Урсула Познански - Erebas

Jis neturi nieko, kas tiktų sienoms žymėti. Nei kreidos, nei siūlų. Galėtų pabandyti ant jų braižyti, bet taip nedarys. Gaila naujojo kardo.

Žvilgsnis į viršų jam pasako, kad anga, pro kurią nusileido į labirintą, jau likusi toli už nugaros. Čionai nebepatenka dienos šviesa, bet prie sienų nelygiais tarpais pritvirtinti deglai. Tarp jų tvyro įvairuojanti juodais atspalviais tamsa.

Sarijus traukia tolyn, jo žingsnius daugsyk atkartoja aidas. Ar tie žingsniai tik jo? Sarijus sustoja, aidas nutyla.

Muzika jį ragina eiti toliau. Spėtinai pasirenka pirmą atšaką, vedančią kairėn, ir tuojau pasigaili, nes arčiausias deglas bjauriai toli. Jis skuba pasiekti šviesą, bet netoli jos sustoja. Kažkas blizga ant uolinės sienos. Norų kristalas? Sarijus godžiai jo siekia, bet paliestas blykčiojantis daiktas tarsi išskysta ir nuteka siena žemyn, palikdamas gleivėtą pėdsaką. Sarijus pasibjaurėjęs nusigręžia. Kitas deglas, pagaliau, o už jo vėl išsišakojimas. Į dešinę ar į kairę?

Kairėje šviesiau. Jis atsargiai apeina kampą, tvirtai gniauždamas kardą. Kiekvienas jo žingsnis aidi – jeigu čia esama pabaisų, jos seniai jį išgirdo.

Sarijus vėl prieina išsišakojimą. Pajunta kažką panašaus į nerimą. Jis, aišku, dar turi ganėtinai laiko, kad spėtų užsirašyti į arenos kovas, bet čia viskas atrodo taip vienodai. Tamsios sienos, deglai, vandens balos. Ir daugiau nieko. Nė kvapo jokio kito kovotojo, pamano jis ir iškart už išsišakojimo suklumpa užkliuvęs už kažkokio kūno. Sarijus persigąsta, kiek įmanydamas greičiau pašoka ant kojų ir įremia kardą į kliūtį, privertusią pargriūti.

Katmoterė. Sarijus patikrina jos vardą: Aurora. Jos diržas ištisai juodas kaip anglis, raudonos spalvos tik likučiai. Taigi ji dar nemirusi. Paliesta truputį pajudina ranką. Sarijui reikia šiek tiek laiko, kad suprastų, ko ji nori. Jis uždega ugnį.

– Ačiū. Aš tuoj pakratysiu kojas. Ar tu man padėsi?

– Kaip tave taip patvarkė?

– Milžiniškas skorpionas. Trys keturi tokie čia laksto. Kad juos velnias, jei įgelia, tau šakės.

Milžiniškas skorpionas – Sarijus nelabai nudžiunga tai išgirdęs.

– Ar mes čia vieni?

– Nesąmonė, čia pilna kitų kovotojų. Klausyk, gal atsitiktinai sugebi gydyti?

Sarijui reikia pagalvoti. Aurora taip smarkiai sužeista, kad zvimbimas ausyse turi būti beveik nepakenčiamas.

– Sugebu. Tik dar niekad nebandžiau.

– Velnias! O aš nesugebu ir nežinau, kaip tai daryti.

Tai bus panašu kaip užkurti ugnį, pamano Sarijus ir truputį pabando. Netrukus pavyksta įskelti raudoną žaibą. Auroros diržas ima rausti. Užtat Sarijaus gyvybės galia gerokai sumažėja. To jis nesitikėjo, jam reikia kiekvienos energijos žiežirbos, kad čia nežūtų.

– Turėjai man pasakyti, – sušnypščia jis Aurorai.

– Ką? – Katmoterė jau tiek atsigavusi, kad sugeba pakilti ir išsitraukti ginklą. Devynšakį bizūną, kaip jai ir dera.

– Kad neteksiu savo gyvybės galios, jei gydysiu tave!

– Nesijaudink. Ji sugrįš. Čia kitaip nei tada, kai tave išties sužeidžia.

Vis dar niršdamas Sarijus spokso į savo diržą. Teisybė, ten kažkas vyksta. Pilka spalva virsta raudona, milimetras po milimetro.

– Tu irgi ieškai miesto? – klausia Aurora.

– Taip. Nenorėjau kapotis su orkais.

– Aš irgi. Nors jie turbūt mielesni už skorpionus. Nepatikėsi, kaip man buvo baisu.

Sarijus nejučia savęs klausia, ar pažįsta Aurorą. Ne šiame žaidime, o tikrovėje.

– Ar girdėjai urzgimą? Viršuje, ant kalvos?

– Aišku, – atsako ji.

– Ar žinai, kas tai per gyvuliai?

– Ne gyvuliai, o zombiai. Aš turėjau du juos nuknekcinti, kol priėjau prie kopėčių. Gali apsivemt, kaip bjauru, jie tiesiog subyra, jei gerai užvelėji.

