Урсула Познански - Erebas

Akimirką Brinė atrodė sutrikusi, bet greitai susitvardė.

– Kas šiandien darėsi Džemiui? Lakstė nutaisęs tokį veidą… Na, jo veidas ir šiaip nelabai mielas, bet šiandien… – Ir suktai pasižiūrėjo į Niką. – Ar jis tau sakė, kas jam yra?

– Ne.

– Ak. O aš maniau, kad jūs dideli draugai. Taip nėra, ką? Ir gerai. Jis toks nervingas.

Ji turi gerai jaustis, pakartojo sau Nikas. Gerai jaustis, ta kvaila karvė.

– Jis juk nežaidžia. Ar matei, kad visąlaik prilipęs prie Eriko? Kolinas jį vadina sušiu, aš jam sakiau, kad sušis japoniškas žodis, bet jam vis tiek labai juokinga. Sako, Erikas dabar susidėjęs su Emile, ta nykia ožka. Aha, Kolinas taip sako, jis, girdi, dar niekad nematęs tokios nuobodos. Niekada nepravers burnos, visada atrodo taip, lyg ką tik būtų padvėsusi jos jūrų kiaulytė. – Brinė nusijuokė. Gerai jaustis, ji turi gerai jaustis .

– Matyt, skonio reikalas, kas kam atrodo nuoboda, – pasakė jis ir prisivertė nusišypsoti. – Kolinui paprastai patinka visai kitokios merginos negu man.

Šįkart Brinė jam nieko neatsakė. Nikas pamanė, gal ji suprato jį, bet negalėjo į tai gilintis. Buvo sunku suvirškinti žinią, kad Erikas ir Emilė dabar lyg ir draugauja. Ar tai tiesa? Jei taip, iš kur Brinė žino? Kaip kvaila, kad jis negali paklausti. Kvaila, kad bandė įkišti Erebą Emilei. Nors pasiusk.

– Gal mudu dabar praleidžiame ką nors svarbaus? – sumurmėjo jis, kai tyla ėmė darytis nemaloni.

– Visuomet vyksta kas nors svarbaus, – atsakė Brinė. – Ar tu prisijungsi, ar atsijungsi, vis tiek ką nors praleisi. Mane tai nervina. Tikiuosi, kad kaip tik dabar jie neskelbia naujo arenos kovų laiko.

– Ar tu paskutinįsyk dalyvavai?

Ji papūtė lūpas.

– Ar gali būti, kad nori mane išprovokuoti ir vėliau paskųsti? Juk žinai taisykles. Jei pasakyčiau, kad dalyvavau, dusyk koviausi ir laimėjau vieną lygmenį, tau būtų nesunku išsiaiškinti, kas esu. Arba kas nesu. Žygūnas man tai paaiškino. Šiuo atžvilgiu jis griežtas.

– Taip, taip, gerai.

– Ar džiaugiesi, kad daviau tau Erebą? – ji paklausė nežiūrėdama į jį.

– Taip. Aišku. Jis nuostabus.

Brinė pabrėžtinai lėtai nusibraukė nuo veido ir užsikišo už ausies plaukų sruogą.

– Ar tau neatrodo, kad jis kartais kraupus?

Velniškai kraupus.

– Ak, galima kentėti. Manau, toks ir turi būti.

– Taip. – Ji pasukiojo tarp delnų stiklinę – dešinėn, paskui kairėn ir vėl dešinėn. – Tik norėčiau suprasti, kaip jis sugeba skaityti mano mintis.

„Skaityti mintis“ – tai perdėta, samprotavo Nikas, metro važiuodamas namo. Brinė išlipo ankstesnėje stotyje, aišku, būtinai glustelėjusi prie jo ir pakštelėjusi šalia lūpų.

Žaidimas tikrai neskaito minčių. Bent jau ne visas mintis. Jei neimsiu domėn nesuvokiamo dalyko, kad už gerai atliktas paslaugas padovanojo grupės Hell Froze Over marškinėlius. Ir kalbėjo apie Emilę, nors aš apie ją net neužsiminiau.

Traukinio durys šnypšdamos prasivėrė į šalis, Nikas išlipo. Lauke buvo prieblanda; reikia tikėtis, namie bus paruošta kas nors valgyti. Ilgai laukti jis nieku gyvu negalėtų, jau taip seniai nežaidė Erebo.

– Esi septintalygis, Sarijau. Tu įvykdei mano užduotį. Antai tavo atlygis.

Žygūnas rodo kaulėtu pirštu į tamsaus skliautuoto kambario kampą, kur padėtas atlygis. Kambarys panašus į smuklės „Paskutinis čekštelėjimas“ rūsį, bet siauresnis ir atrodo taip, lyg jame jau daug metų niekas nebūtų lankęsis. Tarp mūro skliautų kabo voratinkliai, kampuose auga maži žalsvi grybai.

Žygūno nurodytoje vietoje Sarijus randa naują kardą ir ilgus batus metaliniais galais. Kardas spindi auksu; Sarijui beveik atrodo, kad skleidžia šviesą.

