Урсула Познански - Erebas

Eidamas į mokyklą visąlaik galvojo apie savo norą, jis atrodė visiška nesąmonė. Po kelių dienų žygūnas pamos jam ir lieps pageidauti ko nors kito. Nikas turi būti tam pasiruošęs, jis sumanys ką nors gera. Prasminga. Kaip tik taip. Tada nereikės vaikščioti nešvaria sąžine.

Su tokiomis mintimis jis įsuko į mokyklos gatvę, joje buvo neįprastai ramu. Tarsi kas nors būtų paėmęs nuotolinio valdymo pultelį ir prislopinęs garsą. Prieš pastatą, tiesa, kaip paprastai stoviniavo vienas kitas mokinys ir keli jų būreliai, bet garso lygis buvo minimalus. Kas kalbėjosi, darė tai tyliai. Nikas pastebėjo dvi jaunesnes mergaites, stovinčias prie mokyklos vartų ir tarsi ko laukte laukiančias, ieškančias akių kontakto su kiekvienu ateinančiu. Jų kūno kalba buvo aiški: mes to dar nedarėme.

Po kaštonu paraudusiais lapais stovėjo Emilė. Eriko šalia nebuvo. Tai privertė Niko širdį smarkiai daužytis . Nebūk juokingas. Tai neturi nieko bendra su tavo noru. Nieko.

Vis dėlto Emilė buvo ne viena, kalbėjosi su Eidrianu. Mažius Makvėjus stovėjo apsivijęs rankomis liemenį ir kalbėdamas nežiūrėjo į Emilę. Ji klausėsi, linkčiojo, paskui staiga persibraukė veidą ir nusigręžė.

Buvo sunku atsispirti norui prieiti prie jų, bet Nikas suprato, kad vos tik jam prisiartinus juodu nutrauks pokalbį.

Tuo tarpu vienai mergaitei prie mokyklos vartų pasisekė: vyrukas, Niko žiniomis, mokyklos orkestre grojantis saksofonu, pamojo jai, kažką pašnabždėjo į ausį, ji linktelėjo, jis dar pašnabždėjo ir po kurio laiko išsitraukė iš kišenės plokščią daiktą…

– Nikai!

Jam už nugaros buvo pritykinęs tylusis Gregas. Nikas atsigręžė, jo širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Ko jis taip išsigando?

– Padėk man, Nikai, būk geras.

Grego apatinė lūpa truputį virpėjo, lygiai kaip rankos, laikančios naują tuščio kompakto dėžutę.

– Vakar vakare iškritau. Tik per klaidą, patikėk, aš būtinai turiu pasikalbėti su žygūnu ir prašau tavęs nukopijuoti man žaidimą.

Nikas nejučia žingtelėjo atgal, toliau nuo Grego brukamo kompakto, bet tas vėl prie jo prisiartino.

– Aš buvau taip toli pažengęs, jau turėjau…

– Nieko nenoriu girdėti! – sušuko Nikas.

Keli mokiniai, stovintys už kelių žingsnių, atgręžė galvas. Daugiau netaręs nė žodžio Nikas patraukė prie durų, bet vos jam atsidūrus vestibiulyje, Gregas nutvėrė už rankovės.

– Sakau tau, tai buvo klaida! Viską padariau, ko jis norėjo, tik truputį pavėlavau, ir tada jis mane paprasčiausiai… – Gregas prikando lūpą. – Išties klaida. Nukopijuok man žaidimą, būk geras. Labai prašau!

Mirė per vėlavimą, pamanė Nikas ir tai jį prislėgė.

– Negaliu, pats turėtum žinoti, – atsakė jis.

Ar jiems už nugaros nestovi Kolinas? Ar nežiūri į jį?

– Taisyklės aiškios: žaisti galima tik vieną kartą. Man labai gaila.

– Taip. Taip! Betgi suprask, įvyko klaida! Todėl čia visai kas kita. Klausyk, aš tau kitąsyk padėsiu, gerai? Padėsiu mokytis chemiją. Arba sumokėsiu už kopiją, ką? Dvidešimt svarų, gerai?

Nikas nuėjo sau; už jų nerūpestingai atsirėmęs į sieną išties stovėjo Kolinas ir stebėjo, kas vyksta.

– Šūdžius! – Nikui pavymui suriko Gregas, staiga pamiršęs savo tylų būdą. – Sušiktas šūdžius.

Kolinas išsišiepė, Nikui einant pro šalį.

– Ko iš tavęs norėjo Gregas?

– Ne tavo reikalas.

– Rodos, jį nuvylei.

– Tu labai pastabus.

Man vis dėlto reikėjo likti namie, pamanė Nikas, stovėdamas priešais savo spintelę ir staiga pamiršęs, ko jam reikia pirmai pamokai. Biologijos knygų? Ar anglų kalbos? Ir kokia gi šiandien diena?