Sarijus slapčia džiaugiasi, kad nematė zombių. Vis dėlto vertėjo lipti žemyn, jau vien dėl turnyro. Nors dabar jam atrodo, kad kažką girdi. Daugelio kojų žingsnius kieta akmenuota danga.

– Tu dar tik antralygis? – klausia Aurora.

– Taip. Tai ką? O tu?

Virš jų sudunda, lyg artėjant audrai.

– Negaliu sakyti. Juk žinai taisykles.

Tapsėjimas artėja. Ar Aurora jo negirdi? Ar tai nieko nereiškia?

– Ar bent gali mane apšviesti, ko, be mūsų, dar čia esama?

– Pats netrukus pamatysi. Kelių aš nepažįstu, dar keli visuomet čia būna. Pirma mačiau Nodhagrą, Diuką ir Nureksą, dar Semirą, kurios lig šiol niekad nebuvau sutikusi, ir kažkokį vampyrą.

– Semirą aš pažįstu, – uoliai įsiterpia Sarijus.

– Ir ką? Ji, beje, pabėgo, kai…

Juodas skorpionas, išlindęs iš už kampo ir puolantis Aurorą iš užnugario, yra milžiniškas, jo kojų trepsėjimo negali negirdėti. Sarijus atšoka į šalį nuo iškelto į viršų jo geluonies ir užsimoja kardu. Mėgintų nukirsti žnyplę, jei tasai prieitų arčiau. Bet nekerta, jam rūpi Aurora – ši per vėlai pastebi pavojų, o skorpionas prisitaiko ir smeigia geluonį. Aurora parpuola. Ar jos diržas dar bent kiek raudonas? Sarijus neturi laiko žiūrėti ir noro vėl švaistyti savo gyvybines galias. Jam dingojasi, kad iš kitos pusės artinasi dar vienas skorpionas. Jei užkirstų jam kelią, tektų grįžti atgal…

Sarijus ilgai nesvarsto. Užsimoja kardu ir smogia per kairę žnyplę. Garsas toks, lyg metalas būtų atsitrenkęs į metalą. Skorpionas truputį atsitraukia atgal. Sarijus duria ten, kur pūpso mažulytė galva, vabzdys stengiasi jam suduoti žnyplėmis, vėl iškelia į viršų geluonį. Iš jo galo kažkas varva ant žemės – kraujas, nuodai ar ir viena, ir kita – ir virsta garuojančia bala.

Dabar Sarijus taikosi į geluonį, sukamą jam netoli galvos. Antru bandymu kliudo. Skorpionas atšoka atgal, apsigręžia ir nubėga, dingsta tamsiojo labirinto atšakoje.

Sarijus meta paskutinį žvilgsnį į nejudančią Aurorą ir duoda į kojas. Aš vienąkart jai padėjau, to turi užtekti . Bėgdamas atidžiai stebi aplinką. Kodėl Aurora negirdėjo skorpiono? Jis neaiškiai tai nutuokia. Buvo sužeista ir norėjo, kad taip baisiai nebecyptų galvoje. Didelė klaida .

Todėl jis dar atidžiau klausosi kiekvieno garso. Nesileis užklumpamas iš netyčių. Nemirs pasiekęs tik antrą lygmenį.

Skorpionas jį vejasi, Sarijus tai jaučia. Ir, aišku, girdi. Jis pasiryžęs naudotis kiekviena savo jusle. Ir vis dėlto neturi plano, kaip sveikam ištrūkti iš labirinto. Akimirką sustoja ir klausosi. Jį persekiojančio skorpiono žingsnių nebegirdėti. Tai ramina. Sarijus lėtai eina toliau, pasuka į dešinę ir atsiduria priešais išsišakojimą. Kažin, ar tame labirinte galima numirti iš bado?

Jis pasikliauna savo instinktu, žengia į kairę – ir pamato skorpioną, prilipusį prie sienos kaip vorą. Juodi jo šarvai atspindi deglo šviesą. Jis dar didesnis už pastarąjį. Milžiniškas vabzdys siūbuoja savo geluonį, tarsi norėdamas užhipnotizuoti Sarijų. Šis daug negalvodamas iškelia virš galvos kardą. Ir ne smogia, o tiesiog duria juo, taikydamasis maždaug į pabaisos kūno vidurį, ten, kur susieina nugaros šarvai.

Pasigirsta bjaurus girgždesys. Kardas įsminga vabzdžiui giliai į kūną, skorpionas kaip pašėlęs bando pasiekti Sarijų savo geluonimi. Bet negali pajudėti, kardo prismeigtas prie sienos. Sarijui dreba rankos – išlaikyti siaubūną sunkiau negu bėgti į kalną. Jis negali įsivaizduoti, kas bus, jei baigsis ištvermė.

Stipk, galvoja jis, stipk pagaliau.

Po kurio laiko – Sarijui atrodo, kad po kelių valandų – vabzdys liaujasi judėti, suglemba, uodega su geluonimi nusvyra į šalį. Pagaliau jis gali ištraukti ginklą. Tik nesuvokia, kad negyvas skorpionas nebegali laikytis ant sienos. Tai supranta beveik per vėlai ir vos spėja atšokti į šalį, kad voragyvis krisdamas neprislėgtų. Šis guli nejudėdamas, tik tarpais trūkteli kuri nors koja.