Урсула Познански - Erebas

Ugnis, dingteli Sarijui. Ugnis prieš vandenį. Jam reikia pagalvoti, ką daryti, nes dar niekada nėra užkūręs ugnies. Būtina veikti greitai, jo diržas jau beveik visas juodas. Greičiau!

Pasigirsta šnypštimas, pakyla garai. Vandeninė milžinė šniokšdama kaip audros sukelta banga atšlyja nuo jo, išskysta ir vėl susilieja su upe. Po kelių akimirkų to paties sulaukia ir Tiranija. Nusižiūrėjo mano išmonę, pamano truputį įsižeidęs Sarijus.

Jam apmaudu, kad jos būsena daug geresnė negu jo, ji netekusi vos pusės savo energijos. O pats tik dabar pamato, kiek mažai gyvybės jam likę, ir beveik nedrįsta net krustelėti. Be to, Sarijų paralyžiuoja spigusis garsas, toksai pat kaip andai, kai buvo sužeistas. Jis, matyt, nutrūks, kai nuo jo diržo nunyks paskutinis raudonos spalvos ruoželis, bet to negalima leisti, jokia mada. Taigi dabar reikia vengti bet kokios rizikos. Sarijus sustoja ir nejuda. Kas žino, gal užtenka tik kluptelėti, ir sudie, gyvenimėli.

Vis dėlto atrodo, kad jam nelemta atsipūsti. Kažkas artėja. Sarijus išgirsta kanopų bildesį. Atjoja vienas ar keliese? Jis vis dėlto pajuda, išsitraukia kardą ir lėtai eina link miško pakraščio. Pirma ten dingo Dricelis, o dabar norėtų dingti ir Sarijus, kuris jau negali sau leisti rodyti drąsos. Po šimts, kodėl iškart negalėjo labiau pasisaugoti?

Jis jau stovi medžių šešėlyje, kai išnyra šarvuotas žygūno arklys.

– Sarijau, – išgirsta šnabždantį balsą. – Išeik.

Žygūnas sustabdo arklį užgesusio laužo vietoje. Geltonos akys po gobtuvu žvelgia kaip tik ten, kur slepiasi Sarijus.

Tasai lėtai išeina iš už medžių.

– Vandenė jus smarkiai pataršė, – sako žygūnas.

– Taip.

– Tu ir Tiranija vienu du kovėtės su jomis?

– Taip.

– Ar arti nebuvo daugiau kovotojų?

Sarijus tyli, o Tiranija noriai atsako:

– Čia dar buvo Dricelis ir Ksohus, bet parodė kulnis.

– Tikrai? – Žygūnas pasižiūri į mišką, kur paspruko paminėtieji. Tada įkiša ranką į apsiausto kišenę ir ištraukia maišelį.

– Čia tau, Tiranija. Jame rasi keturiasdešimt keturias auksines monetas, už jas iš artimiausio pirklio nusipirk geresnių ginklų. Jei eisi pavandeniui, netrukus rasi nedidelę gyvenvietę. Nežiūrėk, kad metas vėlyvas, pažadink pirklį ir pasakyk, kad aš tave siunčiu. O sveikatai atgauti ant upės kranto pasiieškok raudonlapių žolių.

Tiranija skubiai čiumpa maišelį su auksu ir nueina.

– Sarijau! – Žygūnas pasilenkia balne ir atkiša savo kaulėtą ranką. – Tavo reikalai prasti. Tau reikėtų joti su manimi.

Žygūno gestas Sarijų nuteikia nekaip, jis atrodo tarsi… godus.

– Tu man padėsi? – paklausia jis ir po akimirkos jau gailisi savo žodžių. Jie atrodo tokie vaikiški ir kvaili.

– Mes padedam vienas kitam, – atsako žygūnas ir dar labiau atkiša ranką.

Nėra iš ko rinktis, juoba žygūnas, regis, šįkart neketina duoti gydomojo gėrimo, tad Sarijus suima atkištus kaulėtus pirštus. Žygūnas užsikelia jį ant arklio, šis suprunkščia, apsigręžia ant užpakalinių kojų ir nurūksta.

Sarijui jau geriau. Bjaurusis garsas pranyksta, vėl pasigirsta puiki muzika. Ji sako jam, kad viskas bus gerai, kad nieko bloga negali atsitikti. Sarijus yra šio epo herojus, viskas sukasi aplink jį. Jis džiaugiasi, kad stojo į kovą su tomis septyniomis upės milžinėmis ir nepabėgo kaip Dricelis ir Ksohus.

Žygūno žirgas greitas. Jie šuoliuoja miško keliu, palengva kylančiu aukštyn. Dešinėje pusėje medžius greitai pakeičia didelės uolos, tamsios kaip drumzlinas vanduo. Žygūnas pasuka savo žirgą iš kelio, uolų link. Jiems prisiartinus prie jų, Sarijus įžiūri akmenyje įrėžtus ženklus, nesuprantamas nuorodas. Priešais vieną olą jie sustoja ir nulipa. Žygūnas parodo ranka į olos angą, Sarijus įeina. Nerimas, kurį teko įveikti ropščiantis ant šarvuoto arklio, jau praėjęs, Sarijus jo nejaučia įžengęs į olą, didelę kaip katedra, aidinčią sulig kiekvienu žingsniu.

