Урсула Познански - Erebas

Ką tik pastebėjau, kad buvau nenuoširdus sakydamas, jog man vis tiek, kiek trunka žmogaus gyvenimas. Taip nėra. Vis dėlto man visai nerūpi jį pailginti, priešingai. Sėdžiu čia ir galandu įnagį trumpinti tam, ką reikia sutrumpinti.

7.

Joks klaviatūros klavišų derinys nieko nedavė. Nikas sunkiai atsidusęs spustelėjo grįžties mygtuką ir su palengvėjimu pastebėjo, kad kompiuteris vėl jungiasi ir įsikrauna. Laikas, kol pagaliau pasirodė jo darbalaukio vaizdas ir viskas buvo paruošta darbui, Nikui be galo prailgo. Jis pajudino koją ir pažiūrėjo į laikrodį: 1.48. Laimė, rytoj sekmadienis, tad galima dar truputį pažaisti, jei tik pavyks vėl paleisti Erebą. Turėtų pavykti. Be to, gali įsitraukti į žaidimą kaip kitas – tai puiki mintis. Šįkart jis bus barbaras arba vampyras. Barbarai pavydėtinai tvirti.

Jis surado ekrane Erebo simbolį, paprastą raudoną E raidę, ir spragtelėjo pelę. Žymeklis vos akimirksnį virto smėlio laikrodžiu, paskui vėl įgijo įprastą strėliukės formą. Tai buvo viskas. Nikas dusyk spragtelėjo pelę ties „E“, išėmė kompaktą iš kompiuterio, vėl įdėjo – nieko.

Dar dusyk iš naujo įjungė kompiuterį ir numojo ranka. Visos kitos programos veikė be priekaištų, tik Erebas nė krust. Po galais!

Jis buvo pernelyg įsiaudrinęs, kad eitų miegoti. Kol čia sėdi be naudos, prie mėlynosios upės ar prie juodosios sienos tikrai vyksta kvapą gniaužiantys mūšiai. O jei ir ne, galėtų sau stovėti prie laužo ir kalbėtis su kitais.

Atrodo, kad žaidimo kopija turi didelį programavimo trūkumą.

Staiga jam prieš akis vėl iškilo Kolinas, prašantis Deno patarimo, besigerinantis jam ir vis tiek nieko nepešantis. Gal jam žaidimas taip pat buvo negrįžtamai išsijungęs?

Nikas suirzęs paleido „Minų tralerį“, triskart susprogo, pernelyg garsiai nusikeikė. Ką gi, teks eiti miegoti.

O gal dar užmetus akį į Emilės puslapį?

Ne, nuotaika ne ta. Jis pernelyg įsitempęs. Negana romantiškas.

Negana smalsus.

Kitaip, nei buvo įpratęs, Nikas pabudo septintą ryto visas susinervinęs, lyg prieš egzaminą. Akys atrodė sulipusios ir degė. Pagalvojęs, kad teks keltis, kaipmat vėl pasijuto pavargęs. Kita vertus, keltis nereikėjo. Bent jau ne dabar. Išvis nereikėjo. Jis įsikniaubė į pagalvę ir bandė nieko negalvoti, bet netrukus sugavo save mintyse kartojant klavišų derinius, kuriuos vakar atrado žaisdamas Erebą: Strg plius f – užkurti ugnį, b – blokuoti, space – duoti šuolį, escape – nusikratyti. Pasvarstė, ar Kolinas dabar žaidžia. Nesąmonė, jis miega. Kolinas… Nikas kai ką įtarė. Kuo vardu buvo anas tamsusis elfas, per mūšį su troliais laikęsis nuošalyje? Lelantas, teisingai. Jis stovėjo atokiau lygiai taip, kaip visada stovi Kolinas, kai mano, kad krepšinio rungtynės pralaimėtos. Nustoja žaidęs, tiesiog nebepajudina nė piršto.

Jei taip, Nikas mintyse Koliną vadins Lelantu. Vis dėlto daug įdomiau, kas prisidengęs Bladvordo vardu. Galbūt kas nors iš anų mušeikų, mokyklos kieme besitrinančių aplink šiukšlių dėžes ir gąsdinančių vienuolikmečius? Jis nežino nė vieno jų vardo.

Denas? Denas, be abejo, bus riebus nykštukas, kad ir Sapujapas. O gal jis pasidarė itin lieknas ir gražus – kaip, pavyzdžiui, vampyras. Arba tapo vienu iš tamsiųjų elfų – šių, deja, per daug. Šiaip ar taip, Deną jis kaipmat pažintų iš kvailų kalbų, iš begalinės savimeilės, ir užvelėtų jam kardu.

Nikas atsiduso. Matyt, jau nebeužmigs, jei vis galvoja apie žaidimą. Jis pasirąžė, atsisėdo ir nuleido kojas per lovos kraštą.

Toteridžas netoli. Northerno maršrutu Nikas važinėja namo, tad galėtų pašokti iki Šv. Andriejaus bažnyčios, tik dėl įdomumo. Nors žaidimas ir nebeįsijungia.

