Урсула Познански - Erebas

– Kaip vyksta? Na, tu gali kitą iškviesti arba leistis iškviečiamas, o tada kauniesi. Aplink tave beprotiškas triukšmas, visi klykia, šaukia, ploja, trypia kojomis…

Didžiuliais žingsniais atplumpsi Bladvorkas, kumšteli į šoną Sapujapui, ir šis kaipmat pameta kalbos giją. Juodu su Sarijumi palydi akimis galiūną barbarą su milžinišku budelio kalaviju ant nugaros ir tabaluojančia tamsia kasa.

Apie ką jie kalbėjo? Sarijui reikia sužinoti iš Sapujapo, kas svarbiausia.

– O ką galima laimėti? Ir kaip?

– Dėl to sulygstama iš anksto. Tu su savo priešininku sutari: mano kardas už tavo skydą, mano norų kristalas už du tavo lygmenis. Maždaug taip. Man šįsyk gan neramu, ši alebarda ne iš patogiausių, turiu ją valdyti abiem rankom, tad negalėsiu naudotis skydu.

Sapujapo ginklas, matyt, iš tiesų sunkus. Vien ilgas kotas pernelyg gremėzdiškas, nušveisti smaigalio ašmenys blizga kaip nusvidintas plienas.

– Bet jei pataikysi, žaizda tikrai bus mirtina, – paguodžia jį Sarijus.

– Taip. Jeigu pataikysiu.

Juodu pasuka už kampo, ir Sarijus ilgos alėjos gale išvysta areną – apskritą, baltą kaip sniegas, su aukštomis arkomis kaip Romos Koliziejus. Vaizdas kelia jam pagarbą… Ar tai daro muzika, ką tik vėl ėmusi skambėti aplink? Jis niekada nepastebi, kaip ji prasideda, tik staiga pajunta, kad ji vėl skamba ir lydi jį kaip įkvepiantys burtai. Arba šaukia, kaip dabar. Viską paaiškina be žodžių todėl Sarijus staiga supranta, kad arena yra vienokia ar kitokia jo lemtis.

Didžiulėje varinėje lentoje tiesiai prieš įėjimą į areną išvardyti visi užsirašę kovotojai. Sarijus randa save tarp kažkokio Nodhagro ir senos pažįstamos Tiranijos, padėjusios kovoti su vandenėmis. Kol žaliaodis gnomas jį registruoja, Sarijus permeta akimis sąrašą, ieškodamas kitų pažįstamų vardų. Keskorianą, Nureksą, Sapujapą ir Ksohų randa greitai. Semira ir lordas Nikas taip pat užrašyti, kaip ir labirinto kovotojai: Arvenos Vaikas, Blekspelas, Dricelis, Fenielė ir Lelantas. Po šimts, ir jie rado kelią į Baltąjį Miestą, užuot buvę suėsti skorpionų.

– Sarijus įtrauktas, jis turi eiti į tamsiesiems elfams skirtą patalpą ir laukti kovų pradžios, – kvarkteli gnomas.

Laimė, arenos vidus kaišiote prikaišiotas nuorodų. Tamsiųjų elfų laukiamasis yra prie pat katžmogių patalpos. Sarijus pirmąkart pamato jų vyriškuosius atstovus, sunkius ir lanksčius kaip tigrai padarus. Kaip gali numanyti, patalpa, kurioje tamsieji elfai laukia žaidynių pradžios, perpildyta. Sarijus susiranda laisvą vietą prie sienos ir klausosi rudaplaukio elfo ypač ilgomis ausimis pokalbio su antralygiu smėlio spalvos plaukais. Antralygis!

– O kas, jei matysiu, kad pralaimiu? – kaip tik klausia anas.

– Tada nedelsdamas pasiduok, antraip priešininkas tave gali nudobti. Man taip jau buvo.

– O kas tada? Aš iškrisiu.

– Aišku. Dar pasakyk, kad pamiršai taisykles.

– Ne, ką tu.

Sarijus ima brautis toliau. Kitame patalpos gale pastebi Ksohų – iš visų pažįstamų elfų šis labiausiai jam patinka. Pakeliui vis ką nors nugirsta.

– …sako, kad Bladvorkas šiandien nori pabandyti.

– Nesąmonė. Teisybė, jis stiprus, bet vis tiek…

Grūstis darosi vis didesnė.

– …daugiau jokių galimybių, taigi šiandien būtinai turiu laimėti norų kristalą.

– Aš noriu pakilti dviem lygiais. Kad tu žinotum, kokia sunki buvo paskutinio ritualo užduotis. Daugiau nenoriu tokio malonumo.

Sarijus jau beveik prie tikslo. Ksohus vienas stovi kampe ir taisosi šalmą.

– Sveikas, Ksohau.

– Sveikas, Sarijau.

– Nerviniesi?

– Taip. Truputį. O tu?

– Aš irgi. Šis turnyras man pirmas.

– Ak šitaip. Ką gi, pamatysi, kaip tai būna. Ši arena pusė velnio.

