Урсула Познански - Erebas

Jie sustoja viens prieš kitą prie židinio. Sarijus negali atitraukti žvilgsnio nuo lordo Niko veido; jaučiasi lyg turėsiantis kautis su savimi. Nenuostabu, kad praleidžia patį pirmąjį priešininko kirtį. Sarijus per vėlai kilsteli į viršų skydą, ir lordo Niko kardas kliudo jam šoną. Tuojau pat ausyse pasigirsta pažįstamas zvimbimas.

Nebėra kada dairytis į diržą. Sarijus turi žiūrėti, kad antras smūgis galutinai neparblokštų. Jis puola priešininką ir kliudo jo šalmą, kitu smūgiu – šlaunį. Valio! Lordo Niko diržas vienoje vietoje jau pajuodavęs.

Bet Sarijus triumfuoja neilgai. Priešininkas priploja skydą jam prie krūtinės, duria kardu ir pataiko į pilvą. Sarijus pargriūna, sužeidimo garsas plėšia galvą, plėšia, plėšia.

– Liaukitės.

Tarp jų įsiterpia kažkoks šešėlis. Kareivis.

– Sarijus sunkiai sužeistas. Jis turi nuspręsti, ar norės kautis toliau, ar pasiduos.

Nėra ko spręsti. Jis vos įstengia atsistoti, garsas toks, lyg galvoje suktųsi diskinis pjūklas; Sarijus norėtų jį nutildyti, bet nesiryžta, kad nepražiopsotų kokio nors perspėjimo. Kokios nors nuorodos, ko nors svarbaus.

– Aš pasiduodu.

Lordas Nikas triumfuodamas atsistoja virš jo.

– Tai duokš keturis auksinius.

Sarijus atidaro savo daiktinę, vengdamas skausmingų judesių. Atiduoda reikalaujamus pinigus. Dabar jam lieka tik trys monetos. Reikėtų kuo greičiau parduoti daiktus, atimtus iš kapų plėšiko. Jei tik išvis galės iš čia išeiti. Raudonos spalvos likutis ant jo diržo visai menkas.

Jis pažvelgia į šoną – prietemoje stovi keli stalai ir kėdės. Lordas Nikas vėl tenai įsitaisęs. Nuo kito stalo staigiai pakyla kažkokia figūra. Po gobtuvu, metančiu šešėlį ant veido, Sarijus mato gerai pažįstamas geltonas akis.

– Pirma pamoka, – pamokomu tonu taria žygūnas, – nekviesk kautis išvis nepažįstamo priešininko. Tenkinkis tais, kuriuos bentsyk esi matęs kaunantis.

Jis atsiklaupia šalia Sarijaus ir prideda ranką jam prie kaktos. Diskinio pjūklo garsas prityla.

– Antra pamoka: kaukis tik dėl vertų daiktų. Keturi auksiniai – juokingi pinigai. O dabar kelkis.

Jis paduoda kaulėtą ranką – jos pirštai staiga darosi panašūs skorpiono kojas, bet Sarijus vis tiek į juos įsitveria.

– Eime. Mudviem reikia kai ką aptarti.

Žygūnas nusiveda jį į gretimą kamaraitę, vidury jos stovi stalas su viena vienintele žvake. Juodu atsisėda.

– Dabar tau vėl reikia gydytis, – sako žygūnas. – Manau, prisimeni šio pasaulio taisykles? Čia turi tik vieną gyvenimą, vieną vienintelį. Man atrodo, kad nelabai jį brangini.

Sarijus neranda tinkamo atsakymo, tad tyli. Rodos, žygūnui ne taip lengva įtikti: jis bara ir visko besisaugančius, ir beatodairiškai rizikuojančius.

– Suprask mane, vertinu tavo drąsą, – sako žygūnas, tarsi išgirdęs Sarijaus mintis. – Todėl esu čia. Kad tau padėčiau.

Jis pastato ant stalo buteliuką su geltonu kaip saulė skysčiu. Sarijus atpažįsta gydomąjį gėrimą, kurio gavo po kovos su troliais.

– Mielai tau jo duočiau. Juk žinai, rytoj arenoje bus kovojama. Kovos vyksta ne kasdien – kas nori iškilti, turi jose dalyvauti.

– Aš irgi noriu, – sako Sarijus.

– Gerai.

Žygūnas palinksta į priekį, tarsi norėdamas pasakyti Sarijui kai ką slapta, kad niekas kitas negirdėtų.

– Kovos prasideda vidurdienį. Užsirašiusieji tuo metu turi būti šalia arenos. Taigi žiūrėk, kad nepavėluotum, antraip nebūsi įleistas!

– Pasistengsiu, – sako Sarijus ir jau ims buteliuką.

– Palauk.

Blyškiai geltonos žygūno akys blyksteli. Jis sulaiko Sarijaus ranką – sužeidimo garsas staiga sustiprėja.

– Aš pasakiau, kad mielai tau jo duočiau , o ne kad gali pasiimti.

Tad Sarijus atitraukia ranką. Praeina šiek tiek laiko, kol žygūnas vėl prabyla.

