Урсула Познански - Erebas

– Jaunasis ponas gan godus. Tad savaime suprantama, kad negalės imti kiek nori lygmenų. Du gali gauti, jei paliks nugalėtajam ginklus.

Aišku, kad Sarijui Lelanto lygmenys geriau už ginklus. Didžiam jo pasitenkinimui, ant pralaimėjusiojo šarvo pasirodo romėniškas penketas.

Tad jis buvo septinto lygmens, o aš tiktai ketvirto, turėjau būti lengvas grobis. O gal ir ne? Kvailai išėjo, Lelantai, idiote . Kad ir kaip ten būtų, jis parodė tam mulkiui, iš kur kojos dygsta.

Sarijus žiūri, kaip Lelantas lėtai atsistoja ir nušlubuoja šalin, pasišalina kaip ir kiti nugalėti kovotojai. Būdamas šeštalygis Sarijus geriau orientuojasi, mato maždaug trečdalio dalyvių lygmenis, bet tarp jų pažįstamų veidų nedaug. Blekspelas, lordas Nikas, Keskorianas ir Arvenos Vaikas vis dar pranašesni už jį arba tokie pat šešetai kaip jis. Užtat paaiškėja, kad Sapujapas penktalygis, kaip ir Nureksas. Abu dabar kaunasi. Kitame arenos gale Sarijus pamato Dricelį, bandantį nutempti Bladvorką nuo Vidinio Rato platformos.

– Ar tu dar nori kautis? – klausia mėlynodis gnomas.

Ar nori? Jis nežino. Gal ir nekenktų prisidėti dar kelis lygmenis, bet jis nenori provokuoti sėkmės. Dieną pradėti kaip trečialygiui ir baigti kaip šeštalygiui išties neblogai.

– Ne. Šiandien užteks.

– Tada palik areną.

Jis taip ir padaro. Išeina pro tuos pačius vartus, pro kuriuos buvo įėjęs, dar užmeta akį į tamsiųjų elfų kampą – ten nieko, išvis nieko nebėra – ir traukia prie išėjimo. Kada paskutinįsyk taip gerai jautėsi? Nė nežino. Matyt, seniai, prieš metus ar prieš dvejus. Žvaliu žingsniu, su krūva pinigų kišenėje Sarijus išeina į gatvę. Pažiūrėsim, ko dar esama tame Baltajame Mieste.

12.

Už lango buvo tamsu, svetainėje griaudėjo vakaro žinios. Nikas pasitrynė skaudančius smilkinius.

Sarijus pavertė visus jam atitekusius turtus auksu, net Lelanto durklą – šio kaina netikėtai buvo didelė. Paskui nuėjo į „Paskutinį čekštelėjimą“, bet iš ten Atropė jį be ceremonijų išmetė. Jis nesuprato, kodėl, o ji neketino jam aiškinti. Pamažu Baltąjį Miestą apgaubė naktis, visur buvo uždegti deglai ir malkų krepšiai. Erebo pasaulyje naktis buvo daug žadantis metas. Tai buvo žygūno metas. Bet šio niekur nebuvo matyti. Niko akys degte degė, lyg valandų valandas plaukiojus chloruotame vandenyje. Ko gero, jos buvo raudonos kaip Lelanto durklo rubinai.

Ko gero, pats metas padaryti pertrauką, neprošal kaip reikiant pavalgyti. Jis galėtų atsikelti, išeiti iš kambario ir kyštelėti nosį į virtuvę. Mama, matyt, jau ką nors ruošia, aišku, kad taip. Jis spoksojo į ekraną, miesto gatves, savo elfiškąjį aš. Negalėjo atsitraukti. Kažkas sakyte sakė, kad bet kurią akimirką galima ko nors tikėtis. Orkų puolimo, žygūno užduoties, nuotykio, mįslės. To, ką jis praleis, jei dabar pasišalins.

Gal bent valandai? Valandos užtektų pavalgyti, persimesti keliais maloniais žodžiais su mama ir tėčiu ir… nueiti į tualetą, kad nereikėtų kęsti pūslės spaudimo. Tiktai dabar pastebėjo, kaip yra spiriamas ir koks persikreipęs sėdi ant kėdės.

Nagi, eik . Bet pirmiau reikia išjungti programą. Nikas ėmė varinėti pelę po ekraną. Kaip čia išsaugojus ar baigus žaidimą? Iki šiol, prisiminė jis, dar niekad to nedarė. Žaidimas jį išmesdavo ar priversdavo daryti pertrauką, pats niekada jo nebaigdavo. Tikriausiai tai net nenumatyta.

Nikas svarstė, ką daryti. Galėtų paprasčiausiai išjungti kompiuterį, bet tai rizikinga. Jei žygūnui nepatiks, šis, ko gero, panaikins taip sunkiai pelnytus Sarijaus lygmenis. Arba sumanys dar ką nors blogesnio.

Vienintelė galimybė – palikti įjungtą kompiuterį, išjungti tik ekraną. Tada Sarijus liks kaip prikaltas stovėti gatvėje ir bet koks priklydęs pirmalygis galės pasiimti jo daiktus. Irgi nekoks sumanymas.

Niko pūslė, rodos, tuoj sprogs. Nieko nepaveiksi, reikia eiti į tualetą. Tiktai pirmiau įtaisyti į saugią vietą Sarijų. Bet kur?