– Ačiū.

– Tau ačiū. Ar yra naujienų, kurias norėtum man pranešti?

Sarijus delsia. Apie Džemio sumanymą pakalbėti su ponu Votsonu nieko nesakys, kaip kažin ką. Gal paminėti grasinamą laišką su nupieštu antkapiu? Geriau nereikia. Jis išbraukia iš savo atminties tai, ką jam papasakojo ir Džemis, ir Brinė.

– Sako, andai viena mergaitė, vardu Zoja, nesuvaldė nervų.

– Mane labiau domintų, ką išdarinėja Erikas Vu, – sako žygūnas. – Man patiktų, jei tu daugiau dėmesio skirtum jo darbams. Sprendžiant iš to, ką sužinojau, jis nepalankiai nusiteikęs mūsų atžvilgiu. O dabar eik.

Apimtas prieštaringų jausmų Sarijus vamzdžio pavidalo koridoriumi eina į lauką. Jis neturi jokio noro žiūrėti, kaip Erikas gretinasi prie Emilės. Dar ko! Buvo pasimatyme su Brine, to užtenka.

Tamsus koridorius praplatėja ir baigiasi ties deglų apšviesta siena atvirais vartais, vedančiais į lauką.

Pagaliau, taria sau Sarijus, ir tą pačią akimirką sustoja kaip įkastas.

Siena! Jis grįžta kelis žingsnius atgal, kad geriau matytų. Ne, neapsiriko.

Kažkas ant sienos nupiešęs paveikslą, užimantį beveik visą jos plotą. Panašu į sienų tapybą, dažnai matomą bažnyčiose, – į freską. Paveiksle pavaizduoti du žmonės, sukišę galvas jie sėdi prie stalo. Mergina rankoje laiko degantį žibintuvėlį, kitą uždėjusi ant priešais ją sėdinčio jaunuolio rankos. Jis labai aukštas, ilgi plaukai supinti į kasą, krintančią ant nugaros…

Kažkas juos nufotografavo, ne kitaip, pamano Sarijus. Ir dar: mudu atrodome lyg įsimylėjėliai.

Jis nusigręžia ir kluptelėjęs ties vartais išeina į lauką. Jaučiasi tarsi nuogas ir beginklis. O juk čia tiktai paveikslas. Vis dėlto kažkas jam sako, kad tas natūralaus dydžio paveikslas vieną dieną gali atsidurti ant mokyklos sienos.

– Lordas Nikas rado norų kristalą.

– Oho. Ar sakė, ką ketina su juo daryti?

– Aišku, ne. Jis juk ne beprotis.

Aplink laužą sėdinčiame būrelyje beveik vien pažįstami veidai: Dricelis, Fenielė, Blekspelas, Sapujapas, Nureksas ir truputį atokiau nuo kitų – Bladvorkas it koks garbės svečias. Gerai matyti, kaip ant grandinės pakaklėje tabaluoja rubino spalvos žiedas – tai rodo jo savininką priklausant Vidiniam Ratui.

Vakaro sutemos raudonais ir mėlynais ruožais driekiasi palei horizontą; neilgai trukus bus tamsu. Sarijus atsisėda prie kitų šalia laužo ir tik tada pastebi du naujokus: pirmalygę tamsiąją elfę Šerelę ir antralygį driežažmogį Breką. Juodu laikosi atokiai, o Dricelis ir Blekspelas drąsiai varinėja savo vampyriškas šnekas.

– Norų kristalas man labai praverstų. Tuodu, kuriuos iki šiol radau, buvo aukso vertės, – kaip tik sako Blekspelas.

– Užsičiaupk, – nutraukia jį Bladvorkas. – Čia yra naujokų, jie patys turi kaupti patirtį, jūsų tauškalai juos tik trikdo. Ar aišku?

– Na taip. Nuo kada tapai toks rūpestingas, Bladai?

– Ne tavo reikalas, – atrėžia milžinas barbaras. Jis su nauju šalmu, dengiančiu veidą lig nosies; įkypos akių angos labiau negu bet kada daro jį panašų į demoną.

– Daryk, ką sakau. Jau ir taip visi per daug laido liežuvius. Žygūnas tuo nepatenkintas.

– Ak, žygūnas nepatenkintas, – nusišaipo Blekspelas. – Jei būčiau toks žaliaakis perdžiūvėlis, irgi būčiau nepatenkintas.

Bladvordas kilsteli ir čiumpa savo kirvį, bet paskui lyg ir apsigalvoja.

– Pažinojau kelis idiotus, per savo tauškalus vis rizikavusius netekti galvos, o dabar pažįstu dar vieną.

– Ak, kaip išsigandau, – atšauna Blekspelas.

Tas pokalbis Sarijų nervina, lygiai kaip žinia, kad, rodos, visi jau yra radę norų kristalą, tik jis ne.

– Ar mes turime kokią užduotį? Ar tik trinsimės čia, prie ugnies?

– Pagaliau atsirado bent viena mąstanti būtybė, – sako Bladvorkas.