Урсула Познански - Erebas

Jis kopijavo, paskui vėl rašė, sukurpė du puslapius. Aišku, jie neatrodė geri, bet buvo parašyti . Nikas patenkintas pažvelgė žemyn pro langą į šlapią nuo lietaus mokyklos kiemą, lyg tenai galėtų pasisemti įkvėpimo dar dviem puslapiams. Bet pamatė tik Deną, kurio šiandien nebuvo mokykloje. Stovėjo ten, apačioje, vienas kaip pirštas. Kodėl ši mezgėjėlė nesėdi namie prie kompiuterio?

Nikas pamatė, kaip Denas pasislėpė už tujų gyvatvorės, skiriančios mokyklos kiemą nuo automobilių aikštelės. Jis kažką turėjo rankoje. Žiūronus? Ne, fotoaparatą.

Nikas prisimerkė, kad geriau matytų. Denas fotografavo tai, kas buvo automobilių aikštelėje. Deja, Nikas negalėjo įžiūrėti, ką, tam trukdė dešinysis mokyklos sparnas.

Netrukus Denas nuleido aparatą ir apsidairė. Paskui nuslinko į kiemo vidurį, įdėmiai dairydamasis į pirmo aukšto klasių langus. Prie vieno jų sustojo ir vėl padarė kelias nuotraukas, paskui įėjo į mokyklą ir dingo Nikui iš akių.

Šiam norėjosi pašokti, nubildėti laiptais žemyn ir nutverti Deną, kad paklaustų, ką jis ten veikė. Tiktai Denas nebūtų nieko pasakęs.

Būtų nesunku atimti iš jo aparatą ir užmesti akį į paskutines kelias nuotraukas . Ne, Nikas to nedarys.

Vietoj to jis apvertė lapą, ketindamas rašyti toliau.

DENAS – parašė kairėje pusėje ir nubrėžė lygybės ženklą. Po penkiolikos minučių jau turėjo stulbinančią daugybę lygčių. Nelabai atitinkančių dabar einamą matematikos temą, užtat neabejotinai įdomesnių.

DENAS = Sapujapas? Ne, šis pernelyg mielas. Dricelis? Gal net Blekspelas?

ALEKSAS = velniai žino. Gal koks driežažmogis? Gegnaras? Ar tamsusis elfas Vulkanas? Gali būti bet kas. Viskas įmanoma.

KOLINAS = Lelantas. Tik jis šiandien pernelyg linksmas. Jaučiasi nepažeidžiamas. Kita vertus, ką gali žinoti, kas atsitiko naktį. Galbūt Bladvorkas? Ar Nureksas?

HELENA = Aurora? Tada ji negyva. Tiranija? Gali būti. Arvenos Vaikas? Mirčiau iš juoko.

DŽEROMAS = lordas Nikas? Bet kodėl?

BRINĖ = Fenielė; gali būti, nes yra nesimpatiška karvė. Arba Arvenos Vaikas. Arba Tiranija.

AIŠA = tikriausiai negyva, todėl tokia prislėgta. Aurora?

RAŠIDAS = Dricelis? Bladvorkas? Blekspelas? Ksohus?

Nikas susinervinęs sviedė rašiklį ant stalo. Visos jo spėlionės baigėsi klaustuku. Nė apie vieną žaidėją negalima tvirtai pasakyti, kas jis. Lygiai taip pat tikėtina, kad jis per visą žaidimą nėkart nesusidūrė su Kolinu, kaip ir su tais, kurie guli kapinėse, kaip ir su Vidinio Rato nariais. Kas, pavyzdžiui, yra Beroksaras ir Vidrana?

Ne, tai beprasmiška. Reikia liautis dėl to sukti galvą. Verčiau dar truputį padirbėti ir paskui ramia sąžine įnikti į Erebo pasaulį.

Nikas paėmė naują popieriaus lapą ir rašė toliau, nelabai suprasdamas, ką daro. Kai pasigirdo skambutis, kviečiantis į pamoką, jau turėjo tris su puse puslapio. Ką gi, visai neblogai, vakare namie sukurps trūkstamą dalį ir greitai perrašys į kompiuterį. Jam pavyks. Kaip nors.

Sulig kiekviena nauja diena mano tikrovė vis labiau netenka vertės. Ji yra triukšminga ir betvarkė, nenuspėjama ir varginanti.

Ką gi ji gali, toji tikrovė? Sukelti alkį, troškulį, nepasitenkinimą. Ji skaudina, švaistosi ligomis, paklūsta juokingiems dėsniams. Ir, svarbiausia, jai būdinga pabaiga. Tikrovė visuomet veda prie mirties.

Vertę ir galią turi kiti dalykai ir idėjos, aistra, netgi beprotystė. Visa tai, kas aukščiau už protą.

Aš nepritariu tikrovei. Aš atsisakau jai padėti. Aš atsiduodu bėgimo nuo pasaulio vilionėms ir visa širdimi puolu į bekraščius netikrovės tolius.

14.

– Aš tavęs jau laukiau.

Kai Sarijus vėlyvą popietę pasirodo nakvynės namų kambaryje, randa sėdintį ant kėdės žygūną. Saulė jau žemai, jos medaus spalvos spinduliai krinta pro langus.