– Man rodos, būtų geriau, jei į areną įžengtum kaip trečialygis, o ne antralygis kovotojas.

– Kaip trečialygis? Labai norėčiau.

– Ką gi, padarysim taip, lyg čia būtų trečiasis ritualas. Aš tau skiriu užduotį, Sarijau.

Jo ilgos kaulėtos rankos neskubriai varto buteliuką.

– Tu, aišku, tebeturi tą sidabrinį diskelį, kuriuo paleidžiamas Erebas?

Sarijui reikia laiko, kad suprastų, apie ką kalba žygūnas.

– Taip, žinoma.

– Gerai. Mano užduotis tokia: rask mums naują karį arba karę. Nukopijuok sidabrinį diskelį ir perduok tam, kuris, tavo manymu, to vertas. Tik nepamiršk laikytis taisyklių. Nieko nepasakok apie Erebą. Nė trupučio. Pasakyk naujokui, kad jis gauna didelę dovaną. Tu išties tai darai – dovanoji jam ištisą pasaulį. Įsitikink, kad jis tylės. Paaiškink, kad tos dovanos niekam negalima rodyti. Aiškink taip, kad patikėtų. Taip pat įkalk į galvą, kad Erebą žaistų vienas, be liudytojų. Kaip žaidi pats. Ir žiūrėk, kad jis – arba ji – čia greitai pasirodytų.

Žygūnas lėtai pasiūbuoja buteliuką su gėrimu.

– Kol nebus naujo kovotojo, negalėsi žaisti. Juk nenori praleisti arenos kovų pradžios?

Sarijus sutrinka.

– Betgi dabar vidurnaktis, o rytoj sekmadienis! Kaip aš taip greitai…

– Ne mano reikalas. Esi sumanus karys ir nori pereiti į trečią lygmenį. Jeigu užtruksi ilgiau, nieko nepaveiksi, kovos vyks be tavęs.

Sarijus pasijunta lyg per galvą trenktas. Kaipgi jam taip greitai apsisukti? Jis nieku gyvu nenori praleisti kovų. Jeigu dabar pereis į trečią lygmenį ir arenoje gerai pasirodys, tai rytoj gali pasiekti ir ketvirtą!

– Ar jau esi ką numatęs? – klausia žygūnas.

– Taip.

– Kas jis?

– Vienas mano draugas, Džemis Koksas. Man atrodo, jo čia dar nėra.

– Ak, Džemis Koksas. Gerai. O jeigu jis nenorės, su kuo tada kalbėsi?

Su Emile, dingteli Sarijui. Su niekuo taip nenorėtų turėti bendrą paslaptį, kaip su Emile.

– Dar yra viena mergaitė, galėčiau kreiptis į ją, – sako jis.

– Kuo vardu?

Jis nenori sakyti. Nenori.

– Ar tai Emilė Karver? – klausia žygūnas veikiau abejingai nei smalsiai.

Netikėdamas savo ausimis Sarijus spokso į jį.

– Jeigu tai ji, galiu palinkėti tik sėkmės ir geresnio rezultato negu aniems trims, jau bandžiusiems ją prišnekinti.

Nervus draskantis tonas, nesuvokiamas žygūno žinojimas, siaubinga laiko stoka – visa tai neleidžia bent kiek blaiviau mąstyti. Sarijus bando viską stumti į šalį, sutelkti mintis į svarbiausią dalyką – trečiojo ritualo užduoties vykdymą.

Džemis, Emilė… Kas dar? Denas ir Aleksas jau seniai užkrėsti, Brinė irgi, Kolinas, Rašidas, Džeromas…

Turbūt geriausia kreiptis į mergaites. Dar galėtų paklausti Mišelės, galbūt Aišos ar Kerinės. Jei nepavyks, kalbinti ką nors iš jaunesnių klasių…

– Dar galėčiau pašnekinti Eidrianą Makvėjų, – pasiūlo jis žygūnui. – Jo čia dar nėra, manau, Erebas jam patiktų.

Geltonakis nepastebimai papurto galvą.

– Ir jis nesutiks.

Stoja pauzė; žygūnas nenuleidžia nuo Sarijaus akių. Jis tylomis sukioja rankoje buteliuką; saulės spalvos gėrimas, geltonos kaip kiaušinio trynys jo akys ir šviesiai geltona žvakės liepsna yra vienintelės šviesios dėmės aplink.

– Vis dėlto pabandyčiau prikalbinti Eidrianą, – vėl prabyla Sarijus. – Ko gero, žaidimas jį sudomintų.

– Pabandyk. Taigi Džemis Koksas, Emilė Karver ir Eidrianas Makvėjus. Aš lauksiu vieno jų. Jeigu nuspręsi kviesti ką nors kitą, pranešk man.

Jis pastato buteliuką priešais Sarijų, palaukia, kol šis išgers, ir tik tada išeina iš kamaraitės. Sarijus dar pastebi, kad jo diržas vėl nusidažo raudonai ir galvoje išnyksta zvimbimas, tada durys užsitrenkia, jį apgaubia visiška tamsa.