Урсула Познански - Erebas

Sarijus ima dairytis, ieškoti liesos figūros, pažiūrėti tokios šiurpios, o jam tapusios itin artimos, bet žvilgsnis pasiklysta žiūrovų minioje. Be to, į areną kaip tik žengia žmonės. Jų vos trys. Sarijus pažįsta tiktai vieną iš jų – lordą Niką. Paskui su kurtinančiu triukšmu pasirodo barbarai, publika juos pasitinka labiausiai džiūgaudama.

Na štai, ateina nugalėtojai, pamano Sarijus. Kam mums dar stengtis?

Jie atrodo milžiniški ir žygiuoja per saulės nušviestą kovų areną, kad užimtų numatytą vietą. Jų ginklai didžiuliai ir Sarijus suabejoja, ar galėtų tokį pakelti, ką jau kalbėti apie tai, kad gebėtų kautis. Kirvis, nešamas Keskoriano, maždaug tokio dydžio kaip pats Sarijus.

Barbarams užėmus savo vietą, ima tratėti būgnai.

Tuoj viskas prasidės, ir aš mirsiu. Tuoj viskas prasidės, ir aš mirsiu.

Vis dėlto nekantrus šnabždesys, nusiritęs per žiūrovų eiles, skirtas ne kovų pradžiai. Atsidaro dar vieni vartai, didesni už kitus. Keturi titanai, aukšti kaip liepos, auksine oda, įneša apskritą auksinę platformą, ant kurios stovi penki kovotojai: du barbarai, viena tamsioji elfė, vienas žmogus ir vienas katžmogis. Žiūrovų džiūgavimas nustelbia visus kitus garsus, išskyrus muziką, be žodžių pasakojančią apie žygdarbius, paslaptis, dalykus, kurių paprastas karys negali nė įsivaizduoti. Nešikai sustoja arenos viduryje; visas auksas ryškioje dienos šviesoje švyti kaip dar viena saulė.

– Pasveikinkite Vidinio Rato karius, – taria balsas, rodos, vienu metu einantis iš visų pusių. – Jie yra geriausi, stipriausi, drąsiausi iš visų. Kol pralaimės vienam jūsų. Eidami kautis žinokite: kiekvienas galite pakliūti į Vidinį Ratą, jeigu pasirodysite to vertas.

Sarijui tatai atrodo itin geistina, labiau negu bet kada. Penki išrinktieji ant savo platformos atrodo nepažeidžiami, jis tuojau pat pasikeistų vietomis su bet kuriuo jų, juk ten esama ir vienos tamsiosios elfės, ne vien barbarų. Jis turi šiokią tokią galimybę. Galėtų stovėti tenai. Tik, žinoma, ne kaip trečialygis.

Platforma gauna garbės vietą arenos krašte, Vidinio Rato nariai susėda, staiga įsivyrauja tyla. Girdėti vien tik šnabždesiai, nekantrūs šiugždesiai ir tyli, pasali muzika, verčianti tankiau plakti Sarijaus širdį.

Tada tarsi iš niekur atsiranda vyras. Jis tiktai su strėnjuoste, oda ruda kaip sena šikšna, kūnas raumeningas. Rankoje vyras turi ilgą lazdą ir dusyk pabeldžia ja į žemę lyg koks rūmų ceremonimeistras. Sarijaus dėmesį prikausto keistos detalės: ilgos, labai ilgos ir smailios ausys, savaip pranokstančios bet kurio tamsiojo elfo ausis. Plaukų kuokštai lyg žilų vilnų kamuoliai virš ilgųjų ausų ir ant kaktos, gulsti, į šalis styrantys ūsai. Visa tai atrodo labai svetima, o labiausiai glumina apskritos kaip kukuliai, šviesios išsprogusios akys – dideli balti rutuliai, bet kurią akimirką, rodos, galintys iškristi iš kaktos.

Tomis išsprogusiomis akimis vyras apžvelgia visa aplink. Atrodo, kad visi vengia jų žvilgsnio. Jis kažkoks nei šioks, nei toks . Sarijus įdėmiai apžiūrinėja ceremonimeistrą ir pastebi daugiau keistenybių. Jo pėdos! Žmogaus pėdos su plėšraus paukščio nagais. Bet visa tai niekis. Keistenybių turi ir anas bjaurus voražmogis, į kurį Sarijus vengia žiūrėti, bet jis čia dera, nepaisant ant galvos trūkčiojančių kojų. Lyg būtų savo vietoje. O dičkis išverstakis atrodo kaip svetimkūnis, tarsi kažkas būtų jį paleidęs į Erebo pasaulį per apsirikimą.

Jo balsas panašus į vandens šniokštimą.

– Taisyklės žinomos. Kovotojus iškviečiu aš. Niekam negalima rinktis priešininko, kurio lygmuo būtų žemesnis už savo paties. Pradėsiu nuo nykštukų. Behaniorai!

Trunka kelios akimirkos, kol iškviestasis išeina į vidurį. Sarijus niekur neranda ant jo drabužių išdeginto skaičiaus, taigi Behanioras turi būti bent jau trečialygis.

