Урсула Познански - Erebas

– Gal man jį sustabdyti?

Žygūnas, kaip visada, išnyra lyg iš niekur.

– Taip, tik greičiau.

Tai nuostabu, Sarijus liks gyvas. Jis žino, kad žygūnu galima pasikliauti.

– Bet turėsi man kai ką padaryti.

– Gerai. Mielai.

Sarijus sutinka, tad kodėl žygūnas nenuveja to baisaus paukščio? Šis krinta taip greitai…

– Ar pažadi?

– Taip! Taip! Taip!

Žygūnas nerūpestingai kilsteli ranką, ir sakalas staigiai pasuka į kairę, keliskart mosteli sparnais, pakyla aukščiau ir pamažu dingsta Sarijui iš akių.

– Tada eikš.

Gydomasis gėrimas veikia. Sarijaus diržas jau beveik visas raudonas, garsas virtęs kone dūzgimu. Žygūnas nusiveda jį prie šalimais augančio medžio, juodu atsistoja jo pavėsyje.

– Kuo aukščiau tu kyli, tuo sunkesnės darosi mano užduotys. Juk tai suprantama, tiesa?

– Taip.

– Šįkart užduotį turės atlikti Nikas Danmoras. Jeigu su ja susidoros, gaus septynetą. Tada tu atsidursi aukštesnėje draugijoje.

– Puiku.

– Štai kokia toji užduotis: Nikas Danmoras turi pakviesti į pasimatymą Brinę Farnhem. Pasistengti, kad ji jaustųsi gerai ir puikiai praleistų vakarą. Jis turi įtikinti Brinę, kad ji patinka jam.

Brinę? Bet kodėl? Ką tai turi bendra su Erebu? Sarijus delsia atsakyti. Jis nesupranta užduoties tikslo, mintis apie ją jam kelia pasibjaurėjimą. Visi apie tai sužinos. Ir Emilė – būtinai, nes Brinė visiems išplepės…

– Na? Kodėl tyli?

– Nesu tikras, ar gerai supratau. Kodėl Brinę? Kokia prasmė?

Rodos, saulę būtų užslinkęs debesis. Pasaulis tampa pilkas.

– Elgiesi neprotingai, Sarijau. Aš nemėgstu, kai smalsaujama.

– Gerai, – skuba atsakyti jis. – Aš tai padarysiu. Sutinku.

– Kol neįvykdysi užduoties, nesirodyk.

Žygūnas kaip ir pirmiau, kai nubaidė sakalą, pakelia ranką – šįsyk nusileidžia sutemos.

Brinė! Nikas abiem rankom pasitrynė veidą ir sudejavo. Kodėl bent jau ne Mišelė? Arba Glorija? Kuri nors iš malonesnių, neišsiskiriančių iš kitų? Ir vis dėlto jam reikės kęsti Brinę ir jos maivymąsi.

Jeigu padarys kaip liepiamas, niekada jos neatsikratys, aišku kaip dieną. Be to, ji kaip visada išsijuosusi pliaukš, ir Emilė nuo jo nusigręš. Kita vertus, kad tai padarytų, pirmiau turi būti atsigręžusi.

Nikas sutrikęs spoksojo į juodą kompiuterio ekraną. Kas paakino žygūną duoti jam tokią beprasmišką ir nemalonią užduotį? Žygūnas nori jį nubausti? Ar patikrinti klusnumą?

Tarkime, kad Nikas tam ryžtasi – koks turi būti tasai pasimatymas? Pasėdėti kavinėje ir papliaukšti niekus? Suvalgyti sumuštinį Makdonalde ? Pasivaikščioti Temzės krantine, susikibus už rankučių? Arba – Dieve, sergėk! – nueiti į kiną, iš kur nebus galima pabėgti, ir nuo Brinės kvepalų jis praras sąmonę.

Gerai: kavinė plius niekai. Tada tarp jų bent stovės stalas. Jis leis jai malti liežuviu, o pats tik linkčios ir gal net šypsosis. „Kad jaustųsi gerai ir puikiai praleistų vakarą.“

Nikui atrodė, kad vienas lygmuo už tai per menkas atlygis, jis išsitraukė mobilųjį telefoną ir nustebęs pamatė turįs Brinės numerį. Jis paspaudė rinkimo mygtuką, bet tuojau vėl išjungė telefoną, dar neužsimezgus ryšiui. Neturėjo noro kalbėti. Suspės rytoj. Kuriam galui susigadinti vakarą.

Gal vietoj to atsakyti Džemiui? Kad tas vėl pradėtų savo litaniją, koks įtartinas jam atrodo Erebas?

Ne.

Jis norėjo tik vieno – žaisti, bet apie tai šįvakar galėjo tik pasvajoti – ir vėl.

Nikas pasičiupo iPod leistuvą, užsikimšo ausis ir ėmė galvoti apie Emilę. Pasimatymas su ja būtų visai kas kita.