Sarijus pakelia akis į išgaubtas patalpos lubas. Tenai triukšmas – balsai, juokas ir trypimas. Publika, suvokia neramiai plakant širdžiai. Būtų buvę geriau, jei pirma būtų pamatęs kovas, o ne stačia galva puolęs, nieko apie jas nežinodamas. Ką daryti, jeigu vėl iškvies lordas Nikas? Arba jei turės kautis su Bladvorku? Tada verčiau iškart pasilaidoti.

– Su kuo tu paskutinįsyk koveisi? – paklausia jis Ksohų.

– Su Diuku, aš jam tada įkrėčiau. Paskui su Driceliu – kvailai padariau. Jis baisiai klastingas.

– Aha. Tai reiškia, kad priešininką galima pasirinkti?

– Dažniausiai taip, bet ne visada. Ei… manau, kad jau prasideda.

Bum bum bum! Virš jų galvų pasigirsta ritmiškas trypimas. Publika taip reiškia savo nekantrumą. Skamba atskiri balsai, prie jų prisideda kiti, ir daugiabalsis choras ima skanduoti vis tą patį žodį: kraujo – kraujo – kraujo!

– Kovotojai, į areną! – atsklinda iš lauko garsi komanda. Žiūrovai ima džiūgauti.

Sarijus tylėdamas stovi kampe ir mielai duoda kelią kitiems. Bet ir šie delsia. Nė vienas nenori išeiti į areną pirmas.

– Nagi pirmyn, herojai! – užrinka milžiniškas sargybinis su bizono ragais papuoštu šalmu. Jo botagas pliaukšteli kartą, kitą. – Juk patys užsirašėte, tai dabar parodykite, ką galite! – Jis išstumia pirmąjį kovotoją pro vartų arką, kiti pamažu seka jam iš paskos.

– Kraujo – kraujo – kraujo! – riaumoja publika lauke.

Aš nesu kovotojas, pagalvoja Sarijus, greičiau žiūrovas. Daug mieliau sėdėčiau tribūnose ir šaukčiau, trypčiau…

Kiti juda ir stumia jį prie išėjimo. Pro dengtą galeriją, tamsią gerklę, kurios gale girdėti triukšmas ir matyti šviesa, Sarijus išeina į milžinišką apskritimą.

– Tamsieji elfai! – ima šaukti publika. Suošia plojimai.

Jis apsidairo – kyla noras prasmegti arenos smėlyje.

Tūkstančių tūkstančiai žiūrovų užpildę apskrito pastato sėdimas eiles, rodos, siekiančias dangų. Publika čia visų įmanomų pavidalų, netgi tokių, kokių Sarijus dar niekad nematęs. Vienoje apatinėje eilėje sėdi vyras voro galva. Aštuonios kojos, išaugusios ant jo kiaušo vietoj ausų, neramiai kirba. Sarijus nusigręžia ir pažvelgia į veidą pašaipiai liežuvį kaišiojančiam gyvatžmogiui, dar už dviejų eilių pamato moterį, kuriai iš kaktos lyg ant stiebo kyšo akis. Aplink knibžda nykštukų, elfų, vampyrų ir permatomų padarų, atrodančių taip, lyg jų oda gaubtų vien orą. Akimirką Sarijus gaudo kvapą; aukštos žiedo pavidalo žiūrovų eilės jam atrodo kaip triukšmo ir kūnų kilpa, susiveršianti vos tik jam išėjus į arenos vidurį.

Norėdamas nukreipti mintis kitur jis sutelkia dėmesį į kitas dvi drąsių kovotojų grupes, jau esančias arenoje: katžmogius ir driežažmogius. Palyginti su tamsiaisiais elfais, jų nedaug.

– Nykštukai! -- ima baubti minia, ir iš kito išėjimo išvirsta visas būrys mažų, raumeningų trumparankių figūrų. Penki tvarkdariai juodais apsiaustais rūpinasi, kad jie sustotų numatytose vietose.

Sarijus pastebi Sapujapą. Šis lyg kokį talismaną, saugantį nuo aplink esančių bjaurių veidų, laiko priešais save alebardą. Sarijus pamato ir tris nykštukes. Jos beveik nesiskiria nuo savo vyriškių, tik yra bebarzdės.

Garsiai paskelbiamas vampyrų pasirodymas – jie išsirikiuoja pavėsingiausioje arenos vietoje. Vampyrų būrys didelis, skaičiumi beveik prilygsta tamsiesiems elfams. Dricelis ir Blekspelas stovi gerokai priekyje, tarsi negalėdami sulaukti kovų pradžios. Sarijui atrodo, kad Blekspelas žvelgia jo pusėn. Jis juk neketina manęs kviesti į dvikovą ?

Dabar Sarijui atrodo, kad visi kovotojai yra stipresni, mitresni ir labiau prityrę už jį. Aš mirsiu, sako sau. Viskas čia toliau vyks be manęs, niekada nesužinosiu, kaip atrodo ta didžioji mūsų laukianti užduotis, nes man niekas to nepapasakos. Galbūt dabar gyvenu paskutines savo minutes Erebe. Nebent žygūnas būtų čia… ir darsyk mane išgelbėtų.