Урсула Познански - Erebas

Jie vienas po kito gauna aukso, gėrimų ar ginklų. Į Sarijų žygūnas atsigręžia paskiausiai.

– Aš sustiprinsiu tavo ugnies galias, Sarijau. Nuo šiol galėsi ne tik uždegti ugnį, bet ir panaudoti kovoje. O didžiausią dovaną išsikovojai pats, tiesa?

Sarijus sutrikęs tyli. Norėjo nieko nesakyti kitiems apie savo radinį, bet žygūnui tai, rodos, nė motais.

– Taip, – pagaliau ištaria jis.

– Puiku. Tada pasvarstyk, ko norėtum už tą kristalą.

Paskui žygūnas kreipiasi į Fenielę.

– Tu nori mirti ar josi su manimi?

Ji lėtai pakelia galvą.

– Josiu su tavimi.

– Taip ir maniau. Tada eikš.

Jis staigiai užsimeta ją ant arklio, juodu šuoliais nujoja. Žygūnas net neatsigręžia atgal.

O mano kristalas? – norėtų paklausti Sarijus, bet šaukštai popiet. Nusivylęs stojasi tarp kitų prie laužo.

– Saris rado norų kristalą ir tyli. Kuklus bernelis, ką? – nusišaipo Dricelis.

– Aš dar niekad nė vieno neradau, – pasiskundžia Sapujapas. – Ką ne taip darau?

– Turi smulkiai sukapoti nukautus priešininkus, – pamoko jį Sarijus. – Bjauru, žinau. Šis kristalas man irgi pirmas. Kartą beveik turėjau vieną tokį, bet Lelantas, tas šūdžius, nušvilpė iš panosės.

Ne visai taip buvo, bet nesvarbu. O kad Lelantas šūdžius, tai gryna teisybė.

– Ko už jį norėsi? – pasidomi Blekspelas.

– Dar nežinau. Jei ir žinočiau, vis tiek tau nesakyčiau.

– Gal gali parodyti? – Nureksas atkiša savo vilkišką leteną, ir Sarijus nejučia žingteli atgal.

– Pasvajok.

Pokalbis nutrūksta. Jie stovi aplink laužą ir laukia.

– Gal aš tiesiog eisiu pamiegoti, – staiga taria Sapujapas. – Esu mirtinai pavargęs.

Dabar, kai Sapujapas taip pasako, Sarijus irgi pajunta nuovargį, lyg šis it pašauktas žvėris būtų pakėlęs galvą. Bet neis miegoti, kol nesužinos, ką galima daryti su norų kristalu.

– Juk viską pražiopsosi, jei dabar pasišalinsi, – sako Nureksas. – Rimčiausi išbandymai visuomet vyksta naktį.

– Kas iš to, jei užkirmysiu, ir kas nors mane paskers, – atkerta Sapujapas. – Išties, gerbiamieji, man šiandien jau gana.

Vos tiktai Sapujapas baigia sakyti, iš krūmų staigiai, kaip visada, išlenda du gnomai.

– Pavojus! Ortolanas ant mūsų užsiundė monstrus, pietuose jie puola kalvius! Mums reikia pastiprinimo, sekite iš paskos.

Dricelis kaipmat nubėga, Nureksas jam įkandin. Blekspelas nenuleidžia akių nuo Sarijaus, ko jis laukia? Patogios progos nukniaukti norų kristalą? Sarijus dėl visa ko išsitraukia kardą, tada vampyras nusigręžia ir leidžiasi paskui kitus.

– Ar išties neisi su mumis, Sapujapai?

Sarijus ir nykštukas lieka prie laužo vieni.

– Ne, atsiprašau. Vos nulaikau atmerktas akis ir bijau, kad vienas tų monstrų mane paties. Galbūt rytoj pasimatysime, ką?

Sapujapas nukicena link rožių gyvatvorės, jos žiedai ir tamsoje švyti kaip ryškūs taškai. Sarijus užjausdamas palydi jį žvilgsniu. Gaila, Sapujapas jam išties patinka, nepalyginti su tais bepročiais, paskui kuriuos dabar tenka norom nenorom sekti.

Jis pasipusto padus. Anie šlumsi kaip drambliai, taigi jų pėdsakų jis nepames. Jei truputį pasistengs, gal net pasivys.

Sarijų priverčia krūptelėti kimus klyksmas. Tamsiame danguje jis įžiūri auksinę dėmę, ji suka ratus kaip milžiniška skraidanti žvaigždė. Po kito klyksmo supranta, kad tai auksinis sakalas, ir instinktyviai susigūžia.

– Nebijok, jis nemedžioja.

Sarijus išsigandęs surinka. Priešais jį stovi žygūnas ir moja kaulėta ranka, moja jam.

– Ko labiausiai trokšti, Sarijau? Tu radai magiškąjį kristalą. Panaudok jį protingai. Ko tu nori?

Noriu tiek, kiek galiu gauti, pamano Sarijus ir pažvelgia į žygūną, tiesiai į jo geltonai švytinčias akis.

– Ar, pavyzdžiui, galiu gauti kelis lygmenis? Arba vietą Vidiniame Rate?

Žygūnas šypteli.

– Vietą Vidiniame Rate reikia išsikovoti. Kaip žmogaus meilę ar draugo pasitikėjimą. Bet ir neturint tokių norų daug kas įmanoma, galbūt net daugiau, nei gali įsivaizduoti.

