Урсула Познански - Erebas

– Nesvarbu, koks tas filmas, tėti. Aš liksiu namie, gerai?

Tėvas nepatikliai nužvelgė rašomąjį stalą, kompiuterį, knygą.

– Tai gal jautiesi per didelis, kad eitum su tėvais į kiną, ką?

O mes turime mokėti už viską , – turėtų pasigirsti kita frazė, – kloti, kloti ir kloti pinigus ir niekada nesulaukti grąžos . Kartais tėčiui užeina tokia nuotaika, bet kodėl šiandien, kodėl kaip tik šiandien?

Nikas šyptelėjo, nors jam buvo kaip niekad sunku.

– Patikėk, aš pasiutiškai mielai eičiau su jumis į kiną, daug mieliau negu plūkčiausi su tuo sušiktu chemijos darbu. Bet medžiaga suknistai sunki. O šiąnakt dar taip klaikiai neišsimiegojau. Gryna teisybė .

Ko gero, stiprūs Niko žodeliai įtikino tėtį. „Kas keikiasi, tas nemeluoja“, – mėgdavo sakyti jis. Hm, šįkart labai apsiriko.

– Jei jau viskas taip rimta… tik turiu pasakyti, kad truputį stebiuosi. Reikia tikėtis, jog toks tavo stropumas lems puikius rezultatus.

Deja, tai labai abejotina .

– Aš irgi tikiuosi.

– Tada iki, profesoriau. Sėkmės.

Behanioras dingęs iš arenos, ir Blekspelo nelikę nė ženklo. Vis dėlto vienas jų juk turėjo laimėti? Dabar kažkoks tamsusis elfas kaunasi su driežmotere, Sarijus nė vieno jų nepažįsta. Pats tebestovi toje pačioje vietoje, šalia Ksohaus, ir labai norėtų paklausti, ką pražiopsojo. Pabando, bet nieko nepeša. Rodos, arenoje kalbėtis negalima. Gal taip ir geriau. Jei niekas nepastebėjo, kad jo nebuvo, tai negalės ir paskųsti.

Driežmoterė kaunasi be ginklų, svaido į savo priešininką elfą žaibus. Magė? Tamsiajam elfui dukart pavyksta jų išvengti, ir driežmoterė atsitraukia, nebeturi jėgų, jai reikia kvėptelėti. Elfas tai supranta ir kiek pavėlavęs puola savo ietimis, bet driežmoterė, spėjusi sukaupti ganėtinai galios kitam žaibui, patiesia juo priešininką.

– Nugalėjo Drakonesė. Ji gauna iš Zeikvoro vieną laipsnį ir penkiolika auksinių.

Trumpas šnypštelėjimas, ir Sarijus ant Zeikvoro šarvų išvysta dvejetą. Drakonesės išvaizda niekaip nepakinta, bent jau Sarijus to nemato. Ant platformos sėdintys išrinktieji, aišku, kažką pastebi. Pavyzdžiui, ketvertą, virstantį penketu.

– Ksohau, – sušunka dičkis išverstakis.

Tamsusis elfas greta Sarijaus krūpteli. Jis padelsia, bet tiktai akimirką, paskui išsitraukia kardą, tvirčiau suima skydą ir žengia į priekį. Kiti jį praleidžia, ir Ksohus sustoja arenos viduryje.

Sarijus mintyse palinki jam sėkmės.

– Pasirink priešininką.

Ksohus, matyt, jau apmąstęs savo strategiją, nes tuojau atsigręžia į mažą žmonių grupelę.

– Aš kviečiu į dvikovą lordą Niką.

Kodėl jį, idiote? Tu jo niekada nenugalėsi! Nors, kita vertus, kas žino. Sarijaus nuojauta gali būti klaidinga, juk jis nežino Ksohaus lygmens. Tai kodėl jis toks įsitempęs?

Ar negali būti, kad po Ksohaus kauke slepiasi tas, kuris pažįsta Niką Danmorą? Ir galbūt žino, kad Nikas Danmoras tik neseniai sukasi Erebo pasaulyje, taigi mano, kad jo lygmuo negali būti pasiutiškai aukštas?

Lordas Nikas trumpai nužvelgia Ksohų, tada išeina į priekį. Sarijui kyla toks pat nemalonus jausmas kaip ir praėjusią naktį. Kovotojo išvaizda jį trikdo. Jis tarsi Sarijaus atspindys, tik visiškai nenuspėjamas.

Kas tu toks, a? Sarijus staiga supranta, kad visi kovotojai, su kuriais jis bentsyk susidūrė už Erebo ribų, nė kiek neabejoja, kad lordas Nikas yra Nikas Danmoras. Kiekviena apsišaukėlio lordo iškrėsta nesąmonė eis jo sąskaiton. Ak tu šunsnuki, mintyse keikteli jis, kas tau leido?

– Dėl ko kausitės?

– Dėl vieno lygmens ir dvidešimties auksinių, – pasiūlo Ksohus.

– Per mažai.

Jam bent jau dabar turėtų kilti įtarimas, pamano Sarijus.

