Урсула Познански - Erebas

– Neįprastu laiku pasirodei, Sarijau.

– Žinau. Tiesą sakant, aš ir nenoriu čia būti.

Gnomas trūksmingai sukikena.

– Kas gi to nori?

– Ar gali pasakyti, kaip man grįžti?

– Kur?

Taigi – kur? Sarijus atsargiai renka žodžius.

– Man reikėtų trumpam palikti Erebą, bet nenoriu per tai nukentėti.

Gnomas ima kalti akmenį, atrodo susimąstęs.

– Tai ne taip paprasta.

Jeigu būtų paprasta, aš tavęs neklausčiau . Sarijus, aišku, to nesako, tik kantriai laukia, o gnomas tuo tarpu kasosi karpuotą paausį.

– Na gerai, tada eik. Mes lauksime tavęs rytoj popiet. Pasistenk mūsų nenuvilti.

– Gerai. Žinoma, – sako Sarijus palengvėjusia širdimi.

– Pasakyk Nikui Danmorui, kad nepažeistų taisyklių, mes tai sužinosime. Ir kad būtų atidus.

– Aha. Gerai. Juk aš išties noriu, kad tau netektų tokio daikto ruošti man, – sako Sarijus ir parodo į priešais gulintį akmenį.

– O! Bet aš jau paruošiau. Seniai. Jums visiems. Daugeliui jūsų išties prireiks, tiesa?

Gnomas dar išsišiepia, o ekranas jau ima temti.

04:42. Per anksti keltis, per vėlu nerti į sapnų jūrą. Neturėdamas daug vilčių užmigti Nikas atsigulė, užsitraukė antklodę ant ausų ir užmerkė akis. Pabandė ramiai kvėpuoti, bet jo mintyse šmėsčiojo paminklai.

Kažin, ar kiti dar žaidžia? Po kelių valandų paklaus Kolino. Ne, neklaus, tai juk draudžiama. Velniava. Bet tasai vis tiek atrodys gerokai nusivylęs, kad arenoje gavo į kailį kaip Lelantas. Su tokia guodžiančia mintimi Nikas pagaliau užmigo.

13.

Ta į gabalus sudraskyta naktis ir apsilankymas kapinėse nepraėjo be pasekmių. Jau eidamas į mokyklą Nikas pajuto lengvą spaudimą smilkiniuose, lyg artinantis peršalimui. Šis jausmas neapleido visą dieną, nors kartais ir užgožiamas kitų dalykų. Pavyzdžiui, vaizdo, kaip Džemis, Emilė ir Erikas Vu sukišę galvas stovi priešais mokyklos vartus.

Erikas. Jis pasilenkė prie Emilės ir kažką karštai jai dėstė. Ji neatšlijo, net šyptelėjo. Džemis sukryžiavęs ant krūtinės rankas stovėjo šalia ir linkčiojo. Nikas apsimetė kažko ieškąs kišenėje, kad galėtų šnairomis juos stebėti. Erikas, matyt, ką tik pasakė ką nors sąmojinga, nes visi nusijuokė, ir Nikui dingtelėjo, kaip retai yra matęs Emilę besijuokiant ir kaip labai norėtų pats – ne Erikas – būti ją pralinksminęs.

Kad šis bent nebūtų toks beždžionė, pamanė Nikas ir per tai beveik pamiršo, kad reikia toliau naršyti kišenę. Ar Emilei patinka tokio tipo vaikinai? Išstypęs pusiau azijietis su princo Eizenherco šukuosena ir karjeristo akiniais? Literatūros klubo niektauza? Jis anaiptol nebjaurus, ne, toks tikrai gali jai patikti. Po šimts perkūnų.

Nikas būtų atidavęs du… ne, vieną savo lygmenį, kad išgirstų, ką jie kalba. Jeigu vakar nebūtų susikirtęs su Džemiu, dabar galėtų paprasčiausiai prieiti.

– Danmorai, nestovėk ant kelio kaip visiškas kretinas! – Praeidamas pro šalį Džeromas taip kumštelėjo Nikui į šoną, kad tas vos neišmetė krepšio.

– Dink iš čia! – užriaumojo Nikas jam pavymui.

Norėjo pasivyti, nutverti už sprando ir užtvoti kumščiu per nosį, nes Emilė, Erikas ir Džemis dabar, aišku, jį pastebėjo. Džemis žvilgtelėjo į Niką ir nusigręžė, Emilė kilstelėjo ranką nuoširdžiai sveikindamasi. Maloniausias atrodė Erikas, ne kas kitas, o jis.

Nikas nusigręžė ir patraukė į mokyklą. Iš kur tas pyktis? Aišku, kad dėl pusiau prabūdrautos nakties.

Matematikos klasėje kaip pirmadienio rytą buvo ramu, bet prie pat durų Niką iškart pasigavo Brinė.

– Na? – sušnabždėjo ji. – Na?

Jis prisidėjo pirštą prie lūpų. Kaip malonu, kad kalbėti apie žaidimą draudžiama.