– Tu neblogai koveisi, – sako žygūnas.

– Ačiū. Šiaip ar taip, stengiausi.

– Labai gaila, kad esi taip smarkiai sužeistas. Dar vieno mūšio neatlaikytum.

Tarsi pats to nežinotų. Vis dėlto žygūno žodžiai skamba taip, lyg nieko nebūtų galima pakeisti. Tarsi Sarijus jau būtų pasmerktas mirti. Jis delsia atsakyti ir pagaliau ryžtasi pats klausti.

– Aš maniau, kad mes vienas kitam padedame?

– Taip, aš tai siūliau. Man atrodo, kad tu jau nebesi žalias naujokas. Jau turėtum būti pasiruošęs antram ritualui.

Sarijus to net nesitiki. Po antro ritualo, mano sau, taps antralygiu.

– Taigi aš tave pagydysiu, suteiksiu daugiau jėgos, daugiau ištvermės ir aprūpinsiu geresne ginkluote, – toliau dėsto žygūnas. – Ar tinka?

– Aišku, – atsako Sarijus.

Dabar išgirs žygūno reikalavimus, sužinos kainą, nes už viską reikia mokėti. Tačiau žygūnas tyli, suneria savo neįtikimai ilgus pirštus. Laukia.

– O kuo aš galiu tau pasitarnauti? – klausia Sarijus, nebegalėdamas ilgiau tverti tylos.

Geltonos žygūno akys sužimba.

– Nedidele, bet svarbia paslauga. Reikės kai kur nueiti.

Sarijus, tikėjęsis, kad reikės įveikti kokį nors baisūną ar susikauti su drakonu, nežino, ar džiaugtis, ar nusivilti.

– Mielai padarysiu, ko reikia.

– Malonu girdėti. Tad padaryk štai ką: nuvažiuok rytoj į Toteridžą prie Šv. Andriejaus bažnyčios. Tenai auga senas kukmedis. Netoli jo rasi dėžutę, ant jos užrašytas žodis „Galarisė“. Ji užrakinta, tu jos neatidarysi, tik įsidėsi į atsineštą krepšį. Su ja nueisi prie Dolis Roudo viaduko, ten, kur šis kerta Dolis Roudą. Dėžutę padėsi krūmuose, po arka netoli gatvės. Paslėpk taip, kad bet koks pašalinis nepastebėtų. Tada neatsigręždamas nueik. Ar viską supranti?

Sarijus sutrikęs spokso į žygūną. Ne, jis nieko nesupranta. Toteridžas ir Dolis Roudas. Jie Londone, ne Erebo pasaulyje. O gal ir čia? Jis delsia, svarsto, pagaliau dėl visa ko paklausia:

– Vadinasi, aš turiu įvykdyti tavo pavedimą Londone? Tikrovėje?

– Kaip tik taip. Kad ir ką toji tikrovė reikštų.

Žygūnas laukdamas žiūri į jį, bet Sarijus nesumeta, ką čia greitai atsakius. Juk tai visiška nesąmonė. Jis neras prie Šv. Andriejaus bažnyčios jokios dėžutės, iš kur jai ten būti? Kita vertus, galėtų pasakyti bet ką. Pavyzdžiui, kad įvykdė pavedimą lygiai taip, kaip buvo liepta.

– Gerai, padarysiu.

– Džiaugiuosi. Pernelyg nedelsk. Mes pasimatysime rytoj, dar priešpiet. Iki tol turi būti įvykdęs užduotį. O jei mane nuvilsi…

Pirmą kartą nuo tada, kai Sarijus sutiko žygūną, šio veide šmėsteli šypsena. Tarsi žinotų, kas dedasi Sarijaus galvoje.

– …jei mane nuvilsi, tai bus paskutinis mūsų draugiškas susitikimas.

Žygūnas atsisveikindamas mosteli ranka ir nueina; olos anga už jo užsiveria. Kartu išnyksta ir šviesa. Užeina juoda tamsa. Neperžvelgiama. Ir Sarijus jau nebežino, ar jis dalis tos tamsos, ar jo išvis nebėra.

Galų gale visi mes mirsime. Keista, daugelis taip nerimsta, ar tai įvyks anksčiau, ar vėliau. Laikas bėga kaip vanduo ir neša mus, kad ir kaip stengtumės plaukti prieš srovę.

Kaip gera dėl to nesijaudinti. Leisti bėgti dienoms ir naktims, nebematyti, negirdėti ir nejausti gyvenimo tėkmės. Gyventi savame pasaulyje, kuriame galioja paties susikurtos taisyklės. Nebesivaikyti daugybės tikslų ir siekti tik vieno, nuolatos ir nuosekliai.

O taip, nuosekliai. Aš nebesu kažin kas, bet aš nuoseklus. Tai, ką padarau, yra gerai, daug geriau už mane patį. Vienas nedaugelio dalykų gyvenime, kur matau prasmę, yra ką nors sukurti – tai, kas gerokai pranoksta tave patį. Ir auga. Auga.