Урсула Познански - Erebas

– Jis sako tiesą, – tarė Kolinas. – Reikia laikyti liežuvį už dantų. Bet pirmiau pats Džeromas nepaisė draudimo, tad nieko mums nepadarys. – Jis išsišiepė. – Be to, aš vis tiek neišlėksiu.

Po pirmo skambučio Nikas suskaičiavo mokinius. Aleksas yra. Deno nėra. Aiša yra, Mišelės nėra. Geriau įsižiūrėjus Aiša, tiesa, atrodo pabalusi, skarelė užrišta sumautai, ji visąlaik mirksi.

Džemis, aišku, yra, ir Emilė. O Rašido nėra. Tylusis Gregas yra ir, atrodo, daro tą patį, ką ir Nikas – žvilgsniu skenuoja eiles ir mintyse žymisi rezultatus.

Paskui ponas Forneris pradėjo matiekos pamoką ir šiurkščiai nutraukė Niko tyrinėjimus.

Paskutinis išsigelbėjimas buvo kavos aparatas, bet Nikas jau iš tolo pamatė prie jo išsirikiavusią eilę. Šūdas. Jam skubiai reikėjo ko nors, kad padėtų ištverti dar tris pamokas.

Prie lango stovintis Džeromas ranka sulamdė tuščią Red Bull skardinę. Gudrus bernas tasai Džeromas. Rytoj Nikas taip pat apsirūpins energiniais gėrimais. Žiovaudamas šleptelėjo ant aktų salės suolo. Jau kadai neleidau pertraukos visiškai vienas, dingtelėjo jam. Džemis vėl plepėjo su Eriku Vu; šįkart su jais bent jau nebuvo Emilės. Kolinas vaidino tylūną ir dabar visus stebėdamas zujo po koridorius. Kai Nikas paskutinįsyk jį matė, buvo susidomėjęs viena mergaite iš žemesnės klasės – jei Nikas neklydo, vardu Laura. Ji taip pat nešiojosi rankoje mažą paketėlį.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Iki kitos pamokos dar penkios minutės, užtektinai laiko nueiti į tualetą.

Tualetas buvo virtęs karštos diskusijos arena. Nikas, jau laikydamas rankoje durų rankeną, žingtelėjo atgal.

– …aš negaliu, pats tai žinai. Atstok nuo manęs.

– Bet juk tai nelogiška! Nukopijuok jį man darsyk, kad bent galėčiau pabandyti, aš tavęs niekam neišduosiu.

– Aš pasakiau ne, ir viskas.

– Koks tu bjaurus! Juk čia niekis, pats supranti!

– Taigi kad ne niekis. Kodėl turiu dėl tavęs pažeisti taisykles? Juk žinai, kad jis išsiaiškins. Jis visuomet viską išsiaiškina.

Durys atsilapojo ir pro jas išlėkė berniukas, kurio vardo Nikas nežinojo. Jam įkandin kitas, iš žemesnės klasės, Martinas Garibaldis – visas raudonas, persikreipusiais akiniais.

– Palauk gi! – šaukė kurnėdamas paskui aną.

Nikas pasekė žvilgsniu, kaip juodu braunasi pro mokinius pertraukų stoginėje. Galėjai labai nesunku suprasti, kas žaidžia Erebą ir kas ne. Nežaidžiantieji atrodė nustebę, o žaidėjai šaipėsi ir trūkčiojo pečiais. Nusigręžęs nuo jų Nikas pamatė šalia stovintį Eidrianą Makvėjų – šis laukė, kad būtų pastebėtas.

– Sveikas, Eidrianai. – Išvydęs tą berniuką jis visuomet keistai susijaudindavo. Gyvenimas buvo smarkiai jį aplamdęs, tai krito į akis. Eidrianui tarsi trūko apsauginio pylimo, tvirto fasado. Nikas kiekvienąsyk norėdavo jį apkabinti.

– Ar galiu kai ko paklausti, Nikai?

– Aišku.

– Kas yra tame kompakte, kuriuo jūs visi keičiatės?

Nikas įkvėpė oro ir pasakė pirma, kas užėjo ant seilės:

– Mes juo nesikeičiame.

Labai teisingai. Mes jį nukopijuojame ir perduodame, juk tai visai kas kita, tiesa?

– Na gerai. Bet visi kaišioja jį viens kitam. Ar gali pasakyti, kas jame yra?

– Kodėl klausi kaip tik manęs?

– Nežinau. – Eidrianas kilstelėjo lūpų kampučius ir nedrąsiai šyptelėjo. – Tiesą sakant, klausiu ne tavęs pirmo.

– Bet kiti tau neatsakė.

Jis papurtė galvą.

– Kaip matau, iš tavęs irgi nesulauksiu atsakymo.

– Aš negaliu atsakyti. Man labai gaila. Atleisk.

Pro juos linktelėjęs praėjo Kolinas, klausiamai pakėlęs antakius. Ne, pamanė Nikas. Pirmasis sutiktas man neatriš liežuvio. Viešpatie, nejau Kolinas jį seka? Ar dabar per kiekvieną Niko pašnekesį kas nors manys, kad jis pažeidinėja taisykles?