Brinės veido išraiška iš švytinčios virto supratinga – sąmokslininkiška.

– Aš žinojau, kad tau patiks, – tarė ji.

– Taip, taip. – Nikas prisivertė šyptelėti.

Brinė taip pat atrodo pavargusi, pastebėjo jis, bet padėjusi daug pastangų, kad tai nuslėptų.

Helenai nebūtų vertėję net stengtis. Jos išvaizda ir šiaip niekad nedžiugindavo, o šiandien išvis buvo žemiau už bet kokį ankstesnį lygį. Plaukai nešukuoti, akys pusiau primerktos, burna truputį pražiota. Rodos, tuojau ims seilėtis. Džeromas ir Kolinas neišleido Helenos iš akių, mėgdžiojo jos išraišką ir susiriesdami kvatojosi.

Toji viso to nematė. Spoksojo priešais save ir net pradėjo truputį svyruoti. Nikas pajuto kažką panašaus į užuojautą. Galbūt ji viena tų, kurie guli kapinėse. Gal ji buvo Aurora, kurią palikau gulinčią labirinte.

Jis priėjo prie jos.

– Helena!

Ji beveik nesureagavo, tik truputį suraukė antakius. Kolinas ir Džeromas netvėrė juokais.

– Helena! Tau viskas gerai?

Dabar ji pakėlė galvą. Aplink akis buvo matyti tamsiai rudi šešėliai.

– Ką?

– Kaip tu jautiesi? Atrodai… – norėjo pasakyti „baisiai“, bet prikando lūpą, – …lyg serganti.

Helena vaidingai nusijuokė.

– Rūpinkis savo paties sumautais reikalais, Danmorai.

– Gerai. Tada ir toliau seilėkis ir juokink visus. – Jis parodė Kolino ir Džeromo pusėn. – Jiems tai pramoga.

Kodėl jis vaizduoja gailestingąjį samarietį, vaizduoja kaip tik prieš Heleną? Tu pats žinai kodėl, atsakė piktas, silpnas vidinis balsas Ji galėjo tau kai ką papasakoti. Pavyzdžiui, apie praėjusią naktį. Arba apie savo nusigalavimą. Tada būtum paklausęs jos vardo, tiesa? Ir atsikratęs vieno klaustuko.

Nikas pasitrynė veidą abiem rankomis. Kad tave kur, koks jis šiandien nusistekenęs. Tačiau vis tiek pasiekė, kad Helena bent kiek normaliau atrodytų. Dabar ji sėdėjo savo vietoje tiesiai, buvo sučiaupusi burną ir sugniaužusi kumščius.

– Nikai, nevykėli, – pasveikino jį Kolinas. – Ko tau reikia iš Helenos?

– Užsičiaupk, Kolinai. Atrodė gatava, dėl to ir priėjau prie jos. Nesielk taip, lyg būtum dvyliktalygis.

– Tvarka. Kas šiaip? Yra naujienų?

Nikas nužvelgė Koliną nuo galvos iki kojų. Jis, aišku, neatrodo išblyškęs, bet oda įgijusi naują pilką atspalvį – tai nematyta.

– Buvo klasiška diena, – tarė Kolinas.

– Galima sakyti. Ir kieta naktis. – Nikui juk reikia apsimesti, kad viskas gerai. Jis visur buvo; kad tik neišsiduotų kapinėse vos nepridėjęs į kelnes.

– Taip, naktis, – pasinėręs į savo mintis atsakė Kolinas. – Ji buvo fantastiška. Aš nemaniau, kad bus taip įdomu. O tu?

– Ir aš ne. – Nagi, trenk kelias detales, būk geras.

– Ir čia tik pradžia, – tarė Kolinas. – Patikėk.

– Taip. Žinoma. Man smalsu, kas dar laukia. Kaip tu manai?

Kolinas iškėlė į viršų rankas.

– Gal aš aiškiaregis?

Beprasmiška toliau klausinėti. Vis tiek daugiau iš savo bičo neištrauks. Bet gal jis bus linkęs truputį paspėlioti?

– Labai norėčiau sužinoti, kokiu vardu prisidengusi Helena, – sumurmėjo jis taip tyliai, kad niekas, išskyrus Koliną, negalėjo išgirsti.

– Hm, būtų įdomu. Juk ne kiekvienas laksto su savo paties veidu. Helena dėtas aš taip nedaryčiau.

Nikas suprato užuominą ir išsižiojo, bet tuojau vėl susičiaupė. Kolinas išsišiepė.

– Nesuk sau galvos. Aš žinau, kad ten ne tu. Anas daug ilgiau žaidžia. Bet man atrodo, kad tik vienas kitas tai supranta. – Jis nutilo, nes prie jųdviejų priėjo Džeromas.

– Slapukaujate? – paklausė jis.

– Gal kvanktelėjai? – atrėžė Kolinas. – Manai, nežinau taisyklių?

– Gali būti. – Džeromas išsišiepęs pasišalino. Helena jį palydėjo liūdnu žvilgsniu.