Урсула Познански - Erebas

– Tu gerai koveisi, nors nepasakyčiau, kad puikiai. Duosiu tau naują skydą. Jis taip pat geras, bet ne puikus.

Dricelis ima skydą lipniomis rankomis ir šveičia senąjį į vieną iš labirinto angų. Skydas sužvanga.

– Feniele.

Tamsioji elfė prasispraudžia pro Sarijų.

– Džiaugiuosi matydamas, kad nepripažįsti veidmainiškos atodairos ir imi, ką nori turėti. Taip elkis ir rinkdamasi naują ginkluotę. Štai tau penkiasdešimt auksinių. Pati spręsk, ką už juos pirkti.

Sarijui sunku susivaldyti, kad nevožtų Fenielei kardu. Užlindo jam už akių ir buvo už tai apdovanota? Kokia patyčia.

– Sarijau.

Jis žengia į priekį. Aš buvau nuostabus, nagi, pripažink. Kaip antralygis – nepakartojamas.

– Tu nebuvai sužeistas. Sveikinu. Tiktai per vėlai stojai į kovą ir ne pats nugalabijai skorpioną. Bet aš vis tiek tave apdovanosiu. Sustiprinsiu tavo gebėjimą gydyti. Nuo šiol galėsi atiduoti daugiau savo galių.

Trumpas šnipštelėjimas, ir viskas. Tik tiek? Sarijus apstulbęs spokso į žygūną. Kokia čia dovana? Gydydamas Sarijus kenkia pats sau – o dabar kenks dar labiau? Jis daugiau nesinaudos ta sumauta galia, ne toks kvailas.

– Blekspelai! – pašaukia žygūnas.

Šį vampyrą jis išsijuosęs išgiria ir padovanoja kardą, tamsiai raudoną ir perregimą kaip vynas. Tokio ir Sarijus norėtų. Bet kur tau, jis tik šiandien gavo naują kardą ir tą stebuklingos gydymo galios sustiprinimą – tai bent dovana.

O kodėl jis taip niršta? Juk ir vilkolakiui Nureksui žygūnas padovanojo tik nepaprastos ištvermės batų porą, o Grotokui, pirmajam Erebe sutiktam žmogui, kelis kažkokių raštų ritinius.

Sarijus pažįsta ir dar vieną apdovanotąją – Arvenos Vaiką. Ji lengvai sužeista, tad gauna gydomojo gėrimo ir dešimt auksinių monetų. Vis geriau už tą mėšlą, kurį gavo Sarijus.

– Gegnarai! – pašaukia žygūnas.

Skarmaluotas, sunkiai sužeistas driežažmogis išropoja iš už vieno negyvo skorpiono.

– Tu vos likai gyvas, Gegnarai. Jeigu čia pasiliksi, mirsi. Keliauk su manim.

Gegnaras bando pakilti. Ant jo suplėšytos liemenės ir dėmėtos kepės Sarijas aiškiai įžiūri vienetą. Šis skaitmuo tarsi geležimi įspaustas ir į medžiagą. Sarijus negali atitraukti akių nuo Gegnaro. Pagaliau atsirado dar prasčiau besigaudantis už jį. Driežažmogis žygūno padedamas užsiropščia ant arklio.

– Jums leidžiama kurti laužą, – paskelbia žygūnas ir nujoja.

Kitiems dar nespėjus susivokti, Sarijaus užkurtas laužas jau dega. Arvenos Vaikas ir Blekspelas lėtai prieina prie jo, kiti grįžta prie skorpionų maitų ir rausiasi jose.

– Ko jie ieško? – pradeda pokalbį Sarijus.

Blekspelas tyli, bet Arvenos Vaikas paslaugiai atsako:

– Aišku, kad norų kristalų.

– Negyvuose skorpionuose?

Sarijus pasijunta kaip galvon trenktas. Tenai jis būtų jų ieškojęs paskiausiai. Tatai paaiškina, kodėl Dricelis ir kompanija taip stengiasi. Sarijus vos ištveria pats prie jų neprisidėjęs.

– Ar tu kada nors radai bent vieną? – klausia jis tamsiosios elfės.

– Iki šiol ne. Jų išties retai pasitaiko ir tai vertingiausia, ką čia gali gauti. Kartą mačiau, kaip Bladvorkas ištraukė kristalą iš milžiniško voro kūno. Jis buvo mėlynas. Tik nežinau, ką Bladas paskui su juo darė.

Sarijus susimąstęs žiūri į aukštyn kylančias laužo liepsnas. Kada gi vėl suskambo muzika? Jis to nepastebėjo, bet dabar ją girdi, ji stiprina jo ryžtą. Galėtų stoti į kitą mūšį, toks stiprus jaučiasi; šįsyk nesileistų Fenielės nustumiamas į šalį.

– Ar žinai, ką išties galima daryti su tais kristalais?

Arvenos Vaikas neskuba atsakyti.

– Sakoma, kad jie gali išpildyti didžiausius tavo norus. Tiktai, ko gero, neprikeltų iš numirusiųjų. Ir į Vidinį Ratą nepadėtų pakliūti.