Išeitis nukrito kaip iš dangaus – juk jis išsinuomojęs kambarį. Tad privertė savo elfą taip dumti Baltojo Miesto gatvėmis, lyg būtų vijęsis pats dičkis išverstakis. Tik ar teisingu keliu? Jis prisiminė bjaurius laiptus, esančius šalia kepyklos ir vedančius į viršų, – nuo ten reikia bėgti tiesiai, o paskui iškart pasukti į dešinę. Bet kur tie prakeikti laiptai?

Jis vertė Sarijų bėgti, bėgti, bėgti. Mėlynas ištvermės stulpelis vis trumpėjo – nors Sirijus jau šeštalygis! Jeigu greitai neras nakvynės namų, turės viską mesti ir eiti šlapintis. Tik ne čia, ties šiuo tamsiu kampu, kur trinasi kažkokie įtartini tipai.

Kepykla, laiptai. Pagaliau. Jis įvijo Sarijų į nakvynės namus, privertė užlėkti laiptais į viršų ir įsmukti į kambarį. Užtrenkti duris. Tada išjungė ekraną. O dabar greitai, greitai…

Nikas pašoko, išlėkė iš kambario lyg persekiojamas piktų šunų ir nukūrė prie tualeto. Kaip tik spėjo.

– Nikai! – iš svetainės šūktelėjo tėvas. – Jeigu darsyk taip trenksi durimis, tau bus riesta.

Mama buvo paruošusi daržovių lazaniją su sojų varške vietoj mėsos, bet Nikas šįkart nemurmėjo. Jis beveik nejuto, ką valgo. Tėvai kalbėjo apie matytą kino filmą ir tenkinosi jo retsykiais įterpiamais „hm“ ir „aha“, bet kraipė galvas, kad Nikas tiek daug kemša. Jis ir pats stebėjosi, kol prisiminė, kad nuo pusryčių nieko neturėjo burnoje.

O dabar jam reikia skubėti. Mat paliko Sarijų nakvynės namuose vieną, neapsaugotą ir neišjungtą. O kas, jei kiltų gaisras? Arba Sarijus būtų užpultas? Jei Lelantas jį rastų?

Man reikėjo išjungti internetą, pamanė Nikas. Nors nežinau, kas tada atsitiktų. Ar gnomai ant manęs nesupyks ir nepraneš žygūnui?

Paskutinį kąsnį šakute įsigrūdo jau beveik pakilęs nuo stalo.

– Ačiū, buvo labai skanu!

Jis šyptelėjo mamai, ji irgi atsakė šypsena. Viskas buvo gerai, tik tėvas susiraukė.

– Tik nesakyk, kad vėl eini mokytis. Aš tuo nepatikėsiu.

– Ne, šiandien užteks, – atsakė Nikas ir demonstratyviai nusižiovavo. – Dar truputį paskaitysiu ir eisiu gulti, esu visai nusiplūkęs.

– Kai paskutinįkart tokiu metu ėjai miegoti, tau buvo aštuoneri.

– Aš juk sakiau, kad pirma paskaitysiu! – atrėžė Nikas truputį pikčiau, nei norėjo. – Atleisk. Nuo tos chemijos pasidariau nervingas.

Tėvas kažką nesuprantama sumurmėjo į savo lėkštę. Nikas neklausė, ką. Jam reikėjo pasirūpinti Sarijumi.

Mėnulis, šviečiantis pro nakvynės namų langą, taip pat mažėja kaip ir Londono mėnulis. Bet Londonas toli.

Sarijus guli savo lovoje sunėręs rankas už galvos, įbedęs žvilgsnį į lubas. Kažkuriuo metu kažkas atnešė laišką, ant jo puikuojasi geltonas vaškinis akies pavidalo antspaudas. Prieš atplėšdamas laišką Sarijus patikrina savo daiktus ir nusiramina: viskas vietoje – auksas, gydomieji gėrimai.

Laiškas trumpas ir nedžiuginantis:

Kiti pasišalinę. Tavęs reikėjo, bet tu atsisakei padėti. Mes nusivylę, Sarijau. Tavo aplaidumas turės padarinių, ar supranti tai?

Po laišku vėlei geltona akies pavidalo dėmė – daugiau nieko ir nereikia. Sarijus susimovė. Tą akimirką, kai padeda laišką į šalį, žvakė ant jo stalo užgęsta, po akimirksnio užtemsta ir mėnulis. Erebo pasaulis tampa tamsus ir nebylus. Sarijus pašalintas ir kelias baisias akimirkas mano, kad visam laikui. Tai, aišku, nesąmonė, šiandien jis taip klasiškai kovėsi. Žygūnas sakė, kad jam reikia geriausio iš geriausių. Tokiems priklausyti galėtų ir Sarijus. Jis tai žino. Jaučia.

Daržovių lazanija smarkiai pūtė Nikui skrandį. Tau reikėjo mažiau valgyti, jei būtum greičiau pavalgęs, nebūtum pražiopsojęs užduoties. Juk galėjai pasižymėti . Nikas spoksojo į juodą ekraną. Tai atrodė visiškai neteisinga. Vis dėlto juoduma nesitraukė, kad ir kiek jis bandė iš naujo paleisti kompiuterį, maldavo ir keikėsi.