Būsimas pasimatymas su Brine taip užkariavo Niko mintis, kad visiškai nustūmė į šalį chemijos darbą. Tiktai po vakarienės Nikas prisiminė turįs rytoj jį atiduoti. Atsisėdo prie kompiuterio, perkėlė į jį ranka rašytus puslapius, rado internete dar šiek tiek informacijos, kelias iliustracijas ir viską šiaip taip sukurpė. Tada išspausdino kažkodėl tikėdamasis, kad ponia Genter įvertins jo rašliavą A pažymiu. Jis nekentė chemijos.

Ir, aišku, Brinės – jos taip pat nekentė. Kitą dieną po chemijos pamokos prisigretino prie jos, kai arti nebuvo Emilės.

– Sveika, – tarė nutaisęs dirbtinę šypseną, nuo jos skaudėjo visą veidą. – Noriu tavęs kai ko paklausti.

Brinės akys buvo tarsi dideli mėlyni kupini vilties prožektoriai.

– Sakyk, – sukuždėjo ji.

– Kaip manai, gal šiandien po pamokų galėtume… susitikti? Pavyzdžiui, nueiti į kavinę.

– O! Taip, žinoma. Šakės!

Nikui pasirodė, kad pastarąjį žodį ji ištarė labiau sau negu jam.

– Pavyzdžiui, į kavinę Bianco . Galėtume važiuoti iškart po pamokų, – pasiūlė Nikas.

– Aš, tiesą sakant, pirma norėčiau namuose persirengti ir panašiai.

Velnias, taigi ji dvi valandas lakuosis ir sprausis į siauriausią bei trumpiausią sijonėlį, kokį tik ras.

– Žinai, Brine, – pasakė jis ir ištempė šypseną ligi pat pakaušio, – man atrodo, kad to visai nereikia. Važiuojam tiesiai. Jei pareisiu namo, – jis užvertė akis į dangų, – bijau, galiu griūti į lovą, nes esu mirtinai pavargęs. Pastaruoju metu man labai trūksta miego.

Ar ji pamanė, kad jis išsisukinėja? Tarsi ne. Tik sukikeno ir susimokėliškai mirktelėjo. – Manai, kad aš išsimiegu? Miegas man tapo svetimžodžiu.

Jie susitarė po meno pamokos susitikti metro stotelėje. Nikas tikėjosi, kad grūstyje jų niekas kartu nepastebės.

Po trijų minučių pamatė Brinę priešais fizikos klasę, ji gestikuliuodama kažką aiškino Glorijai ir Sarai. Apie ką kalbama, buvo ir taip aišku, be to, jos dar ir žvilgčiojo į jį.

Paskui, kai Nikas sėdėjo atokiausiame valgyklos kampe ir be jokio noro maumojo sumuštinį su tunu, prie jo priėjo Džemis. Šiandien juodu dar nebuvo kalbėjęsi. Tiesą sakant, dėl Niko kaltės. Chemijos darbas ir pasimatymas su Brine gerokai slėgė, tad pyktis su Džemiu jam visai nesinorėjo.

Betgi kas sakė, kad jie turi pyktis? Vienas nesutarimas juk negali sugriauti senų bičiulių draugystės. Dabar taip jam ir pasakys.

Džemio panosė buvo išblyškusi, jis pats atrodė labai rimtas.

– Gaila, kad vakar man nepaskambinai, – pasakė jis.

– Buvau užsiėmęs.

– Taip, suprantu.

– Kaip šiaip reikalai? – pabandė kreipti pokalbį nepavojinga linkme Nikas. – Ar kalbėjaisi su Darline? Juk ketinai.

– Ne. Nikai, noriu tau kai ką parodyti.

Parodyti? Visai įdomu. Neatrodo, kad Džemis vėl ketina atkalbinėti jį nuo žaidimo.

– Gerai. Kas tai?

Džemis ištraukė iš kelnių kišenės dusyk perlenktą lapą ir įspraudė Nikui į delną.

– Radau vakar prispaustą ant savo dviračio bagažinės.

Nikas išskleidė lapą ir pirmą akimirką pamanė, kad jam vaidenasi. Lape buvo nupieštas antkapis, nelabai vykusiai, bet aiškiai. Jo užrašas skelbė:

Džemis Gordonas Koksas,

miręs per smalsumą ir piktavališką kišimąsi.

Amžiną jam atilsį.

Šalia raidžių autorius buvo nupiešęs kraujo dėmes, didelius lašus, tekančius paminklu žemyn.

– Kvailokas pokštas, – tarė Nikas. – Ar numanai, kas tau pakišo tą lapą?

– Ne. Man atrodo, tu labiau apie tai nusituoki.

Jis nesileis Džemio išprovokuojamas.

– Raštas man nepažįstamas, net negalėčiau pasakyti, kieno – mergaitės ar…

– Čia grasinimas, ar supranti tai? – nutraukė jį Džemis. – Gana aiškus grasinimas nužudyti. Aš turiu laikytis nuošalėje ir nekišti nosies į jūsų žaidimą, antraip… – jis brūkštelėjo delnu sau per kaklą – suprask, nulėks galva.