Урсула Познански - Erebas

– Nieko tokio, tėti. Ir nereikia, pats kaip nors susitvarkysiu.

Tėvas uždėjo ranką jam ant peties.

– Atleisk, kad sutrukdžiau. Aš, žinok, tavimi labai didžiuojuosi. Vis dėlto iš bent vieno mano berniuko šis tas išeis.

Nikas sutramdė norą nusipurtyti tėvo ranką ir prikando lūpą. Netrukus pajuto, kad jo peties jau niekas neslegia.

– Aš dar nueisiu į alinę. Ilgai nenaktinėk, Nikai.

Durys užsitrenkė.

Dar keturiasdešimt trys minutės. Jis pasitrynė rankomis veidą, prieš vėl palinkdamas prie knygos ir įsistebeilydamas į formules. Kad bent sugalvotų kelis pirmuosius namų darbo sakinius, šiandien to užtektų. Gaila, kad tikrajame gyvenime nėra norų kristalų; mokantis chemiją jie labai praverstų. Jis niekada nepasieks A lygio, niekada.

Nikas paėmė popieriaus lapą ir užrašė pavadinimą: „Aminorūgščių identifikavimas plonasluoksnės chromatografijos būdu“.

Taip, pradžia padaryta. Dabar reikia įžangos. Nors šitaip dirbti neapsimoka. Jei jau rašyti, tai rašyti. Skirti tam daug laiko, geriausia rytoj, po pusryčių. Tada makaulėje nešliaužios skorpionai, o neapykanta Kolinui, matyt, bus jau išgaravusi.

Jis metė paskutinį žvilgsnį į knygą, tada įjungė kompiuterį. Senu papratimu žvilgtelėjo į Emilės puslapį DeviantART svetainėje, bet nieko naujo nerado. Truputį nusivylė, bet paskui jam kilo viena mintis. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojo? Nikas įjungė Google ir paieškos laukelyje parašė „Erebas“. Turėjo būti jį sukūrusios įmonės puslapis, forumas, galbūt net iškelties atnaujinimų, patarimų, paieškos rezultatų ir taip toliau.

Pačiame paieškos rezultatų viršuje jis rado Vikipedijos informaciją. Ką gi, šis žaidimas garsus. Nikas spragtelėjo pelę ir perskaitė:

„Erebas (gr. Erebos ) graikų mitologijoje tamsos dievas, jos personifikacija. Pasak Heziodo, Erebas kartu su Gaja, Nikse, Tartaru ir Erosu atsirado iš chaoso. Iš pradžių, pasak jo, buvęs chaosas (žiojėjinti tuštuma), iš jo atsirado gelmių tamsa, Erebas. Niksė ir Erebas susiporavo, ir greta miego bei sapnų atsirado ne tik pasaulio blogis – gedimas, senėjimas, mirtis, nesantaika, pyktis, skurdas ir atsižadėjimas, Nemezidė, moiros ir hesperidės, grėsmingieji Mėnulio deivės pavidalai, – bet ir džiaugsmas, draugystė ( philotes ) bei užuojauta.

Vėlesnėse legendose Erebu vadinama požeminio pasaulio dalis. Šią vietą po mirties turi pereiti kiekvienas. Erebas dažnai eina ir kaip Hado, graikų požeminio pasaulio dievo, sinonimas.“

Nikas dukart perskaitė tekstą ir išjungė. Būtų gan įdomu, jeigu jis domėtųsi graikų dievais, bet jie jam nerūpi. Niekur jokios naudingos nuorodos.

Jis ieškojo toliau. Vien informacija apie graikų dievus, kai kas apie vieną death metal grupę. Tik paskutinė informacija privertė Niką tyliai sušukti iš džiaugsmo: „Erebas, žaidimas“. Tik šis užrašas, daugiau nieko. Jis nekantraudamas paspaudė pelę. Šiek tiek truko, kol puslapis atsivertė. Jame raudonomis raidėmis juodame fone buvo parašyta:

„Nekoks sumanymas, Sarijau.“

Kodėl? – Nikas norėjo iškart paklausti, paskui suvokė padėties keistumą ir išjungė puslapį, uždarė peržvalgos langą, lyg norėdamas ko nors atsikratyti. To negali būti, jam tik pasivaideno. Negali būti, kad pats internetas su juo kalbėtų. Galbūt Nikui reikėtų darsyk atsidaryti tą puslapį ir įsitikinti, kad apsiriko? Tai tikrai buvo…

Suskambėjo telefonas, ir jam vos nesustojo širdis. Gal jam nebuvo galima išjungti to puslapio? „Džemis“, – perskaitė jis telefono ekrane ir su palengvėjimu atsiduso.

– Sveikas! Aš tave sutrukdžiau? Iš balso taip atrodo.

– Ne. Viskas gerai.

– Puiku. Klausyk, gal nori rytoj pasivažinėti dviračiu gamtoje? Seniai nesivažinėjom, oras, girdėjau, bus tinkamas.

Nikui prireikė laiko, kad sugalvotų, kodėl negalės.