– Girdėjau, buvo įdomi diena. Papasakok man apie ją, Sarijau. Ar atsitiko kas nors neįprasta?

– Vienai bendraklasei, tokiai Aišai, užėjo nervų priepuolis.

– Ar tu žinai, dėl ko?

– Nelabai. Ji kažką rado anglų kalbos knygoje ir išsigando. Nepamačiau, kas tai buvo.

Rodos, toks atsakymas žygūną patenkino.

– O kas dar atsitiko?

Hm, kas?

– Mačiau, kaip Denas Smitas kažką slapčia fotografavo. Kažką esantį automobilių aikštelėje.

– Gerai. Kas dar?

Sarijus susimąstė. Ką jam pasakyti?

– Papasakok man apie Eriką Vu. Arba apie Džemį Koksą, – padeda žygūnas.

Jis viską jau žino, dingteli Sarijui. Jis mane tikrina.

– Juodu kalbėjosi.

– Apie ką?

– Nenumanau.

– Gaila.

Žygūnas lengvai pakyla nuo kėdės. Mažulytėje kamaraitėje atrodo nežmoniškai didelis. Prie durų atsigręžia, lyg ką prisiminęs.

– Man neramu, – sako jis. – Erebas turi priešų, jie stiprėja. Tu pažįsti kelis tokius, tiesa?

Mintys Sarijaus galvoje ima pintis. Jis nieko nesakys apie Emilę ir Džemį, nieku gyvu. Gal apie Eriką? Ne, geriau nereikia. Bet būtina kuo greičiau ką nors pasakyti, nes žygūnas jau ima nekantrauti.

– Manau, kad Erebas nepatinka ponui Votsonui. Šis tikrai daug apie jį nežino, bet bando išklausinėti.

– Vertinga pastaba. Ačiū.

Žygūno šypsena mažne šilta.

– Dabar paskubėk. Kas man atneš auksinio sakalo plunksną, bus gausiai apdovanotas.

– Kokio auksinio sakalo? – klausia Sarijus, bet žygūnas jau atgręžęs nugarą tylomis išeina pro duris.

Sarijus bando klausinėti. Iš kepėjo sužino, kad reikia traukti į pietus ir stebėti avis. Kokia nesąmonė, pamano sau. Avis!

Duoneliautoja, kuriai jis padovanoja auksinį pinigą, pataria ieškoti rožinės spalvos gyvatvorės. Sarijus sunkiai ir ilgai renka žinias, kol daugiau kaip po valandos sukaupia jų tiek, kad galėtų leistis lyg ir reikiama kryptimi. Bet staiga jam sutrukdoma – kaip visada įsikiša išorinis pasaulis.

Jo mobilusis telefonas.

Džemis.

Sarijus neatsiliepia. Jis užsiėmęs, jam reikia išeiti iš miesto. Reikia tikėtis, turimas kardas ganėtinai tvirtas, kad atsilaikytų prieš auksinį sakalą.

Po valandos Sarijus jau gudresnis. Jis traukia miesto sienos sargybinio nurodyta kryptimi. Eina ir eina, bet niekur neranda nei avių, nei sakalo. Užtat sakalas randa jį. Netikėtai ir be jokio perspėjimo didžiulis auksu blizgantis paukštis krinta iš dangaus šviesdamas kaip meteoritas. Sarijus ieško užuoglaudos, bet jos nėra. Stovi plyname lauke, ir sakalas nutveria jį savo nagais, kilsteli į orą ir numeta. Diduma Sarijaus diržo papilkėja, pajuosta.

Šliaužti šalin, greitai, kol dar nevėlu. Skardūs plėšraus paukščio klyksmai ir kankinantis spiegimas galvoje, sukeltas sužeidimų, susilieja į viena. Sarijus sukanda dantis – jis dar turi gydomojo gėrimo, jam reikia atidaryti daiktinę, kol sakalas antrąkart neužpuolė.

Bet priešininkas neduoda laiko, suka ratus aukštai danguje kaip žėrintis drakonas ir vėl ruošiasi kristi. Sarijus išsitraukia kardą, mato akinamai šviesų sakalą lekiant į jį. Antro sunkaus sužeidimo jam neišvengti.

Smūgis stiprus, tarsi būtų trenkęsis metalas, sužeidimo garsas nebepakeliamas, bet vis dėlto girdėti – tai gerai, tai reiškia, kad Sarijus gyvas. Bet sakalas jau ruošiasi trečiam puolimui – šis bus paskutinis. Užteks uodo įkandimo, kad dabartinės būklės Sarijus gautų galą.

Ne, prašau, ne! Jis karštligiškai atidaro savo krepšį – štai tas gydomasis gėrimas, greičiau, paukštis vis dar kyla, galbūt užteks laiko, greičiau…

Gėrimas veikia lėtai. Diržo spalva grįžta po truputį, garsas tilsta visiškai pamažu. Tuo tarpu sakalas pasiekia reikiamą aukštį ir vėl taikosi pulti. Nors tai beprasmiška, Sarijus bando šliaužti prie artimiausio medžio, sakalui imant kristi žemyn ir užimant didumą regos lauko.