Sarijaus galvoje ima suktis mintys. Jis turi vieną norą, kaip pasakoje. Tiktai tos pasakos fėja labai bjauri.

– Galbūt Nikas Danmoras turi kokį nors troškimą? – pasidomi žygūnas. – Ypatingą troškimą!

Nikas Danmoras pageidautų būti chemijos genijus, karčiai pamano Sarijus. Jis norėtų lengvai gauti per egzaminus geriausius pažymius. Bet tai, matyt, irgi priskiriama prie tų tikslų, kuriuos reikia pasiekti pačiam.

Tiesą sakant, tai ne pats didžiausias jo noras. Mat jam svarbiausia… Emilė. Hm, betgi tai, deja, neįmanoma. Kad Emilė įsimylėtų Niką . Cha, cha. Žygūnas jau pirma sakė, kad tai neįmanoma.

Bet… gal įmanomas atvirkštinis variantas? Jei negali norėti, kad užsimegztų meilė, gal galima pageidauti jos pabaigos?

Ar ryžtis? Sarijus dvejoja. Tai neteisinga. Ir tikriausiai nieko neišeis. Galbūt vis dėlto geriau imti ką nors paprastesnio? Ne.

– Nikas Danmoras norėtų, kad Emilė Karver išsiskirtų su Eriku Vu. Jis norėtų, kad juodu nebebūtų pora.

Tyla. Žygūnas susimąstęs paremia smakrą ilgaisiais savo pirštais.

Na? Na? Sakyk gi, kad negali to padaryti.

Žygūnas nejuda. Jis mąsto. Ne, tai trunka per ilgai. Be to, aplink vis labiau temsta – kodėl? Kas nors pagedo? Ak, tik ne dabar! Sarijus bando bent pats pajudėti, bet ir tai nelengva. Lyg bristų per sirupą.

Kai jau nieko nebesitiki, žygūnas pagaliau jam atsako:

– Emilė Karver, sakai. Gerai. Aš pasirūpinsiu, kad Emilė Karver ir Erikas Vu nebebūtų pora.

Žygūno žodžiai sukelia Sarijui tikrą jausmų laviną. Jis ir netiki, ir triumfuoja, netveria džiaugsmu ir jaučia sąžinės graužatį.

– Tikrai?

– Pakentėk, Sarijau. O dabar eik. Kiti tave jau toli pralenkę.

16.

– Nikai! Nikai! Viešpatie, kas tau? Pabusk!

Buvo sunku vien pakelti vokus, bet nepalyginti sunkiau atsisėsti. Kažkas bildėdamas nukrito nuo stalviršio, tai buvo klaviatūra, prilipusi Nikui prie skruosto. Jis staigiai dirstelėjo į ekraną. Viskas juoda, dėkui Dievui.

– Tu čia miegojai? Sėdėdamas?

– Ė… gali būti. Tikriausiai.

Burna buvo išdžiūvusi, smilkiniuose tvinksėjo.

– Klausyk, tikiuosi, nepasidarysi priklausomas nuo kompiuterio? Ką, po galais, taip ilgai veikei?

Kapojau kojas milžiniškiems vorams .

– Naršiau. Buvo įdomu, pamiršau, kiek laiko. Atsiprašau, mama. Daugiau taip nebus.

Mama nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogą.

– Ar išvis gali eiti į mokyklą? Turėtum būti mirtinai pavargęs. Kodėl taip elgiesi, ką? Maniau, tavimi galima pasitikėti. Tau reikia išsimiegoti, Nikai, juk žinai, kaip sunku mokykloje…

– Viskas gerai, man nieko nėra, – nutraukė ją Nikas. – Tuoj išsimaudysiu po šaltu dušu ir pasijusiu žvalus.

Netiesioginiu, bet labai viliojančiu pasiūlymu neiti į mokyklą, papildžiusiu mamos žodžių srautą, šiandien jis, deja, negalėjo pasinaudoti. Naktį Sarijų taip nustekeno vorai, kad galop vėl prireikė žygūno pagalbos, teko prižadėti, kad įvykdys dar vieną užduotį. Taigi žaisti, užuot ėjęs į mokyklą, Nikas negalėjo. Be to, jam buvo smalsu. Norėjosi pamatyti Eriką ir Emilę. Sužinoti, kas nutiko, jei išvis nutiko.

Vonios kambario veidrodyje apžiūrėjo gilius įspaudus, veide paliktus klaviatūros. Kada jis užmigo? Dar prisiminė užduotį, prisiminė, kaip degančiomis akimis ieškojo lapelio, kad užsirašytų žygūno diktuojamus duomenis. Paskui, matyt, užsnūdo.

Paleido karštą vandenį, paskui šaltą ir vėl karštą, kol ėmė suktis galva. Iš virtuvės sklindantis kavos aromatas maišėsi su dušo želė kvapu, nuo tokio derinio Nikui darėsi bloga. Turbūt likti namie būtų geriausia išeitis. Vis dėlto laisvos dienos brangiai kainuoja. Jis sulankstė lapelį, kuriame buvo užrašyta užduotis, ir įsikišo į piniginę. Tada į mokyklinį krepšį įsidėjo fotoaparatą. Užduoties prasmės nesuprato kaip ir praėjusią naktį. Na ir kas. Svarbu, kad paskui bus aštuonetas.