Урсула Познански - Erebas

10.

Žvilgtelėjęs į kompiuterio laikrodį Nikas pamatė, kad yra nulis valandų keturiasdešimt trys minutės, taigi skambinti Džemiui per vėlu. Džemis turi atskirą kompiuterį – pradžia gera. Pernelyg juo nesinaudoja, bet Nikas jam išaiškins, kad Erebas vertas dėmesio.

Mintis dabar pat kibti į chemiją atrodė juokinga, bet Nikas vis tiek apie tai pagalvojo. Kovos arenoje gali užtrukti – būtų ramiau, jeigu būtų ką nors jau nuveikęs. Bet dabar svarbiau, nepalyginti svarbiau nukopijuoti žaidimą. Nikas ėmė raustis stalčiuose. Juk turi tuščių diskų. Tiktai kur?

Netrukus po popierių ir knygų krūva rado dar neišpakuotą laikmeną. Beliko tikėtis, kad krūvos svoris sidabrinio disko nesulaužė.

Kopijavimas užtruko ilgiau, nei jis tikėjosi. Įrašymo stulpelis didėjo lėtai, labai lėtai. Nikas spoksojo į jį, tarsi žvilgsniu būtų galėjęs pagreitinti procesą. Kita vertus – kas jam iš to, jeigu įrašys greitai. Vis tiek reikia sulaukti rytojaus, reikia išsimiegoti, nors neįsivaizdavo, kaip galėtų bent sudėti bluostą. Galva plyšte plyšo nuo klausimų.

Visų pirma, kam šovė į galvą savo žaidėją padaryti panašų į Niką? Kodėl kam nors to prireikė? Jis puikiai prisiminė situaciją apgriuvusiame bokšte, ką galvojo kurdamas Sarijų. Nė nedingtelėjo padaryti jį į ką nors panašų. Juolab į ką nors iš savo aplinkos.

Tasai kažkas, be jokios abejonės, mane pažįsta . Tą kažką ir aš pažįstu . Ši mintis jaudino ir kartu buvo maloni. Ar čia draugas? Kolinas? Tai jis vis dėlto prisidengęs ne Lelanto, o lordo Niko vardu?

Mėlynas įkrovos stulpelis dar nebuvo prisiropštęs net iki pusės. Taip pat vangiai tekėjo ir Niko minčių upė.

Visi kiti žaidėjai, pažįstantys jį, manys, kad jis yra lordas Nikas. Jiems atrodys, kad identifikavo bent vieną žaidėją. Arba vieną savo priešininką, kaip žiūrėsi. Niekas nedvejos, kad Sarijus yra Nikas. Jis nebuvo tikras, ar jam tai patinka, ar ne.

Jo kompiuteris kopijavo, kopijavo ir kopijavo.

Kažin kokį vardą pasirinktų Džemis? Ir kokią padermę? Daug nesukdamas galvos pamanė, kad nykštukų, bet tuojau supeikė save. Džemis juk aukštokas. Be to, viską lems tai, koks jis norės būti. Tamsus ar paslaptingas kaip vampyras? Elegantiškas kaip tamsusis elfas? Masyvus ir grėsmingas kaip barbaras?

Iš tiesų niekas jam kaip reikiant netinka. Jis yra tiesiog jis. Ir taškas. Vis dėlto, kad ir ką jis nuspręstų, Nikas neabejojo atpažinsiąs draugą bet kokiu pavidalu, net jei šis taps Kunigunda, driežmotere ar dar kuo nors. Jis šyptelėjo. O gal vis dėlto jam paskambinti? Džemis tai suprastų, o jo mobilusis telefonas daugiau nieko nepažadintų.

Galbūt.

Arba pasiųsti trumpąją žinutę? Bet ką parašyti?

Man reikia su tavimi susitikti, skubiai, geriausia tuojau pat arba septintą ryto. Nikas žinojo, kad Džemis sekmadieniais mėgsta ilgiau pamiegoti. Iki devynių jis tikrai neatsikels. Devintą valandą! Tai baisingai per vėlu, juk kas užtikrins, kad Džemis iškart ims žaisti?

Žaidimas pagaliau buvo perrašytas. Nikas ištraukė diskelį iš kompiuterio, vandeniui atspariu rašikliu užrašė „Erebas“ ir rūpestingai įdėjo į dėžutę.

Marš į lovą, sukomandavo pats sau. Vis dėlto mintys sukosi toliau: valantis dantis, tualete, paskui po antklode, atsiduodančia skalbimo milteliais.

O ką, jeigu nespės laiku apsisukti? Tada negalės kautis arenoje – na ir kas?

Vis dėlto jis to nenorėjo. Tai šansas pagaliau prasimušti. Žygūnas palaiko jo pusę. Nikas tai juto. Šiaip ar taip, jau davė jam vertingų patarimų. Protingiau rinktis tokius priešininkus, kokius jau esi matęs kovose. Lordas Nikas ne iš tokių, juolab Bladvorkas. Bet Lelantui Sarijus iškarštų kailį, jei tasai pakliūtų jam į nagus, iškarštų ir Fenielei. Žinoma, jei jie išvis ras kelią į miestą.