– Rinkis priešininką, – reikalauja išverstakis.

Ir Behanioras sutrinka. Apsigręžia kartą, kitą. Nukreipia akis į tamsiųjų elfų ordą.

Jei pasirinks mane, turi būti taip pat trečialygis, antraip aš jam netikčiau į priešininkus, mąsto Sarijus. Būtų neblogai. Su trečialygiu nykštuku galėčiau susidoroti.

Bet Behanioras toliau gręžiojasi, sustoja ir spokso į katžmogius, paskui į vampyrus. Ceremonimeistras nekantriai trinkteli lazda į smėlį.

– Apsispręsk!

Vėl praeina keliolika akimirkų. Publika ima nekantrauti, rėkti:

– Skystablauzdis! Neūžauga! Pelės pirdalas!

Sarijus dėkoja likimui, kad neatsidūrė Behanioro vietoje.

– Aš kviečiu į dvikovą Blekspelą, – pagaliau ryžtasi nykštukas.

Iš to, kaip greitai Blekspelas išeina iš vampyrų būrio ir atsistoja priešais Behaniorą, Sarijus supranta, kad nykštukas ištraukė prastą kortą. Vampyras viršesnis už jį bent jau dviem ar trimis lygmenimis ir iš anksto džiaugiasi galėsiąs sukapoti Behaniorą į gabalus. Sarijui dingteli, ką pačioje žaidimo pradžioje pasakojo plėšikas su didele skrybėle: Blekspelas kadaise pralaimėjo Driceliui ir turėjo atsisveikinti su trimis lygmenimis. Dabar juos, aišku, vėl atgavęs. Šiaip ar taip, Dricelis turi būti baisiai stiprus. Ir Sarijus jo nieku gyvu nekvies kautis.

Blekspelas išsitraukia kardą – Sarijus jam tokio gerokai pavydi, mat atrodo kaip nulietas iš raudono stiklo. O Behanioras, rodos, norėtų šuoliais leistis per žiūrovų eiles ir dingti. Jo kardas prieš Blekspelo kalaviją atrodo kaip peilis sviestui užsitepti.

– Dėl ko kausitės?

Behanioras neryžtingai mindžikuoja nuo kojos ant kojos.

– Jei laimėsiu, Blekspelas turės man duoti vieną laipsnį ir… dvidešimt auksinių.

– Per mažai, – nesutinka vampyras. – Du laipsnius ir trisdešimt auksinių.

Behanioras tyli. Matyti, kad labai gailisi pasirinkęs tokį priešininką.

– Ar sutinki? – klausia ceremonimeistras.

– Aš turiu tiktai dvidešimt penkis auksinius, – prisipažįsta Behanioras.

Jie taip ir sulygsta. Du lygmenys, dvidešimt penki auksiniai. Sarijus neabejoja, kad tai daugiau, negu Behanioras gali sau leisti.

– Kaukitės! – surinka išverstakis.

Behanioras tuojau atsitraukia tris žingsnius atgal. Blekspelas puola paskui jį, nerūpestingai nusukęs skydą į šoną, lyg provokuodamas nykštuką pulti.

Tuk, tuk, tuk! Garsas iš kito pasaulio.

– Nikai!

Po velnių, tik ne dabar! Tik ne dabar!

Nenusiimdamas ausinių Nikas pašoko nuo kėdės ir pažvelgė per petį į besisukantį durų bumbulą. Tai tėvas – kodėl jis negali duoti jam ramybės?

Nikas pabandė užstoti kūnu ekraną ir tuo pat metu suprato, kaip tai turėtų atrodyti.

Staigaus įkvėpimo pagautas išjungė monitorių ir atsivertė kur pakliuvo chemijos knygą, ausyse aidint kardų žvangesiui.

– Mama ir aš norime eiti į kiną. Prieš mano naktinę pamainą dar spėtume į popietės seansą. Ar eisi su mumis? Jau kadai niekur nebuvome kartu.

Ausinėse pasigirdo skausminga dejonė. Tai Behanioras, turėtų būti jis. Dar girdėti šnypštimas ir smūgis.

– Vaike, aš tavęs kai ko klausiau! Malonėk nusiimti nuo ausų tuos pavalkus, ar manai, kad patikėsiu, jog mokaisi, kai kvaišiniesi muzika? – Tėvo veidas paraudo.

Po velnių, po velnių, po velnių . Nikas nusiėmė ausines.

– Jau geriau. Tai eini į kiną ar ne?

– Manau, kad ne. Man dar reikia pasimokyti, tas darbas sunkesnis, negu maniau.

Viljamas Danmoras papurtė galvą.

– Negi negali padaryti dviejų valandų pertraukos? Net nepaklausei, į kokį filmą einame.

Dabar kova turbūt jau baigėsi. Blekspelas turėjo laimėti, bet ką gali žinoti? O ką, jei tas dičkis išverstakis dabar kaip tik iškvietė kitą kovotoją, o Sarijus nejudėdamas stovi būryje? Kas tada? Nikas nieko labiau nebūtų norėjęs, kaip nulakdinti savo tėvą į mėnulį.