Dėl viso pikto atsisėdo prie kompiuterio ir darsyk pabandė – ta pati istorija kaip ir prieš miegą. Erebas tylėjo.

Internetas, laimė, veikė ir Nikui prireikė vos kelių minučių, kad Google žemėlapiuose rastų Šv. Andriejaus bažnyčią ir net minėtąjį kukmedį, atseit augantį jau du tūkstančiai metų, taigi seniausią Londono gyventoją. Jo šakos augo beveik nuo pat pažemės, ir paveikslėlyje kukmedis atrodė kaip dideliausias krūmas.

Tėtis jau prieš valandą buvo išvažiavęs į darbą, o mama, aišku, miegos iki dešimtos. Nikas susišukavo ir susirišo plaukus ant pakaušio, apsivilko vakarykščius drabužius. Pasinaudos proga ir tuo pačiu ėjimu parneš pusryčius. Šokoladu apibarstytų bandelių – mama už tai pagirs.

Jis paėmė seną sportinį krepšį, įsigrūdo į striukės kišenę ir paliko mamai ant virtuvės stalo raštelį: „Turiu kai ką nunešti Kolinui, greitai grįšiu.“

Duris užrakino taip tyliai, kad ir pats beveik neišgirdo. Mama Kolinui neskambins, kad patikrintų Niką. O jei ir skambins – Kolinas jau kelios dienos neatsiliepia telefonu.

Nikas išlipo Toteridže–Vetstoune ir dešimt minučių palaukė autobuso – šis jį palei Toteridžo liniją nuvežė iki bažnyčios.

Kukmedžio negalėjai nepastebėti. Tiktai jis, deja, stovėjo ne taip atokiai, kaip Nikui atrodė iš interneto nuotraukos, be to, šventoriuje buvo nemaža žmonių: senų sutuoktinių pora, dvi moterys su vaikų vežimėliais, sodininkas. Į Niką jie nekreipė dėmesio, bet jis pats sau kvailai atrodė: ieško prie to didžiulio medžio to, ko ten tikrai nėra.

Staiga suvokė absurdišką savo padėtį. Kodėl jis čia? Dėl to, kad kompiuterinio žaidimo veikėjas jam liepė kažką surasti po tuo medžiu? Dieve mano, tai juokinga!

Vis dėlto niekas nieko nežino. Jis gali paprasčiausiai grįžti namo ir pamiršti tą istoriją, papusryčiauti su mama ir tada su Džemiu paslankioti aplink namus. Arba smagiai pažaisti kompiuteriu.

Tik, va, anas žaidimas nebeįsijungia. Kad jį kur.

Kad kuo nors užsiimtų ir pateisintų savo rytinį žygį, Nikas apėjo aplink Šv. Andriejaus bažnyčią. Apžiūrėjo tą raudonų plytų pastatą, šviesų kampuotą jo bokštą ir nusprendė: būtų kvaila dabar važiuoti namo bent nedirstelėjus po kukmedžiu.

Medžio šešėlyje stovėjo seni persimetę paminklai. Labai nuotaikinga, pamanė Nikas ir beveik pagarbiai palietė storą kamieną. Kiek žmonių reikėtų jam apglėbti? Keturių? O gal penkių? Kamieno viduje nesunkiai gali ką nori paslėpti. Bet ten nieko nebuvo, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Nikas įkišo ranką į platų medžio plyšį ir užčiuopė viduje esančią žemę. Žvilgtelėjo žemyn. Ir tenai nieko – iš kurgi bus?

Jis žengė toliau, palindo po nukarusiomis šakomis, atsidūrė kitoje milžiniško medžio pusėje. Pasilenkė.

Kažkas šviesiai ruda, kampuota kyšo tarp augalų, suvešėjusių prie pat supleišėjusios medžio žievės. Nikas praskleidė jų stiebus.

Dėžutė buvo maždaug storos knygos didumo, ties šoninėmis briaunomis apvyniota plačia juoda limpama juosta. Netikėdamas savo akimis Nikas ją pakėlė, probėgšmais įvertino, kad sunki, ir susimąstęs nubraukė prilipusią žemę.

Ant jos viršaus plačiu šriftu buvo užrašyta „Galarisė“, apačioje data: 03.18. Nikas negalėjo patikėti.

Kovo aštuonioliktoji buvo jo gimtadienis.

Pasidėjęs krepšį su dėže ant kelių Nikas spoksojo pro traukinio langą. Dalis jo stengėsi nepražiopsoti reikalingos stoties. Kita, daug didesnė dalis, bandė viską surikiuoti. Buvo maždaug antra nakties, kai žygūnas liepė surasti dėžę. Ar tuo metu ji jau gulėjo po medžiu? O dar svarbiau štai kas: kaip ji ten atsidūrė? Kodėl ant jos užrašyta jo gimimo data? Ir ką reiškia „Galarisė“?

Labiau negu bet kada norėjosi visa tai aptarti su Kolinu. Jis turėtų jau kur kas geriau orientuotis žaidime. Kažin, ar ir jam teko eiti prie to seno kukmedžio?