Elfas, rodos, sutrinka. Laukia priešininko pasiūlymo. Anam tylint, vėl siūlo pats.

– Dėl vieno lygmens ir dvidešimt penkių auksinių.

– Nieku gyvu, – pareiškia lordas Nikas. – Dėl dviejų lygmenų, ir tegul bus dvidešimt penki auksiniai. Šiaip ar taip, ne mažiau kaip dėl dviejų lygmenų.

– Man tiek per daug.

– Ką gi, tau nepasisekė. Reikėjo pasirinkti kitą priešininką. Jei gali statyti du lygmenis nepakratydamas kojų, turi sutikti. Tu tai gali.

Kad tasai lordas Nikas bent nebūtų šitoks pasipūtęs šunsnukis, galvoja Sarijus. Arba kad aš mokykloje galėčiau paskelbti neturįs su juo nieko bendra. Betgi taisyklės ir to neleidžia.

Dičkis išverstakis pakelia savo lazdą.

– Kaukitės!

Lordas Nikas žaibiškai puola Ksohų, nėmaž nesitikintį tokio staigaus veiksmo. Ilgas žmogaus kardas kliudo jam klubą. Pasipila kraujas, ir žiūrovai kaipmat vėl ima šaukti: kraujo – kraujo – kraujo!

Užsičiaupkit ir leiskit jam gintis, norėtų užrikti Sarijus, bet negali, be to, tai neturėtų jokios prasmės.

Ksohus dabar bando pulti, bet jo pastangos iš pat pradžių pasmerktos žlugti. Jis velka koją, diržas pajuodęs jau iki pusės.

Atsisveikink su savo lygmenimis, pamano Sarijus, kupinas užuojautos. Jeigu šio to nežinočiau apie lordą Niką, pats jį iškviesčiau ir išmalčiau pasivogtą marmūzę.

Ksohus sulig kiekvienu žingsniu vis labiau silpsta. Iš daugelio jo žaizdų plūsta kraujas, jis tik puse jėgos ginasi nuo lordo Niko smūgių. Galų gale šiam užtenka stumtelėti skydu, ir Ksohus išsitiesia ant žemės.

– Nugalėjo lordas Nikas, – paskelbia išverstakis. – Jis gauna du lygmenis ir dvidešimt penkis auksinius.

Ant Ksohaus šarvo pasirodo romėniškas dvejetas. Tarsi šokas būtų suteikęs jėgų, Ksohus sunkiai pakyla ir smeigia lordui Nikui į koją. Šis, nebesitikėjęs puolimo, atšoka atgal, palikdamas smėlyje plačią kraujo juostą. Akimirką nustebęs plačiai užsimoja kardu ir smogia Ksohui ašmenimis į pilvą. Du kirčiai, ir ant tamsiojo elfo diržo nelieka nė trupučio raudonos spalvos. Jis susmunka arenos smėlyje ir nejuda. Žiūrovai kurtinamai plyšauja iš visų pusių. Lordas Nikas žingteli atgal, jo krūtinė sunkiai kilnojasi.

Ksohus juk nemiręs? Sarijui pašiurpsta kūnas. Be abejonės, be jokios abejonės, ant Ksohaus diržo dar likęs paskutinis truputėlis spalvos, užtektinai, kad žygūnas prie jo prieitų, pasiimtų ir pagydytų. Jis tuojau taip ir padarys.

– Tu turi tik vieną galimybę žaisti šį žaidimą, – kažkas sušnabžda Sarijui į ausį. Ar jis išties tai išgirdo? Gal juslės krečia pokštus?

Nesvarbu. Ksohus nesujuda net ceremonimeistro bakstelėtas lazda, iš pradžių švelniai, paskui stipriau. Tada šis plačiai išsišiepia. Pasižiūri į publiką ir kaire ranka persibraukia per kaklą, girdi, viskas, vienas jau pakratė kojas.

Kurgi žygūnas? Sėdi tribūnoje už barbarų, ne, šalia driežažmogių… O gal įsitaisė kaip tik už tamsiųjų elfų? Sarijus gręžioja galvą, ieško žiūrovų eilėse, staigiai nusuka akis, pamatęs voražmogį. Ir tada jį pamato. Trečioje eilėje, tarp moters gyvačių plaukais ir vyro su trimis akimis kūpso pažįstama liesa figūra. Veidą dengia gobtuvo šešėlis, bet geltonos akys šviečia iš po jo kaip siauros blėsčiojančios pakasynų žvakių liepsnos. Dėl Ksohaus žygūnas nepajudina nė piršto.

Sargybiniai nukautąjį tuojau pašalina. Dviese nutveria už kojų ir išvelka lavoną iš arenos per smėlį, palikdami platų kruviną pėdsaką.

Sarijus sutrikęs palydi juos žvilgsniu. Čia viskas taip tikra . Sušiktai tikra . Baimė palikti areną ne savo kojomis padvigubėja, ir ceremonimeistrui vėl išėjus į vidurį, Sarijus beveik meldžiasi, kad tik jo nepakviestų. Šis noras išsipildo. Kai išverstakis paskelbia kitą kovotoją, gali tiesiog girdėti, kaip visi sulaiko kvapą.