Jis nusižiovavo ir pasisveikino su Aiša – ši pastirai žvelgė pro šalį ir jam neatsakė. Atrodo, šiąnakt dar kai kas prastai išsimiegojo. Aiša kelissyk bergždžiai bandė įtaikyti raktą į spintelės spyną. Kai pagaliau atidarė dureles ir įkišo ranką į vidų, knygų krūva iškrito ir pasklido ant koridoriaus grindų. Kažkas pašaipiai sukikeno.

Aiša nuleido rankas ir nė nebandė rinkti savo turto.

– Ei, – tarė Nikas. – Gal tau padėti?

Ji piktai papurtė galvą ir lėtai pasilenkė prie pirmos knygos, bet nepakilo, liko tupėti prispaudusi ją prie krūtinės. Jos pečiai drebėjo.

– Tau bloga? – tyliai paklausė Nikas, bet nesulaukė atsakymo. Jis apsidairė ieškodamas pagalbos. Kurgi kiti? Pavyzdžiui, Džemis. Arba Brinė, juk ta visada sukiojasi netoliese.

Nežinodamas, ką daugiau daryti, Nikas surinko knygas ir sukrovė atgal į spintelę.

Žiovaudamas priėjo Rašidas, net nežvilgtelėjo į Aišą ir nupėdino pasikišęs po pažastimi biologijos knygas.

Taigi vis dėlto biologija. Nikas paskutinįsyk paieškojo Aišos žvilgsnio, bet ji buvo užsimerkusi. Prislėgtas, bet palengvėjusia širdimi jis pasičiupo savo daiktus ir nukūrė paskui Rašidą.

Buvo sunku neužmigti, labai sunku. Nikas parėmė smakrą kaire ranka ir spoksojo į lentą, kol akys ėmė ašaroti. Tik nežiūrėti į dešinę, kur sėdi Gregas ir varsto jį žvilgsniais. Arba į kairę, kur viename suole įsitaisę Emilė ir Džemis intensyviai šnabždasi. Antai ir Aiša, ji, rodos, vėl suėmusi save į nagą. Na va.

Jei užsimerks, akys taip labai neperšės. Tik trumpai. Kaip gera. Labai gera. Išties…

Jis gavo smarkų niuksą į pašonę ir vos nenuvirto nuo kėdės.

– Nekirmyk, idiote, – sušnypštė Kolinas. – Mes turime nekristi į akis. Nejau pamiršai?

– Ką? Ne…

– Tiek to. Susiimk.

– Daugiau manęs nedaužyk, supratai?

Kolinas pašaipiai kilstelėjo antakius.

– Taip, madam!

Nikas šiaip taip iškentė tą ir dar vieną pamoką. Per pertrauką atsistojo į eilę prie kavos automato. Kažkas plekštelėjo per nugarą. Tai padarė Brinė; vos tik jam atsigręžus, ji pakštelėjo į skruostą.

– Vakar po pietų buvo taip gera, – sušnabždėjo ji.

– Aha. Miela. – Nikas demonstratyviai nusižiovavo, kad nuovargiu pridengtų menką entuziazmą. Vis dėlto Brinės šypsena kiek priblėso.

– Ar ir tau skubiai reikia kavos? – paklausė Nikas, ieškodamas nekaltos temos, bet Brinė nespėjo atsakyti. Veriantis riksmas privertė nutraukti bet kokias šnekas.

Apsupta gausėjančios mokinių kirbinės vidury vestibiulio stovėjo Aiša ir laikėsi įkibusi į Emilę. Priešais jas apstulbusiu veidu stovėjo Erikas Vu.

– Neliesk manęs! Gana! – klykė Aiša.

Nikas paliko eilę prie kavos automato ir ėmė brautis pro vis tirštėjančią žiūrovų minią lyg gydytojas, skubantis į nelaimės vietą. Jam burna išdžiūvo.

Aiša įsikniaubė veidu Emilei į petį ir ėmė kūkčioti.

– Vis dėlto manau, kad tu klysti, – tyliai ištarė Emilė. Ji glostė Aišai galvą ir netyčia nubraukė skarą. – Tai, be abejo, buvo kas nors kitas.

– Ne. Esu tikra. Ten buvo jis. Po literatūros klubo sueigos pasisiūlė palydėti mane iki metro ir sakė, kad daug maloniau eiti per parkelį… – Ji ėmė dar garsiau kūkčioti.

Emilė bandė drebančiais pirštais grąžinti skarą į vietą, bet netrukus liovėsi.

– Jis per…plėšė ma…an bliu…zelę ir vi…sur gra…ba…lio…jo… – Aiša kalbėjo skiemenimis. Ji atsiraitojo rankovę ir parodė mėlynai raudoną dėmę ant alkūnės. – Va! – iškošė pro dantis.

Nikas skaudžiai prikando lūpą. Tai neturi nieko bendra su manimi. Tikrai. Tik ne taip greitai.

– Viskas netiesa, – sušuko Erikas. Jis atrodė išblyškęs ir vis purtė galvą. – Netiesa, ir tiek.

– Aš mačiau, kaip judu kartu išėjote, – pasakė Rašidas.