juodu negalės.

Kaip paprastai viską išsprendžia gnomas. Melsvas jo veidas plačiai išsišiepęs.

– Neginčytina Sarijaus pergalė, – kvarkteli jis ir atidaro Lelanto krepšį. – Nugalėtojas gali rinktis, ką nori.

Sarijus, aišku, visų pirma ieško savojo norų kristalo. Aišku, jo nebėra. Ką gali žinoti, ką Lelantas su juo padarė.

Bet jis vis dėlto priglaudęs šimtą trisdešimt auksinių. Sarijus čiumpa juos, bet gnomas jį tuojau sulaiko.

– Ne daugiau kaip pusę.

Irgi gerai. Šešiasdešimt penki auksiniai yra krūva pinigų. Sarijus dar randa porą smaragdais aptaisytų batų, durklą ir butelį gydomojo gėrimo. Viską tą pasiima, gnomui neprieštaraujant. Šis vėl praveria burną, kai Sarijus saugiau susikraunaa savo laimikį.