Nikas giliai įsikniaubė į pagalvę. Anksti rytą nuvažiuos pas Džemį ir devintą paskambins būdamas prie jo namų. Taip nepraras brangaus laiko, o Džemis galės iškart įsitraukti į žaidimą. Nikas žinojo, kad jo draugas bus sužavėtas.

– Čia dabar kas? – Pro durų plyšį žvelgė dvi prisimerkusios akys. Džemis vilkėjo juokingą dryžuotą chalatą, mūvėjo skirtingas kojines. Matyt, paskubomis pasičiupo, kas pakliuvo po ranka, kad galėtų prieiti prie durų.

– Ką gi. Užeik. Tiktai tyliai, mano tėvai dar miega.

Nikas buvo puikiai nusiteikęs, sąžinė jo beveik negraužė. Jis viską padarė kaip reikiant. Pažadino Džemį ne paskambinęs prie durų, o mobiliuoju telefonu ir šitaip neišvertė iš lovų ponios ir pono Koksų. Tad dabar tuo labiau stengėsi nekelti triukšmo, kad nepakenktų savo misijai. Jis nusiavė batus ir nusekė paskui Džemį į virtuvę, šiek tiek prakvipusią kepsniu. Ant plytelės stovėjo keptuvė, nuo jos kažkas buvo bergždžiai mėginęs nukrapštyti pridegusius mėsos likučius.

Džemis atsinešė stiklinę vandens ir atsisėdo priešais Niką prie virtuvės stalo. Sprendžiant iš jo žvilgsnio, buvo dar nevisiškai pabudęs.

– Kiek dabar valandų? – sumurmėjo jis.

– Tuoj aštuonios.

– Tu tikrai kvanktelėjai, – pasakė sukrėstas Džemis ir vienu mauku išgėrė visą vandenį. – Jeigu gerai prisimenu, – kalbėjo jis toliau, – vakar pasiūliau susitikti, bet tu nusprendei, kad neturėsi laiko. Ką gi, gerai, bet kodėl… kodėl, po galais, dabar šitokioj ankstybėj atsiradai prie durų?

Nikas tikėjosi, kad jo veidas atrodo paslaptingas ir sykiu daug žadantis.

– Aš tau kai ką turiu, – pasakė jis ir išsitraukė iš striukės kišenės kompaktą. – Tik negaliu duoti, kol nesusitarėme dėl kelių dalykų.

– Kas tai? – Vis dar apsimiegojęs Džemis brūkštelėjo sau per akis ir jau čiups kompaktą.

Nikas staigiai jį atitraukė.

– Palauk. Pirma turime kai ką išsiaiškinti.

– Ką? Kas per nesąmonės? – Džemis nepatenkintas suraukė kaktą. – Tu mane kvailiu laikai, ar ką? Pažadini, atseit turi svarbų reikalą, o paskui žaidi katę ir pelę?

Nikas suprato, kad susimovė. Kodėl kaip tik dabar jam turėjo taip nepasisekti, kodėl užverbuoti naujoką reikia savaitgalį – šiokią dieną mokykloje viskas būtų daug paprasčiau.

– Gerai, pradėkim nuo pradžių. Aš norėčiau tau kai ką duoti, išties fantastišką dalyką tikrąja žodžio prasme. Tau jis tikrai patiks, bet pirma turi bent kiek paklausyti manęs.

Draugo veidas liko abejingas, jame negalėjai įžiūrėti nei susidomėjimo, nei džiaugsmo.

– Čia tasai kompaktas, jau kelios savaitės einantis per rankas, ką? Ta nelegali kopija…

– Ė, na taip, kažkas…

– Kas sako, kad man ji patiks?

– Patiks, pamatysi! Išties klasiškas daiktas. Aš iš pradžių irgi taip nemaniau. Bet paskui pamačiau, kad neįtikimai geras. – Nikas pastebėjo, kad kalba beveik lygiai tais pačiais žodžiais kaip prieš kelias dienas Brinė, ir užsičiaupė.

– Aha. – Džemis nusižiovavo. – Tai kas gi čia, tiesą sakant?

– Negaliu tau to pasakyti.

– O kodėl?

– Todėl, kad negalima! – Nikas karštligiškai ieškojo žodžių, per daug neatskleidžiančių paslapties, bet, kita vertus, sužadinančių Džemio smalsumą.

– Taip turi būti. Aš negaliu tau nieko atskleisti, tu taip pat turi niekam nieko neplepėti. Aš tau duosiu… ė, tą kompaktą, bet tik su sąlyga, kad niekam jo nerodysi. – Dar nebaigęs kalbėti Nikas suprato, kad jų šneka bergždžia. Raukšlės Džemio kaktoje buvo virtusios krateriais.

– Tu negali nieko atskleisti – kas taip sako?

Nikas papurtė galvą, kad nusikratytų geltonų akių vaizdo. Po velnių! Net ir nesilaikydamas žygūno nurodymų jis vis tiek negalėtų Džemiui visko suprantamai paaiškinti. Jis negali pasakyti, kas daro Erebą tokį nepaprastą. Džemis turi pats tai išbandyti.