– Puiki mintis, bet dabar kaip tik sėdžiu prie chemijos namų darbo. Būtinai turiu ką nors rimta sukurti ir nenoriu rizikuoti.

– Ak, – Džemis, rodos, nusivylė. – Bet žinai ką? Aš tau padėsiu. Ateik rytoj pas mane, kartu panaršysime po internetą, tada tikrai greitai baigsi!

Velniava.

– Pažiūrėsim. Vienas aš, ko gero, geriau susikaupčiau. Ir tai… tarsi, ė, svarbu.

Nikas primerkė akis. Viešpatie, kaip melaginga. Ir dar kvaila. Kitame laido gale viešpatavo tyla, Džemis, rodos, gerokai apstulbo; fone buvo girdėti televizoriaus kvaksėjimas.

– Tu čia rimtai? – paklausė jis po neįprastai ilgos pauzės. – Juk iki šiol mąstei visiškai kitaip. Mes, šiaip ar taip… A, štai kas! – Džemis ėmė kvatotis. – Nikai, senuk, kodėl iškart nepasakei? Paskyrei pasimatymą ir bijai, kad dėdė Džemis tave trauks per dantį, jeigu prisipažinsi.

– Nesąmonė.

– Ak, liaukis, nieko čia tokio. Patirk malonumą ir pirmadienį man viską smulkiai papasakok. Kitą savaitgalį aš pagaliau prisigretinsiu prie Darlinės ir mes keturiese kur nors nusitrenksim.

– Darlinė? – paklausė prieš savo valią susidomėjęs Nikas.

– Taip, ta miela blondinė iš mokyklos choro. Metais jaunesnė už mus, pučia klarnetą, mėgsta džinsinius mini sijonėlius. Darlinė. Supranti, apie ką aš?

– Lyg ir. Klausyk, aš turiu baigti. Mama kaip tik šaukia. – Nikui buvo nesunku pameluoti, nes kompiuterio laikrodis rodė be penkių devynias. Tuojau vėl galės įjungti žaidimą.

Kambarys skurdus, tik su vienu neatidaromu langu. Lova nuo kiekvieno Sarijaus judesio braška, jam baugu, kad ji tuojau sulūš ir šeimininkas pareikalaus sumokėti.

Patenkintas pastebi, kad jo ištvermė ir sveikata be priekaištų. Pertrauka išėjo į gera.

Tik priėjęs prie durų pamato esąs ne vienas. Toksai pat murzinai baltas kaip kambario siena gnomas sėdi ant mažos kėdutės, pasidėjęs ant kelių rankas.

– Ei, Sarijau, ei! – kvarkteli jis ir išsišiepia. – Turiu tau žinių nuo žygūno. Esu, taip sakant, žygūno žygūnas.

Sarijus iš aukšto pasižiūri į savo svečią, kurio kreivanosė marmūzė tokia maloni, kad net švyti; vis dėlto jaučia, kad tai nieko gero nežada.

– Mano šeimininkui nepatinka tavo smalsumas, – ima dėstyti gnomas. – Manau, žinai, apie ką kalbu. Jis, aišku, supranta, kad nori daugiau sužinoti apie Erebą, bet jam nepatinka, kad knaisiojiesi be leidimo.

Jis pakrapšto ilgu nagu dantis, randa kažką gelsva ir nuodugniai apžiūri.

– Bet jis pasiruošęs atsakyti į tavo klausimus. Ir įsivaizduok, savo ruožtu turi klausimų tau!

Sarijus truputį šlykštėdamasis žiūri, kaip jo pašnekovas įsikiša tą žalsvą trupinį atgal į burną ir ima kramtyti.

– Kokių klausimų?

– O, labai paprastų. Pavyzdžiui, ar Nikas Danmoras pažįsta tokį Rašidą Salechą?

Sarijus suklūsta. Kas čia dabar? Kita vertus, jeigu žygūno klausimai bus tokie paprasti, jam reikia tik džiaugtis.

– Taip. Nikas jį pažįsta.

– Gerai. O ar Nikas žino, ką Rašidas mėgsta?

Lengvas klausimas.

– Jis mėgsta važinėtis riedlente, klausytis hiphopo, dievina Stiveną Kingą.

Gnomas patenkintas linkteli, vis tebekramtydamas.

– Nikas gerai informuotas. O gal jis žino, ko Rašidas Salechas bijo?

Ne. Iš kur jam žinoti? Nors… kai ką yra pastebėjęs. Rašidas bijo aukščio. Kartą visa klasė buvo prie „Londono akies“, milžiniško rato ant Temzės kranto, ir Rašidas, nors ir sukosi su visais, atrodė išblyškęs kaip sniegas. Paskui vos neapsivėmė.

– Jam nepatinka aukštis. Vengia apžvalgos bokštų ir panašių dalykų.

Gnomas pliaukšteli liežuviu.

– Tai sutampa su mūsų turimomis žiniomis. Ačiū, Sarijau. Mano šeimininkas veikiausiai tau atleis už perdėtą smalsumą. O dabar kai ką tau pasakysiu.