– O kas tasai Vidinis Ratas? – klausia Sarijus. Jis visai nesidrovi savo nežinojimo. Kalta muzika: per ją jaučiasi esąs karalius . Tu čia svarbiausias asmuo, visi kiti tik priedas .

Atsakymo nesulaukia, nes į pokalbį įsiterpia Blekspelas.

– Pats išsiaiškink. Kaip mes.

– Gerai jau. Aš tik paklausiau.

Dricelis ir Nureksas liaujasi rausęsi skorpionų maitose ir prieina prie laužo.

– Galėtumėte bent jau apsišvarinti, atrodote kaip kiaulės, – sako Arvenos Vaikas, traukdamasi nuo jų.

Dricelis nekreipia į ją dėmesio.

– Žiūrėk tu man, Sarijus. Maniau, kad tavęs jau nebėr. Tai tos mėlynos milžinės bobos prie upės tavęs nepripusdino?

– Kaip matai.

– Tai ką, teko gerai pasikapoti?

– Jei nebūtum pabėgęs, pats žinotum.

– Kaip antralygis, tu gan įžūlus.

Sarijus nutyla. Kiti mato jo lygį, o jis ne, todėl staiga pasijunta kaip nuogas.

– Atstok nuo jo, antraip kai ką papasakosiu apie tave , – įsiterpia Arvenos Vaikas.

– Pasakok. Juk žinai, kaip žygūnui patinka tokie plepiai, – atšauna Dricelis.

Tą akimirką pasirodo Lelantas. Išlenda iš už kampo, staiga sustoja ir žaibiškai išsitraukia kuoką.

– Po šimts, elfų invazija, – atsidūsta Blekspelas.

– Užsičiaupk, – taria Sarijus. Lelantas yra vienas tų, kurie jam čia labiausiai patinka. Aš žinau, kas tu esi, seni . Truputį pasitraukia į šalį, kad Lelantas atsistotų prie jo, bet tasai, rodos, nenori. Išvis neina prie laužo. Tada pamato Fenielę ir Grotoką, vis dar mėsinėjančius negyvus skorpionus, žengia jų pusėn, bet vėl apsigalvoja. Galiausiai prieina prie laužo, bet atsistoja kuo toliau nuo Sarijaus.

– Sveikas, Lelantai, – sako jam Sarijus.

– Ar aniedu tenai ieško norų kristalų? – klausia Lelantas, užuot atsiliepęs į pasveikinimą.

– Na taip, – įsiterpia Blekspelas. – Tik neranda. Tose dvėsenose nieko nėra.

– Hm, nepasisekė. O man – taip. – Lelantas įgrūda ranką į kišenę ir ištraukia kristalą, skleidžiantį žalią šviesą. – Geras, ką?

– Kur jį gavai? – klausia Arvenos Vaikas.

– Ne tavo reikalas.

Sarijus spokso į švytintį akmenį ir jaučia kylant įniršį. Jis žino, iš kur šis kristalas. Anas skorpionas buvo jo laimikis , Sarijus paliko prie jo Lelantą, ir tas pasinaudojo proga. Šlykštus poelgis.

– Juk supranti, kad tas akmuo iš tikro priklauso man, tiesa?

– O kodėl?

– Todėl, kad aš vienas pats nudobiau skorpioną. Jeigu tu sąžiningas, atiduosi kristalą man.

– Svajok toliau. Man dar niekas neprišiko į smegenis.

Nespėjęs nė pagalvoti Sarijus čiumpa kardą. Ir stovi, nežinodamas ką daryti. Iš tiesų jam visai nesinori pulti Lelanto, jam reikia tiktai kristalo, Sarijaus nuosavybės. Jei žinotum, kas aš esu, tuojau jį atiduotum .

– Ei, ei, jokių dvikovų užmiestyje! – sušunka Dricelis.

– Oi, kaip išsigandau! Antralygis nori mane pulti! – šaiposi Lelantas. – Mostelėsiu kardu, ir žygūnas tave išsigabens. Nagi! Padaryk man malonumą.

Sarijus dėl akių dar kelias akimirkas palaiko kardą, nutaikytą Lelantui į krūtinę, paskui įkiša jį į makštį; slapčia džiaugiasi, kad apsieita be kovos.

– Puikiai žinai, kad tas akmuo tau nepriklauso.

– Iš kur? Ar aš kaltas, kad nulėkei pasiėmęs tiktai geluonį ir žnyples? Klausykit, kad būtumėte matę! Nusipjovė to vabalo žnyples ir įsikišo į daiktinę. Ką su jomis darysi? Gal žinai?

Sarijus spokso į Lelantą. Tamsiai rudas veidas, juodi pasišiaušę plaukai, juodos blizgančios akys. Tu man už tai sumokėsi, šūdžiau .

– Ką gi, turėkis. Esi sumautas bailys.

– Sumautas bailys, bet su norų kristalu. Ar kas nors jau žino, kurioje pusėje miestas?