Eidrianas susimąstęs apžiūrinėjo savo rankas.

– Jūs visi sakote, kad negalite. Ar tai tiesa? Ar tiesiog nenorite?

– Aš girdėjau, kad tau kažkas jau siūlė tą kompaktą. Kodėl nepaėmei, jei jau taip domiesi?

Tas klausimas nutrynė šypseną Eidrianui nuo veido.

– Todėl, kad man negalima.

– Nors ir nežinai, kas jame yra? Atleisk, bet aš per kvailas, kad tai suprasčiau.

Eidrianas atsakė tik po kelių akimirkų. Kalbėjo tyliai:

– Aš tau, deja, negaliu to paaiškinti. Tai kvaila, suprantu. Man negalima jo imti, bet labai reikėtų žinoti, kas jame yra.

Pasigirdo skambutis. Laimė. Jų pokalbis sulig kiekvienu žodžiu darėsi vis nemalonesnis, ir Nikas apsidžiaugė galįs išgaruoti vos šyptelėjęs ir taręs kelis tuščius žodžius.

Fiziką ir psichologiją jis prasnūduriavo.

– Ko iš tavęs norėjo tas mažius Makvėjus? – paklausė Kolinas per pertrauką prieš anglų kalbą.

– Nieko, – pamelavo Nikas, vėl apimtas netikėto impulso, kad Eidrianą reikia saugoti. Kaip, beje, ir save. – Jam rūpėjo tik paplepėti.

Kolinas tuo pasitenkino – vėl skeptiškai kilstelėjo antakius, bet tai buvo nesvarbu. Nikas neprivalo jam atsiskaityti, juolab kad Kolinas, mulkis, dedasi taisyklių saugotoju.

Nugirdusi Makvėjaus vardą Emilė grįžtelėjo ir tiriamai nužvelgė Niką. Vos ne niekinamai. Kodėl staiga taip?

Paskui jis suprato. Džemis jai, matyt, papasakojo, kad ir Nikas jau turi tą nelemtą kompaktą. Tad ji galėjo suprasti, kodėl jis vakar jai skambino ir kad tai neturėjo nieko bendra su Eidriano numeriu. Šūdas. Kodėl Džemis negalėjo patylėti?

Votsonas įėjo į klasę su krūva knygų po pažastimi. Jo žvilgsnis taip pat buvo tiriantis; Nikui pasirodė, kad suskaičiavęs tuščias vietas mokytojas supratingai linktelėjo.

– Kaip jums sekasi? – paklausė jis ir nepasitenkino bendru neaiškiu murmesiu. – Jei neklystu, nėra šešių mokinių. Ar žinote, kodėl? Kitose klasėse taip pat neįprastai daug sergančiųjų, bet mokyklos gydytojas sako, kad gripas ar skrandžio ir žarnyno virusas čia niekuo dėti.

– Neišmanau, – tarė Džeromas.

– Bet aną savaitę irgi vieną dieną sirgai, juk taip? Kas tau buvo?

– Galvą skaudėjo, – kiek pagalvojęs atsakė užkluptas iš netyčių Džeromas.

– Galvą skaudėjo, taip taip. O dabar jau praėjo?

– Taip.

– Tada išsiimkite knygas. Tikiuosi, perskaitėte, kaip tarėmės, aštuonioliktąjį sonetą: Shall I compare thee to a summer‘s day…

Jie ėmė raustis po savo krepšius. Nikas, aišku, pamiršo permesti eilėraštį akimis ir tikėjosi, kad Votsonas jo nepakvies. Šiandien su tokia apdujusia galva nieko doro greitomis nesuregztų.

Kažkas kraupiai suriko – Nikas krūptelėjo lyg gavęs elektros smūgį, ir ne tiktai jis, visa klasė susigūžė it perlieta botagu.

Aiša drebančiomis rankomis laikėsi už burnos ir buvo tokia išblyškusi, kad, rodos, tuoj apalps.

– Kas atsitiko? – Ponas Votsonas, lygiai taip pat išsigandęs kaip kiti, pribėgo prie jos, ir Aišai tai padėjo kaipmat atsikvošėti iš sąstingio. Ji greitai kažką išėmė iš savo knygos ir suglamžė saujoje.

– Nieko, – skubiai atsakė ji. – Man pasivaideno voras. O dabar vėl viskas gerai. – Netvirtas balsas ir ašara, vogčiomis nubraukta nuo akies kampučio, rodė, kad ji meluoja.

– Ar gali man parodyti, ką turi rankoje? – Ponas Votsonas toliau artinosi prie Aišos.

Ji tylomis papurtė galvą. Ašaros jau laisvai ritosi jos skruostais.

– Nagi, Aiša. Aš noriu tau padėti. Tikrai. Parodyk man.

– Negaliu.

Ponas Votsonas atkišo ranką.

– Viskas liks tarp mūsų. Pažadu.

Aiša toliau laikėsi savo.

Votsonas pakeitė taktiką – davė jai ramybę ir atsigręžė į klasę.